Kelionė Baltijos pajūriu mažu dujomis varomu motociklu tęsiasi. Jau aplankyta Nida ir Preila. Saulė dar gana aukštai. Galima išsimaudyti jūroje ir užsukti į dar vieną pamario miestelį, kuriame dar neteko būti. Jūra šioje vietoje išties stebuklinga. Gal dar spėsiu grįžti prieš saulės laidą?
Mirusių kopų papėdėje
Pervalka. Dabar tai romantiško poilsio vieta, bet kadaise buvo sunkaus vargo ir išgyvenimo įlanka tarp dviejų kyšulių. Viskas panašu lyg Preiloje – archeologinės kapinaitės, restauruoti senoviniai žvejų trobesiai, šioks toks prabangos atspalvis, keletas lieptų į marias.
Tik dar tyliau ir ramiau. Čia galima atvažiuoti dviračiu kiek dardančiu taku nuo Juodkrantės ar Nidos pusės. Galima atplaukti nedideliu laivu. Kaip vėliau paaiškėja – laivai čia kadaise keliaudavo ir sausuma.
Kur Pervalkos unikalumas? Skruzdėlių pramintuose takeliuose. Čia turės kur nueiti ir sveikuoliai, ir gamtos bei istorijos mėgėjai. Gamtininkai išvis galėtų čia gyventi ir niekada neišvykti – įspūdžių pakaks ilgam.
Aplink Pervalką iš tiesų yra ką pamatyti. Nors čia ramybės daugiau nei bet kur – gyvenimas čia kadaise gimė iš naujo. Juk viskas, kas sena, buvo palaidota po didžiulėmis smėlio kopomis.
Gyvenvietė yra visai netoli Naglių gamtinio rezervato, kurį dažniau vadina Pilkosiomis arva Mirusiomis kopomis. Šio gamtos stebuklo pavadinimas kilęs nuo gyvenvietės, kuri buvo šiomis smėlio kopomis užpustyta. Dalis namų netekusių Naglių gyventojų ir įkūrė Pervalką.
Laivais per smėlynus?
Dabar galima spėlioti, kad pavadinimas kilęs nuo to, jog visus trobesius teko čia atvilkti. Šiek tiek įtikimesnė versija – šioje vietoje žvejai pervilkdavo savo laivus iš marių į jūrą ir atvirkščiai. Šią versiją savotiškai patvirtina ir vienas gana svarbus šiai vietovei, tačiau dabar jau menkai aktualus Pervalkos švyturys.
Na, gal ši versija kiek pervilkta per kelis amžius, nes švyturys statytas vos 1900-aisiais. Jis yra veikianti marių dekoracija, šiek tiek pasitarnaujanti dabar plaukiojantiems turistiniams laivams. Gražu.
Kažkas ne taip? Kyšulio pavadinimas – Arklio ragas. Pats švyturys vadinamas Arklių arba Žirgo rago švyturiu. Štai jums ir atsakymas – čia tikrai žvejai pervilkdavo valtis ir laivus. Tam, žinoma, reikėjo arklių. Dabar bent man viskas aišku. Jei ir nebuvo švyturio anksčiau, žvejai šią vietą tikrai puikiai žinojo.
Yra dar viena versija – čia kryžiuočiai palikdavo savo žirgus ir keldavosi per marias pas mūsų protėvius. Visai gali būti ir taip.
Beje, jei žvelgtume į žemėlapį, ties Nida ir Preila būtų kiek siauresnė sausuma, tačiau ten tektų įveikti žymiai aukštesnes kalvas. O čia – gana siaura, bet ir plokščia – arkliai nepatrūks vilkdami sunkų krovinį.
Naglių rezervatas – brangstanti pramoga
Pervalkos šiauriniame taške yra aikštelė, kurioje vietiniai ir poilsiautojų vaikai žaidžia krepšinį. Iškart nuo šios vietos prasideda smėlingas ir skruzdėlėtas takas pamariu. Už kelių žingsnių – apžvalgos bokštelis. Už kelių šimtų metrų – jau aptartas Žirgų ragas ir Pervalkos švyturys.
Nuo šios vietos lyg ant delno atsiveria Negyvosios kopos. Prie jų būtų galima lengvai prieiti pamariu, tačiau, tai nebūtų visai legalu. Įėjimas čia mokamas ir derėtų vaikščioti tik ten, kur nutiesti mediniai takeliai.
Naglių rezervatas dabar yra viena lankomiausių gamtos vietų visoje Kuršių nerijoje. Pilkosios arba Negyvosios Naglių rezervato kopos dar visai neseniai buvo lankomos nemokamai. Prieš porą metų Kuršių nerijos nacionalinis parkas nusprendė šią pramogą apmokestinti pora eurų. Jei jau daroma žala, lai būna ir naudos.
Dabar – jau penkiais. Tikėtina, kad gali dar brangti, o gali būti, kad turistų patekimas į šias kopas bus visai uždraustas, jei nedrausmingų lankytojų elgesys bus pražūtingas šiam gamtos kūriniui.
Skaičiuojama, kad nuo 2004-ųjų per dešimt metų lankytojų pamėgta lankoma vieta sumažėjo penkiais metrais. Jei už pramogą sumokėję turistai ir toliau lips nuo medinio trapo ir bėgs ant smėlio nusifotografuoti, šios pramogos gali nelikti visai.
Arčiausiai dangaus
Kopos prieš tris amžius, kol nebuvo apaugusios šiokia tokia augmenija, buvo „gyvos“ ir slinko pasiglemždamos žmonių gyvenimus. Kai šiek tiek apaugo – sustojo ir tapo „negyvomis“.
Šios kopos savo išvaizda kažkuo primena Parnidžio kopą Nidoje, tik ji ne kelių šimtų metrų, o devynių kilometrų ilgio. Šis nejudantis smėlio banginis po savimi slepia keturis užpustytus kaimus ir dvejas kapinaites.
Čia gausybė saugomų augalų. Vietomis smėlis yra laisvai pustomas ir atidengia senovinį dirvožemį ar priešistorines kopas. Štai kodėl čia atvykti savavališkai yra draudžiama. Negalima jokia veikla. Gamta likusi tik stebėjimui ir šiek tiek smalsuoliams – už keletą eurų.
Ar žinote, kad Pervalka jau nuo seno vadinama vieta, esančia toliausiai nuo pasaulio ir arčiausiai dangaus. Čia didžiausia palaima yra pajusti, koks esi mažas ir tuo pačiu didelis tarp neaprėpiamų dalykų. Esi mažesnis už smėlio grūdelį ir vandens lašelį, tačiau juk pats esi iš viso to sukurtas.
Vakaro pažadas ištesėtas – saulė lėtai nyra į Baltijos glėbį. Užburtas nepajunti, kaip ledų porcija sparčiai tirpsta ir varva į baltą smėlį. Kad ir kas nutinka, akimis nepaleidi paskutinio saulės spindulio. Metas nakvynei, bet – gal dar kelias minutes?
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
