Kelionės idėja G.Ramonui ir jo draugams gimė visiškai atsitiktinai. Jaunuolis internete bendravo su pažįstama iš Klaipėdos ir parašė, kad ateis jos aplankyti. Prasidėjus pašaipoms, G.Ramonas nutarė nepasiduoti ir savo planus įgyvendinti.
Žygį G.Ramonas su draugais planavo keletą mėnesių. Iš pradžių turėjo eiti septyni žmonės, tačiau galiausiai išžygiavo tik trys, o Šilalę jaunuolis pasiekė vienas. Ketino jis eiti ir dar toliau – iki pačios Klaipėdos – tačiau pristigo jėgų. Visgi nukeliavo G.Ramonas daugiau negu tris šimtus kilometrų. Nakvodavo dažniausiai palapinėse, maistą gaminosi pats. Žygis prasidėjo birželio 26 ir baigėsi liepos 3 d.
„Tikėjausi, kad skaudės kojas, bet labiausiai skaudėjo pečius, nes nešėmės po 17 kilogramų sveriančią kuprinę. Be to, pritrynė kojas. Pirmos dienos maršrutas buvo nuo Vilniaus iki Aukštadvario. Kitą dieną jau nuėjome mažiau, nes buvome išvargę“, – pasakoja G.Ramonas.
Vienas vaikinas liko po keturių dienų. Vienam jo bendrakeleiviui sprogo tarp pirštų susidariusios pūslės ir susidarė žaizdos, kitai trūko čiurnos raištis ir kelionę teko nutraukti.
Paskutinius dvidešimt kilometrų iki vieno iš kelionės punktų – Kazlų Rūdos – G.Ramonas keliavo vienas, tada prie jo prisijungė kitas draugas, kuris su juo ėjo dar tris dienas, bet tada išvažiavo, nes jam irgi batai pritrynė pūsles.
Žmonės į mane mėtė keistus žvilgsnius, o aš. nieko nedariau, nes man buvo svarbu sušilti.
„Nuo Tauragės iki Šilalės vėl keliavau vienas. Kai netikėtai užpuolė lietus, labai sušalau ir sušlapau, kuprinė pasunkėjo nuo lietaus. Paskaičiavau, kad nuėjau apie 317 kilometrų. Autostrada nuo Vilniaus iki Klaipėdos yra 303 kilometrai, tad palei plentą eidamas tikslą būčiau pasiekęs. Bijojau susirgti, buvau fiziškai ir emociškai išsekęs.
Skaičiuodamas paskutinius kilometrus iki Šilalės, jau buvau nusikalęs ir pavargęs. Užsukau į autobusų stotį, kurioje buvo velniškai šilta. Žmonės į mane mėtė keistus žvilgsnius, o aš nieko nedariau, nes man buvo svarbu sušilti. Atėjau visas drebantis, tada ir supratau, kad mano kelionė čia greičiausiai ir užsibaigs“, – prisimena G.Ramonas.
Vaikiną sužavėjo kelionės metu sutiktų nepažįstamų žmonių gerumas. Žmonės priimdavo jį ir draugus į namus, vairuotojai sustodavo paklausti, ar nereikia padėti.
„Kelionės eigoje aplankėm daug miestų, daug kaimų, daug skirtingų žmonių sutikome. Visi mus palaikė. Kai kurie net į namus įsileido, daržovių, maisto davė. Vandens visi kaimuose iš šulinių leisdavo pasisemt. Kazlų Rūdoje mane priėmė nepažįstama moteriškė, išsimaudyti leido, arbatos padarė, saldainiais pavaišino. visą vakarą kalbėjomės įdomiom temom. Kadangi ji yra mokytoja, o aš tik ką baigiau mokyklą, turėjom apie ką pakalbėti“, – pasakoja G.Ramonas.
„Prie Prienų du vyriškiai ne tik pasakė kur apsistoti, bet ir nuvedė, parodė, nuvežė mane iki parduotuvės, o po to, kai apsipirkau, vienas iš jų įbruko man į rankas maišelį su salotom, persikais ir spurgutėmis. Pajutom jausmą, kurį palieka nepaprastas žmogaus gerumas ir paslaugumas. Labai geri žmonės ne tik filmuose egzistuoja“, – toliau apie žmonių gerumą kalba jaunuolis.
Taip pat nepamiršti brezento, lietpalčių, pudros nuo pūslių, reikmenų ugniai įkurti.Kartoti žygį vaikinas žada kitąmet. Jis tikisi įveikti visą distanciją – nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Žadantiems sekti jo pavyzdžiu vaikinas pataria: svarbiausia – tinkamai suplanuoti maršrutą ir apsiauti tinkamus, pranešiotus batus.
