Tylos prašyti net nereikia
Žmonių netoli Krokuvos esančiame Aušvico-Birkenau valstybiniame muziejuje daugybė. Nuo ryto čia plūsta minios iš Lenkijos ir įvairiausių pasaulio šalių. Tarp jų – daugybė moksleivių.
Kol laukiame prie įėjimo, stebiu lankytojus, jau išeinančius iš Aušvico koncentracijos stovyklos teritorijos. Grupės paauglių praeina tyliai, niekas nekrizena, kas gana būdinga tokio amžiaus jaunuoliams.
Tai galėtų stebinti, bet nestebina. Vos įžengus į šio muziejaus teritoriją neapleidžia niūrios mintys apie tai, kad kažkas čia vykdė kraugeriškus nusikaltimus, o pasaulis leido tam vykti. Leido daugiau nei milijonui žydų, lenkų, romų ir dar daugybės tautybių žmonių žūti kankinančia mirtimi dujų kamerose, leido juos sušaudyti ar numarinti badu, vykdyti protu nesuvokiamus eksperimentus su jais.
Šalia dalies ekspozicijos erdvių Aušvice įrašyti prašymai laikytis tylos, taip pagerbiant čia nukankintas aukas. Tačiau jų nelabai reikia, dažniausiai muziejuje girdisi tik gidų pasakojimai įvairiomis kalbomis.
Pajusti pačiam
Nupasakoti, ką galima pamatyti šiame muziejuje, sunku. Tai reikėtų bent kartą pamatyti savo akimis, pajusti tą siaubą, kurį išgyveno šioje vietoje kalėję žmonės, nes šis jausmas plevena ore. Įeiti per vartus, pažymėtus garsiuoju užrašu „Arbeit Macht Frei“ („Darbas išlaisvina“), žengti į barakus, pasakojančius vis kitą istoriją, atrasti, tarkim, kalną akinių, batų – spalvotų vaikiškų, madingų aukštakulnių moteriškų, puodų. Jų tiek daug, kad pradedi įsivaizduoti, kiek žmonių tuos akinius nešiojo ant nosies ar ką galvojo jauna mergina, audamasi madingus aulinukus laukdama mirties.
Žemėlapis, kuriame nurodoma, iš kokių vietų į Aušvicą vežti žydai ir kitų tautybių asmenys, įspūdingas. Tarkim, jame yra Roma, Paryžius, Atėnai, Briuselis, Budapeštas, Zagrebas, taip pat Kaunas ir dar daugybė Europos miestų. Daugiausia žydų į Aušvicą atgabenta iš Vengrijos – net 430 tūkst., 300 tūkst. – iš Lenkijos, 69 tūkst. iš Prancūzijos, 60 tūkst. iš Olandijos, 55 tūkst. iš Graikijos, 46 tūkst. iš Čekijos ir Moravijos, po kelias dešimtis tūkstančių iš Slovakijos, Belgijos, Austrijos, taip pat Jugoslavijos, Italijos, Norvegijos.
Žydai yra rasė, kuri turi būti visiškai sunaikinta, – taip pasakė okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas 1944 m.
Informacinė lenta primena, kad Aušvicas buvo didžiausia nacių įrengta koncentracijos ir mirties stovykla. 1940–1945 metais naciai į ją deportavo mažiausiai 1,3 mln. žmonių, iš jų apie 1,1 mln. buvo žydai, 140–150 tūkst. lenkai, 23 tūkst. romai, 15 tūkst. karo belaisviai iš Sovietų Sąjungos, dar 25 tūkst. kitų tautybių kaliniai. Apie 1,1 mln. iš šių žmonių, daugiausia žydai, niekada iš čia negrįžo – žuvo dujų kamerose.
„Turime išlaisvinti vokiečių tautą nuo lenkų, rusų, žydų ir čigonų“, – tokia Trečiojo reicho teisingumo ministro Otto Thieracko citata traukia akį ant vieno iš pastatų sienų. „Žydai yra rasė, kuri turi būti visiškai sunaikinta“, – taip pasakė okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas 1944 m.
Nemažiau sukrečia ir tokie ekspozicijos pavadinimai kaip „Mirties kelias“.
Į dušą mirti
Birkenau (arba Aušvicas II) stovykla, esanti nuo pagrindinių Aušvico koncentracijos stovyklos statinių už kelių kilometrų, buvo naikinimo stovykla. Prieš žengiant pro vartus gidas pakviečia užlipti į bokštelį, iš kurio galima apžvelgti didžiulę teritoriją, – ne visi pastatai išliko, tačiau jų vietos puikiai matomos dėl paliktų pamatų. Barakų čia būta daugybė. Naikindami pėdsakus naciai dalį jų išsprogdino besibaigiant karui, tad neišlikę nebuvo atstatomi, šioje vietoje, kaip ir Aušvice, stengiamasi išlaikyti tai, kas autentiška. Nei pagražinta, nei atkurta.
O ir įžengus per vartus vaizdas priverčia nutilti, nes prieš akis driekiasi geležinkelio bėgiai link vietos, kuri puikiai pažįstama iš nuotraukų: iš vagonų išlaipinti vyrai ir moterys buvo atskiriami, o tada SS gydytojai juos „rūšiavo“: stiprūs ir sveiki, galintys dirbti, būdavo nukreipiami į darbo stovyklą. Jie sudarė apie ketvirtadalį atvežtųjų. Kiti varyti tiesiai į dujų kameras. „Norint išvengti panikos, pasmerktieji mirti tikinti, kad eina maudytis ir dezinfekuotis. Atsitikdavo ir taip, kad visas sąstatas be selekcijos būdavo nukreipiamas į dujų kameras“, – galima perskaityti muziejuje.
Norint išvengti panikos, pasmerktieji mirti tikinti, kad eina maudytis ir dezinfekuotis.
Galvutės dujų kamerose priminė dušus, tik purškė ne vandenį, o „Ciklonas B“ dujas, nuo kurių žmonės mirė kankinančia mirtimi. Iš pradžių šios dujos naudotos kalinių drabužių dezinfekcijai, tačiau kažkam į galvą šovė mintis, kad tai puikus būdas masiškai žudyti ir žmones.
„Po 15–20 minučių kameros būdavo atidaromos, žuvusiems būdavo ištraukiami auksiniai dantys, nukerpami plaukai, nuimami auskarai, žiedai, po to kūnai sudeginami. Asmeniniai nužudytųjų dokumentai naikinti.“
Masinio kapo čia nerasite – naciai žmones sudegino krematoriumuose ar tiesiog lauke įrengtose ugniavietėse.
Šios koncentracijos ir mirties stovyklos įkūrėjas ir pirmasis komendantas Rudolfas Hiossas savo gyvenimą irgi baigė Aušvice – 1947 metų balandžio 17 dieną jis nuteistas mirti ir pakartas.
Ne darbas, o misija
A.Kacorzykas, Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus Tarptautinio edukacijos centro direktorius, čia dirba jau daugiau nei 20 metų. Kaip sako pats, nedrįstų šios veiklos vadinti darbu, nes tai būtų banalu ir per paprasta. Kasdien ateiti čia, sako jis, leidžia prisiminimai apie pažinotus žmones, kurie ištvėrė šį pragarą – per du darbo muziejuje dešimtmečius jau susikaupė ir atsisveikinimo su gyvosios istorijos liudininkais patirties.
„Antroji buvimo ir veikimo čia priežastis yra mano paties tvirtas įsitikinimas, kad tai, ką norime pasauliui pasakyti, yra nepaprastai svarbu dabar. Ir trečioji priežastis – mes turime kam apie tai papasakoti. Sulaukiame šimtų, tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, kurie čia atvažiuoja susipažinti su aukų istorijomis. Šis darbas man asmeniškai yra misija“, – kalbėjo A.Kacorzykas.
Jis kilęs iš šitų kraštų, nors vaikystėje, teigia, muziejuje nesilankęs, pirmą kartą atvyko jau būdamas beveik subrendęs jaunuolis. Vis dėlto karo prisiminimai jį lydėjo nuo mažens, nes žmonės dalijosi jais, pasakodavo ir apie Aušvicą – kaip matė iš kaminų kylančius dūmus, sklindantį kvapą.
Paklaustas, ar tiki, kad tokių vietų autentikos išsaugojimas padės pasauliui išvengti panašių dalykų, A.Kacorzykas purto galvą: to jis teigia nesužinosiąs ir iki gyvenimo pabaigos, bet išsaugoti šią vietą, žmonių atsiminimus, yra labai svarbu: „Esu šventai įsitikinęs, kad pamiršdami žengtume pirmą žingsnį link to, jog atsirastų kitų žmonių žudymo vietų, kitų tokių įvykių, būtų vykdomos kitos žudynės. Jeigu mes tai sunaikintume, ištrintume, turėtume atvirą kelią į kitas žudynes.“
Blogis čia nesibaigia
Mitų apie Aušvicą, kurie prasilenkia su realybe, A.Kacorzykas galėtų papasakoti ne vieną. Vis dėlto kaip svarbiausią jis įvardija įsitikinimą, kad visas blogis susikaupė Aušvice, o nei iki jo, nei po jo antisemitizmo ir panašių dalykų nebuvo.
Esu šventai įsitikinęs, kad pamiršdami žengtume pirmą žingsnį link to, jog atsirastų kitų žmonių žudymo vietų, būtų vykdomos kitos žudynės.
„O juk Holokausto pradžia buvo kažkokioje mažoje aludėje, kurioje Hitleris pasakojo įvairius neįdomius dalykus grupelei susidomėjusių asmenų. Holokaustas buvo procesas, į kurį įsiliedavo žmonės, įsitikinę, kad vienas žmogus yra geresnis už kitus arba manė esąs geresnis už kitus. Jeigu esu geresnis, vadinasi, galiu kitus menkinti. Sekė vis kiti etapai, atvedę iki to, kad Aušvicas ir kitos masinių žydų žudynių vietos tapo realybe.
Antras dalykas yra toks, kad po vizito Aušvice galime pasakyti: tai jau baigėsi ir nepasikartos. Netiesa. Norime kartoti sau ir žmonėms, kurie čia atvažiuoja, – prisiminkime, kad blogis neišnyko tuo momentu, kai mirties bausme nuteistas vienas komendantas, kai keli esesininkai gavo bausmes. Tie procesai gali pasikartoti, nesame išsivadavę iš blogio gniaužtų“, – kalbėjo Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus vienas iš vadovų.
Jis pripažino, kad gana nedidelė dalis lankytojų, daugiausia čia atvykę gana atsitiktinai, ieško kažkokių sensacijų, tam tikro siaubo muziejaus. Tarptautinio edukacijos centro vadovas tikina, kad tokį įsivaizdavimą stengiamasi keisti, rengiant edukacines programas, aiškinant, kodėl čia nėra masinių kapaviečių – juk aukos buvo tiesiog sudegintos. „Bet nepamirškime, kad visa Aušvico ir Birkenau teritorija yra paženklinta aukų krauju, kančiomis ir tuo viskuo, ką tie žmonės čia patyrė“, – pridūrė A.Kacorzykas.
Priprasti neįmanoma
Per du dešimtmečius A.Kacorzykas sako taip ir nepripratęs prie šios vietos, tai išliko tam tikras iššūkis. Klausiamas, kas jam visoje šioje istorijoje yra baisiausia, jis prisimena visą virtinę dalykų – sukrėtimai išgirdus naują buvusio kalinio istoriją, susitikimas su juo ir t.t. „Mane labai šokiruoja faktas, kad tokios žudynės gali pasikartoti. Juk tai vykdė eiliniai, paprasti žmonės, esesininkai nebuvo, bent dauguma iš jų, apsigimę sadistai, nusikaltėliai, žudikai, žmonės, kurie neturėjo jokių moralinių barjerų. Tai dažniausiai buvo normalūs žmonės. Tai mane labiausiai baugina, kad normalūs žmonės tampa tokiais neįtikėtinais žudikais“, – sakė A.Kacorzykas.
Mane labai šokiruoja faktas, kad tokios žudynės gali pasikartoti. Juk tai vykdė eiliniai, paprasti žmonės.
Kaip jie tokie tampa? Pasak muziejaus vieno iš vadovų, susideda daug dalykų – tarp jų ir to, kas čia vyko, toleravimas to meto visuomenėje, be to, negalime neįvertinti, kad šie žmonės išties tikėjo galėsią sukurti geresnį pasaulį: „Tai yra visas kompleksas priežasčių ir pabaigoje kelčiau klausimą – kas įvyks, jeigu kažkas panašaus grįš, jeigu kažkam patiks vėl išrinkti kokį nors hitlerį savo vadovu. Tam tikrus dalykus iki tam tikro momento galime sustabdyti, o paskui jau ne.“
Ne visi Aušvicą išgyvenę kaliniai čia grįžta. Po karo jų buvo daugybė, kadangi daugiausia gyvybių nusinešusioje koncentracijos ir mirties stovykloje vis dėlto ir išgyvenusiųjų buvo daugiausia. Dalis jų niekada į Aušvicą negrįžo, matyt, tokiu būdu mėgindami visiems laikams šią patirtį ištrinti iš savo atminties. Kiti, atvirkščiai, buvo pasiryžę įgyvendinti žuvusių kartu kalėjusių bičiulių valią ir padaryti čia atminties vietą, sukurti paminklą, kurio pagrindinis šūkis būtų „Niekada daugiau“. Trečia grupė žmonių yra tie, kurie išdrįso į Aušvicą atvykti tik praėjus daugeliui metų su savo vaikais, dar dažniau – anūkais. Yra ir tokių, kurie siekia apie Holokaustą, masines žudynes pasakoti kaip įmanoma plačiau, todėl atvyksta su filmavimo grupėmis, rašo atsiminimus.
„Atvykstančių buvusių kalinių reakcijos yra labai skirtingos, bet visada jos yra itin emocingos. Buvusiam kaliniui atvažiuoti čia yra didžiulis iššūkis, nelengvas išgyvenimas matant tuos geležinkelio bėgius, kalėjimo blokus tiek Aušvice, tiek Birkenau. Jiems dreba rankos, jie verkia, juos pila prakaitas. Tai visada nelengva“, – pokalbį užbaigia A.Kacorzykas.
Žurnalistų kelionę į Lenkiją organizavo Lenkijos institutas Vilniuje.
