Beveik 900 kilometrų pėstute. 888 oficialių kilometrų savo pačios kojomis.
***
Apie šv. Jokūbo kelią buvau girdėjusi dar prieš keletą metų, tačiau kas pašnekėdavo, paklausydavau, pagalvodavau – oho, išties įspūdinga, ir vėl pamiršdavau, vis kokių kitų nuotykių gyvenime atsirasdavo.
O štai pernai, vėlyvą rudenį, iškritus pirmam sniegui, jis apie save priminė dar kartą. Ir dar kartą. Kažkaip viskas taip sutapo – vienu metu šitą temą įvairiuose pokalbiuose ėmė vystyti net keli draugai. Draugai, kurie vieni kitų nepažįsta, tačiau, lyg susitarę, vis primindavo – yra toks Camino, ir tai yra kažkas magiško.
Porą iš jų jau buvo šį kelią nuėję, viena bičiulė grįžusi ir knygą apie tai parašė, kiti – tik labai svajojo. O aš tuo tarpu tyliai kūriau planus, kaip noriu rudeniop 30-mečio proga pasidovanoti sau ypatingą kelionę. Kur nors.
Camino (Šv. Jokūbo kelias ispaniškai vadinamas Camino de Santiago. Suprask – kelias į Santjagą, o šnekamojoje kalboje trumpinamas tiesiog Camino) dar žiemą mano plane nebuvo, bet laikui bėgant suvokiau, kad man labiau už viską reikia TO dvasinio atitrūkimo – pabėgti nuo reaktyviniu greičiu besisukančios kasdienybės karuselės ir nerti į tylą, į gamtą, atitrūkti nuo visų mane realiame pasaulyje supančių kontekstų ir paieškoti išminties, pasisemti įžvalgų.
Ir, turbūt, tai svarbiausia – atsakyti sau į nuodingais kirminais virtusius klausimus ir atrasti vidinę ramybę.
Galėjau planuoti ką tik noriu, bet mano keliautojos tipažas stipriai prasilenkia su gulėjimu prie baseino „viskas įskaičiuota“. Esu iš tų, kurios, nors oi kaip labai mėgsta saulę ir jūrą, bet jei nėra veiksmo, jei būtis plastmasinė, o žmonės dirbtiniai – ačiū, tokios atostogos ne man.
Gamta, aktyvus laisvalaikis, iššūkiai, naujos pažintys, ilgi gilūs pokalbiai ir į lagaminą netelpantys nuotykiai skambėjo kaip tobulas planas. Planas, kuriam negalėjau atsispirti – to, matyt, labiausiai reikėjo. O ir viduje buvau prikaupusi daug dalykų, kuriuos reikėjo išvaikščioti, antraip būčiau pati save sunaikinusi.
***
Viskas gyvenime prasideda nuo juoko. O jei tas juokas, jei ta idėja taikli, jei ji išsakoma laiku ir vietoje, tuomet visi planai jau patys dėliojasi. Rodos, net nebegali sulaikyti viso to tekėjimo – ištransliavus teisingą mintį, ji pagauna srovę ir tėkmė tampa nevaldoma.
***
Turbūt kokį balandį galutinai apsisprendžiau – nueisiu ir aš savo Camino. Kadangi lygiagrečiai vienas bičiulis taip pat dėliojosi planus apie tai, sutarėm – vyksim drauge.
Į šv. Jokūbo kelią daugelis leidžiasi po vieną. Aš labai svarsčiau – galvojau, kad, na, visiškai vienai pėdint per visą šalį gal vis dėlto nelabai saugu, gal ne taip ir smagu, gal drąsiau ir linksmiau, kai žinai, kad turi draugą šalia, o ir maža, kas nutiks. Be to, visuomet gali atsiskirti ir pasukti skirtingais keliais.
Toks sprendimas nebuvo blogas, jį gal vadinčiau protingai taikliu, nors jei šiandien kas klaustų, keliauti vienam ar su kompanija, turbūt nesudvejojus sakyčiau – tik vienam, tik vienai ir ne kitaip.
Kodėl, dar papasakosiu kiek vėliau, bet čia svarbiausias patarimas – ypač jei mėgstate nuo nieko nepriklausyti. Būti truputį katinu – viena žavingiausių šios kelionės būsenų.
Mudu keliavome visaip: ir kartu koja kojon, ir atskirai, nusprendę susitikti tik vakarais, galiausiai išvis išsiskyrėme ir žygiavome kiekvienas savo kelią. Ir tai buvo puiku – asmeninė erdvė čia svarbesnė už viską, todėl reikia leisti jai kvėpuoti.
***
Į Camino išvykti norėjau rugsėjo viduryje. Tuomet sakiau sau, kad jei iškeliausiu – jokiais būdais ne rugpjūtį, jau ne kartą buvau pasimokiusi, kad keliauti į Pietus paskutinį vasaros mėnesį yra lengvo pobūdžio savižudybė – per karšta ir taškas.
Tačiau planų karma tokia, kad jiems dažniausiai lemta žlugti – dėl kitų netikėtai atsiradusių planų rugsėjo antroje pusėje savo nuotykį teko perkelti mėnesiu anksčiau. Tada, kai mažiausiai to norėjau. Bet svarstyklės buvo aiškios – arba išvykti rugpjūtį, arba... išvis neišvykti.
***
Rugpjūčio 12 dieną išskridau. Iš Kauno per Kopenhagą į Valensiją. Kaip pasiekti Ispaniją, o tiksliau – kelio starto vietą dar Prancūzijoje, Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje, galima prisigalvoti daugybę būdų, tačiau planas buvo toks – ištyrinėti šalį plačiau, ne tik Camino keliu.
Nuostabioji Valensija, ne itin sužavėjusi Saragosa, mano dar prieš kelerius metus įsimylėtas San Sebastianas, o galiausiai prieš grįžtant namo dar porą dienų Madride – visa tai buvo numatyta per penkias savaites, neskaitant žygio maršruto.
Gal kiek netipinis buvo tik faktas, kad linksmoji turistinė-poilsinė dalis bus prieš Camino startą – įprastai daugelis šį desertą pasilieka pabaigai. Tačiau toks sprendimas turėjo prasmės – įveikus finišą apima visai kitos emocijos, mažiausiai norisi grįžti į civilizaciją, o ir šiaip – per kelias dienas iki starto mudu, su kartu keliavusiu Juliumi, suvaikščiojom daugiau nei 100 kilometrų, ir tai buvo puiki įžanginė treniruotė kojoms.
***
Rugpjūčio 16-osios vakarą palikome San Sebastianą ir sėdę į traukinį pajudėjome link Handajaus. Maždaug pusvalandis kelio ir – Bonjour la France! – mes Prancūzijoje! Išlipus Handajuje teko dar valandėlę palūkuriuoti, o tuomet traukiniu iki Bajonos, iš Bajonos – persėsti į paskutinį traukinį iki tikslo.
Taip, pasiekti Saint-Jean-Pied-de-Port, kur yra prancūziškojo Camino startas, nėra paprasta. Tačiau Bajonoje jau buvo galima pajusti, kad judame teisinga kryptimi – čia turbūt 90 proc. keleivių buvo backpackeriai – kuprinėmis, žygio lazdomis ir net dviračiais apsiginklavę, su jauduliu paskutinius kilometrus iki didžiojo nuotykio pradžios bėgiais riedantys piligrimai.
Visi visiems šypsosi ir visi supranta – išgyvena panašias emocijas.
Stotelė Saint-Jean-Pied-de-Port. Išlipom iš traukinio ir pakirto kojas – mes vietoje! Pagaliau! Nuo stoties iki nedidelio, bet labai jaukaus miestelio centro – 5 minutės pėstute. Pėdinom tuomet, pamenu, atrodžiusion įkalnėn, iki informacijos centro, kur kiekvienam, pradėjusiam žygį, reikia išsiimti vadinamąjį piligrimo pasą.
Jis iki pat kelionės pabaigos tapo vienu svarbiausių dokumentų, kurį per dieną atversti teko net kelis kartus – tam, kad gautum pigesnę nakvynę, kad pasižymėtum, jog aplankei tam tikrą vietą ar objektą, kad gautum vieną iš daugybės antspaudų, kuriuos paskui finiše teko pateikti kaip įrodymą, jog nesimuliavai, neapgaudinėjai nei savęs, nei kitų ir savo kojomis įveikei visą Jokūbo kelio atstumą.
Informacijos centras maloniai nustebino – čia darbuojasi daug savanorių, dauguma jų – jau vyresnio amžiaus, ne kartą Camino praėjusių žygeivių iš viso pasaulio. Jie maloniai paaiškina visų formalumų tvarką, įduoda į rankas pagrindinius popierius – pasą, viso kelio reljefų žemėlapį, nakvynių vietų, kitaip – albergų, sąrašą, kuriame – albergų apibūdinimai, atstumai iki jų, preliminarios kainos, lovų skaičius.
Ši informacija buvo svarbiausia visos kelionės metu, turint šiuos lapus buvo galima nesunkiai planuoti savo dienos tikslus ir įvertinti galimybes – tikrai naudinga žinoti, kad, pavyzdžiui, yra atkarpų, kur nesustojus laiku tavęs lauks 17 kilometrų atkarpa, kurioje nėra nieko – nei nakvynės vietų, nei vandens stotelių, nei kaimelių, kur praalkęs galėtum sukirsti kokį sumuštinį ar nusipirkti šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Žinant, kad laukia tokios atkarpos, lengviau planuoti dieną.
Čia buvo galima ir už auką įsigyti vieną pagrindinių Camino žygio simbolių – Dievo ranką simbolizuojančią Jokūbo kriauklę.
Iš pirmo žvilgsnio – tai tiesiog vandenyne rasta kriauklė, tačiau žygyje ji įgauna kitą prasmę ir su kiekvienu kilometru ima vibruoti vis stipriau – jos nunešimas iki Santjago de Kompostelos, miesto, kuris šiandien laikomas Jokūbo kelio pabaiga, yra simbolinis. Kriauklė tampa ne tik kriaukle, tai – tavo kelyje sukauptos emocijos, drauge – mintys ir jausmai, kuriuos čia bandai išvaikščioti, visų jų nunešimas iki Kompostelos Santjago katedros, kurioje palaidotas pagrindinis šio piligriminio žygio kaltininkas – apaštalas Jokūbas, pirmas nuėjęs šį, nuo viduramžių žinomą kelią.
***
Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje radome albergą (albergai – tai nakvynės namai, į kuriuos galima patekti tik su piligrimo pasu), už kurį sumokėjome 12 eurų. Ši kaina nebuvo maža – vidutiniškai albergai kainuoja perpus pigiau. Tačiau Prancūzijoje viskas brangiau nei Ispanijoje – tam buvome nusiteikę.
Vakarienei sukirtome kažką lengvo ir miegoti – žygeiviai čia keliasi su tamsa, albergai ima knibždėti nuo kokių 5–5.30 val. Bent jau pirmomis dienomis.
Nors šiaip jau įprastai miegu taip saldžiai, kad aplink gali šaudyti nors ir tankai – niekas netrukdo, pirmą naktį beveik nesudėjau bluosto. Buvo kažkoks vidinis jaudulys ir nors tu ką – neina užmigti. Be to, dar prieš savaitę lėktuve nuo nesureguliuotų kondicionierių smarkiai peršalau, buvo užkilusi temperatūra, stipriai kosėjau ir nuolat snarglėjausi. Žodžiu, puikus startas...
Atsikėlėme apie 5 val. ryto ir buvome visai ne pirmi – čia yra tokių vyturių, kad atrodo, jog jie naktį geriau mato nei dieną – lauke tokiu metu aklinai tamsu. Tačiau švinta taip pat greitai, kaip ir šyla oras – būtent vasariški orai buvo priežastis išsikrapštyti anksčiau, popiet pirmomis savaitėmis tapdavo taip karšta, kad žygiuoti net ir kantriausiems tapdavo misija neįmanoma...
Taigi, persipakavome kuprines ir 5.45 val. mes jau lauke po žvaigždėtu dangumi ir įspūdingu pilnaties taku. Saint-Jean-Pied-de-Port miestelis tarp kalnų, o dangus čia – fantastiškas. Nors turbūt pirmą dieną viskas atrodė fantastiškai...
Tačiau apie tai – kitame rašinyje.
Daugiau gyvų kelionės įspūdžių skaitykite ČIA.