Argi gali būti geresnis pirmas flirtas su Portugalijos sostine, nei pereiti ją išilgai pėsčiomis? Būtent šį variantą aš ir renkuosi. Eidamas lėtu žingsniu dairausi į visas puses. Viskas man įdomu – visi garsai, kvapai, iškabos, žmonių šypsenos. Viena jų mane netikėtai pagavo.
„Ola!“ – lyg matydama, kad sostinė sulaukė naujo svečio, juodaplaukė mergina sušunka man iš toli. Sekundei kiek sutrikau, tačiau jau ankstesniuose miestuose spėjau išmokti šią pamoką: atvykėliui iš Rytų Europos kiek neįprasta, bet čia taip sveikinamasi visur ir visada.
Ji buvo hostelio administratorė, kuri mane dar net neįžengus į vestibiulį šiltai priėmė po maždaug valandą trukusio žygio. Vos pravėrus savo kambario duris, pasirodė, kad patekau į buvusių klasės draugų suvažiavimą. Jau po kelių minučių žinojau visų kambariokų vardus bei gimtines, o netrukus jau dalijomės savo kelionių istorijomis.
Kiek pailsėjęs patraukiau ieškoti vietos vakarienei. Kas atidžiau seka šią kelionę žino, jog mano pagrindinis tikslas yra per 18 dienų neviršyti 1509 litų biudžeto. Minėtoji juodaplaukė rekomendavo man vieną „būtiną išbandyti“ restoraną. Iš patirties žinau, kad tokios vietos būna ne tokio tipažo keliautojams kaip aš. Tačiau suintrigavo.
Priėjęs jį pamačiau tiesiog už durų stovinčius ir netelpančius įeiti žmones. Toks vaizdas dar labiau užkabino. Sulaukęs savo eilės ir radęs kampe vietą, prisėdau. Kaip ir tikėjausi, kainos nebuvo labai patrauklios akiai, bet turint omenyje, kad tai sostinė, miesto centras bei buvau labai išalkęs, leidau vieną vakarą save palepinti. Už 8,5 euro sukirtau visą lėkštę ryžių su jūros gėrybėmis.
Dar prieš kelionę buvau skaitęs, kad reikėtų saugotis portugalų „svetingumo“. Jie stengiasi visais būdais pasipelnyti iš turistų (kas yra logiška). Pastarajame restorane prie mano patiekalo dar buvo šalia padėta ir lėkštė su trimis tradicinėmis portugalų bandelėmis. Juk visi esame įpratę, kad batonas ir duona prie maisto būna nemokamai. Greitai dvi iš jų atsidūrė mano pilve. Atėjusi sąskaita buvo kiek didesnė nei planavau mokėti – 10 eurų. Šiek tiek pasiginčijus su aptarnaujančiu personalu suma buvo sumažinta iki tos, kuri ir buvo nurodyta – 8,5 euro.
Panašus atvejis buvo nutikęs ir Koimbroje. Tuomet po sriubos ir pagrindinio patiekalo padavėja pasiūlė man kavos, tačiau net nepaklausęs ar jie vaišina, sutikau. Galiausiai už espreso puodelį turėjau sumokėti 50 centų papildomai. Tai bus puiki pamoka ateičiai.
Antros dienos Lisabonoje rytą, pusryčiaujant su naujais draugais hostelyje, išgirdau už nugaros stovinčią bei greitai angliškai kalbančią nedidelio ūgio panelę. Ji kvietė visus prisijungti prie pasivaikščiojimo po miestą („Walking tour“). Šioje kelionėje visose įmanomose situacijose stengiuosi kuo dažniau sakyti „taip“, išskyrus tuos atvejus, kai klausimą užduoda narkomanas arba gėjus. Juo labiau kad dar Porte susipažinau su šiuo, man nauju, miesto pažinimo būdu. Po dešimties minučių apsiginklavęs fotoaparatu buvau pasiruošęs.
Naktinės linksmybės – iki paryčių ir be ribų
Miesto apžvalgą pradėjome nuo „apšilimo“. Tradicinio portugališko gėrimo ginjinha degustacija yra geriausia priemonė susibendrauti vieniems su kitais. Tai yra maždaug 19 proc. stiprumo likeris, gaminamas užpilant vyšnias alkoholiu ir cukrumi. Vyresni portugalai mėgsta šio gėrimo taurelę išgerti vienu gurkšniu, tačiau daugumai įprasta jį gurkšnoti lėtai. Šis likeris dažnai patiekiamas su vaisiaus gabaliuku ant taurelės dugno arba vyšnia.
Degustacija vyko šalia esančios „Tolerancijos sienos“ (Portugalijoje gerti alkoholį viešose vietose nėra draudžiama), kur įvairiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių, yra užrašyta: „Lisabona, tolerancijos miestas“. Ir išties, čia tiek skirtingų tautų ir spalvų žmonių – visi gyvena kartu, o ne atskiruose juodaodžių ar azijiečių kvartaluose.
Toliau patraukėme link pagrindinės vakarėlių vietos – Bairro Alto rajono (port. bairu altu – aukštutinis rajonas arba „Antakalnis“). Dieną čia turbūt viena ramiausių Lisabonos vietų, tačiau naktį, kuomet atsiveria visos barų durys, išnyksta riba tarp lauko ir vidaus.
Šią vakarėlių vietą išbandžiau paskutinę savo viešnagės Lisabonoje naktį. Alus liejasi laisvai, vakarėlių erdvę užlieja neoninės šviesos, narkomanai tiesiog ant kiekvieno kampo atvirai siūlo žolės ar „ko nors stipresnio“. Vienu metu pagalvojau, kad atsidūriau siautulingame Rio de Žaneire. Negalėdamas atsistebėti ta liberalia dvasia, kuri tvyrojo aplinkui (atrodė, šiame mieste nebuvo draudžiama niekas). Palikau šį kitokį pasaulį tik paryčiais.
Kas bendro tarp portugalų ir Hario Poterio?
Grįžtant prie mūsų žygio po miestą, gidas pradeda pasakoti apie Harį Poterį. Nors J.K. Rowling gyvena Anglijoje, tačiau ši jos sukurta fantastinių romanų serija turi nemažai bendro su Portugalija. Garsi rašytoja 1991 metais persikėlė dirbti anglų kalbos mokytoja į Portugaliją – tuomet jos galvoje jau sukosi mintys apie Harį Poterį. Įdomu tai, kad būtent šios šalies studentų uniformas ji pasiskolino savo knygai.
Tiek išgalvoto magiškojo Hogvartso mokiniai, tiek portugalų studentai nešioja juodus apsiaustus. Portugalijoje studentija turi daugybę visokių tradicijų, o viena iš jų neleidžia niekada išskalbti savo uniformos. Savotiškai žavu. Sužinojau, kad J.K.Rowling Portugaliją paliko 1993 metais.
Duoklė istorijai
Toliau mūsų kelionė tęsėsi link vienos iš maždaug trylikos Lisabonos apžvalgos aikštelių. Iš jos atsiveria nuostabus vaizdas į didžiausią Pirėnų pusiasalio Težo upę. Visas jos ilgis yra net 1038 km, Portugalijai lieka 275 km.
Paskutinė mūsų stotelė simboliškai tampa Prekybos aikštė (angl. Commerce Square). Čia apie 250 metų stovėjo Karališkieji rūmai ir buvo pagrindinė miesto vieta, tačiau viską su žemėmis sulygino 1755 metais Portugaliją supurtęs galingas žemės drebėjimas bei po jo sekęs cunamis. Po šios katastrofos šalies karalius Pilypas I susirgo klaustrofobija bei išsikėlė gyventi į Ajudos kalnus, todėl rūmai niekada nebuvo atstatyti.
Laisvos valandos už Lisabonos
Portugalijoje saulė leidžiasi apie 17.30 valandą, todėl turiu dar apie 4 valandas kažką nuveikt. Gidas rekomendavo aplankyti Kaškaisą (port. Cascais) bei Sintrą, tačiau pasakojo, jog pastarajai reikėtų skirti visą dieną. Surizikuoju: nieko nelaukęs sėdu į traukinį ir jau esu pakeliui į turistinį miestelį, nuo Lisabonos nutolusį apie 30 km. Jis laikomas prestižiniu ir lankomas žymių žmonių. 19 a. pabaigoje bei 20 a. pradžioje miestelį įkūrė karališkoji šeima.
Maudytis auksiniuose paplūdimiuose nesimaudžiau, tačiau turėjau puikią progą išvysti Atlanto vandenyno siautėjimą šalia Kaškaiso prieplaukos molo. Atrodo, jog su tuo jau susidūriau Peničėje, bet ir čia vis dar save pagaudavau, jog stebiu šią gamtos stichiją išsižiojęs.
Grįžęs į hostelį susipažinau su dar keliais puikiais žmonėmis – airiu Samueliu, dviem kolumbiečiais Diegu ir Gisela, slovėne Mateja bei švede Hanna. Kiekvienas jų turi savo įdomią istoriją, bet tam reikėtų atskiro įrašo. Toks mūsų šešetukas patraukė tęsti vakaro į naktinės Lisabonos gatves.
Pirmųjų devynių dienų išlaidos:
20,38€ – skrydis Vilnius-Milanas.
9€ – abipusis bilietas iš Bergamo oro uosto į Milaną ir iš jo.
10,35€ – pietūs ir vakarienė „McDonald's“.
19,99€ – skrydis Milanas-Portas.
1,85€ – metro bilietas iš oro uosto į miesto centrą.
3€ – du kepsniai vietinėje užeigoje.
1,3€ – alaus butelis.
3€ – Walking tour.
0,7€ – Tradicinis portugališkas keksiukas Pastel de nata.
2,5€ – vakarienė „McDonald's“.
0,72€ – keturi bananai.
6€ – pietūs vietinėje užeigoje.
0,16€ – 1,5L mineralinio butelis.
0,79€ – sausainiai.
30€ – nakvynė trims naktis „Alive“ hostelyje.
3,9€ – traukinio bilietas Porto-Aveiro.
0,2€ – Aveiro miesto žemėlapis.
1€ – keturi bananai.
18€ – nakvynė Aveiro hostelyje „Rossio“.
5,25€ – traukinio bilietas Aveiro-Koimbra.
5,5€ – pietūs Koimbroje (menkė, sriuba, taurė vyno).
13€ – nakvynė Koimbros hostelyje „Serenata“.
12,5€ – autobuso bilietas Koimbra-Peničė.
3€ – skėtis.
16€ – nakvynė Peničės hostelyje „GeekCo“.
7,1€ – autobuso bilietas Peničė-Lisabona.
8,5€ – vakarienė Lisabonoje (ryžiai su jūros gėrybėmis).
5€ – Walking tour.
0,99€ – sausainiai.
4,30€ – kelionė traukiniu į Kaškaisą ir iš jo.
5,3€ – trys alaus bokalai.
Iš viso: 219,28€ (757,13 Lt)
