Sprendimas kelionę pradėti nuo kruasano anaiptol nebuvo pats protingiausias skrandžio ir reikalingos energijos atžvilgiu, tačiau šiuo atveju kito pasirinkimo tiesiog nebuvo – iš vakaro nebespėjome nusipirkti nieko valgomo. Kai atvykome, parduotuvės jau buvo uždarytos, todėl teko džiaugtis, kad apskritai kažkas čia tokiu ankstyvu metu keliasi pamaitinti alkanus pilvus. Net žadintuvus prie tos kepyklėlės atidarymo derinom!
TAIP PAT SKAITYKITE: Pėsčiomis per Ispaniją šv. Jokūbo keliu (I): kodėl kyla noras nueiti beveik 900 kilometrų
Nors apskritai pirmo ryto pasiruošimas buvo tiesiog „pavyzdinis“ – beveik bemiegė, streso pilna naktis, nuo peršalimo užkilusi temperatūra su visais chroniško kosulio, stiklinių akių ir nuolat varvančios nosies atributais bei... keli kruasanai popieriniame maišelyje visai dienai. Tiesiog puikus paketas kylant stačiai 1,4 km į kalnus.
Turbūt niekad nepamiršiu – dar patamsy nuėjom pirmus 700 metrų ir padusau. Supratau, kad nėra jėgų, trūksta sveikatos, o prieš akis... kaip ten sako, didelis didelis kalnas. Na, gerai, ne toks jis ir didelis, tačiau kai kelias pačią pirmą dieną eina tik aukštyn aukštyn ir dar kartą aukštyn, nors niekada nesiskundžiu panašiose situacijose, šįkart mintyse jau tyliai dėliojau skambiausius keiksmažodžius.
Netrukus pradėjo švisti. O kai dangus ėmė raudonuoti, jau buvome užkilę tiek, kad atsivėrusi panorama su kas antru žingsniu priversdavo iš naujo pasakyti jai žavingiausią komplimentą. Gražu! Besisklaidantis rūkas, ant kalnų tolumoje nutūpę besirąžantys debesys, iš po viršūnių lendanti saulė... Paukščiai čiulba, skamba varpeliais papuoštos besiganančios avys... Tobulas filmas. Tobulas jo garso takelis. Tobula ramybė, ne kitaip.
***
Tiesą sakant, tuo metu ir pati jaučiaus kaip tobula aktorė visame šiame siužete. O gal net ir režisierė, kai pagalvoji!
Kulniavau aukštyn klausydama savo pačios kvėpavimo ir žavėjausi esamojo laiko tobulumu. Akimirkos filmu.
***
Kai pajudėjom iš Saint-Jean-Pied-de-Port ėjom absoliučiai vieni. Per valandą sutikom kokius 3–4 žygeivius, vėliau su kiekviena minute jų vis daugėjo. Net stebėjausi – iš kur jie visi išlenda, nejaugi mes tokie lėti, negali juk taip greit pavyt!
Kai jau atrodė, kad kalnas nebeturi kaip aukštėt, prieš akis išdygdavo naujas kelias, nauja viršūnė ir vėl link dangaus. Dar viena klaida – pirmą dieną turėjau per mažai vandens. Žemėlapiuose buvo pažymėta, jog čia bus ne viena vandens stotelė, tačiau pirmas dvi arba kas įrengė toliau nuo kelio, arba tie žemėlapiai netikslūs. Radusi artimiausią fontaną spėliodama rizikavau – nebuvau šimtu procentų tikra, ar čia geriamasis vanduo, nors vaizdas neatrodė prastai. Laimei, intuicija neapgavo – gerti iš jo galima ne tik gyvuliams, vidurių nepaleido, sveika.
Toje vietoje mane aplenkė du japonai – pralėkė tokiu greičiu, kad, rodės, jie į tą įkalnę užskrido.
***
Pirėnai yra nuostabūs. Tiesiog nuostabūs. Ir lyginti jų su kitais, didingesniais, kalnais visai nereikia – ši Camino dalis yra tiesiog puiki.
Tūkstančiai varpeliais skambančių, natūralioje gamtoje besiganančių avių, laimingų arklių, net palaidų kiaulių – ko čia tik nėra.
Netrūksta ir mažų altorėlių, kurių kai kurie išrašyti norais, motyvacinėmis frazėmis – prie jų akys dar nepripratusios, viskas atrodo taip... paprasta ir... tuo pačiu tikra. Taip tikra, kad nori nenori jauti, kaip priartėji prie paprasto žmogiškumo ir pasijunti gamtos dalimi. Kaip sakau – rodos, atsigultum ant žolės, ant samanų, ant akmenų ir... ištirptum. Imi ir susilieji su aplinka.
Čia driekėsi ir kelias per mišką, ir palei upę, kur buvo galima minutei kitai įmerkti kojas į ledinį vandenį. Praeiviams linki ir pati sulauki Buen Camino (gero kelio, – liet.) linkėjimo ir su šypsena eini toliau.
***
Preliminariuose žemėlapiuose kelias nuo Saint-Jean-Pied-de-Port iki Santjago de Kompostelos sudėliotas į 34 rekomenduojamas dienas. Mes tą laiką ketinom suspausti iki 28–30 dienų, nors galiausiai planus teko koreguoti ir įveikti tą patį atstumą per 25.
Kalbant apie atkarpas ir rekomendacijas – pirmą dieną čia siūloma įveikti 27 km (iš kurių 21 – stačiai į kalną) ir likti miegoti nusileidus puskilometrį, maždaug 1000 metrų virš jūros lygio aukštyje. Kadangi ten atsidūrėm dar tik įdienojus, nusprendėm eiti toliau – dar papildomus 6 km. Kelias tiesesnis, nebe toks kalnuotas, tačiau labai karšta. Taip karšta, kad saulė lyg kokie superklijai lipte limpa prie odos. O ir prisidengt nebelabai išeina – kūnas nori kvėpuoti, o ir tas tvankumas dusina, traukia prie žemės.
Iki albergo paskutinius 3 km tiesiog šliaužte atšliaužėm. Pirma diena įveikta – valio! Pirmas vakaras jau trasoje – valio! 33 km oficialaus atstumo ir kojos guminės, pavargimo levelis 3000.
Tarp kambariokų – ir vos dvylika klasių šiemet baigusi vokietė, kuriai čia trečia diena, ir 75-erių amerikietė, kuri tą patį atstumą ėjo visą savaitę kasdien įveikdama vidutiniškai po 6 kilometrus ir kasdien užsisakanti daiktų pervežimo paslaugą.
Visų galimybės, visų lūkesčiai skirtingi. Jautėmės ne tik patys sau didvyriai, bet buvome ir vakaro žvaigždės – ne vienam naktis tame pačiame Espinalio miestelyje buvo bent jau antra, mums – pirma.
Vakarieniavom prie vieno stalo maždaug su 12 bendraminčių. Dauguma jų – vokiečiai, dar pora prancūzų, belgas. Viena kiek vyresnių vokiečių porelė Camino keliauja jau kone devintus metus – prieš tiek laiko jie pradėjo savo pirmus kilometrus Hamburge, kasmet jie nueina po porą šimtų kilometrų ir kitąmet grįžta į tą patį tašką, kur praėjusiais metais baigė savo kelionę.
Tiesa, vėliau su jais labai susidraugavom ir kokią gerą savaitę keliavom beveik koja kojon – vis susitikdavom ten pat nakvoti.
***
Antrą kelionės dieną kėlėmės vėl su tamsa. Kojos akivaizdžiai nespėjo pailsėti, tačiau visus nuovargio signalus ignoravom. Gal ir be reikalo, kaip ir be reikalo užsidegėm nemažinti tempo ir vietoj 25 rekomenduojamų dienos kilometrų nužingsniuoti 36. Tuomet kai išmanusis laikrodis rodė dar 5 kilometrais daugiau, supratom, kad čia kažkas su tais skaičiavimais ne taip. Ir nors iš pradžių galvojome, jog gal protingieji prietaisai klysta, vis dėl to jie buvo teisūs – absoliučiai kasdien realus atstumas čia buvo nueitas ilgesnis, nei nurodoma popieriniuose žemėlapiuose.
Antrą dieną suvaikščiojom realius 41 km, kol akyse ėmė žaižaruoti žvaigždutės. Tačiau vėlgi – teko priprasti prie kompromisų, tikslas buvo pasiekti Pamploną ir naktį praleisti istoriniame, Hemingway pasakojimu apie San Fermino bulių festivalį išgarsintame didmiestyje.
Paskutiniai keli kilometrai iki Pamplonos man šiandien jau grįžus atminty išliko kaip vieni sunkiausių. Pačių sunkiausių.
Po pirmos dienos nuolatinio kopimo skaudėjo raumenis, kojos buvo medinės, užpakalis irgi, rodos, ištino. Žinau, kad 4 kilometrai per miestą iki artimiausio albergo buvo tokie, kuriuos ėjau sukandus dantis.
Tuomet jau centre prisėdę ant suoliuko nusprendėm eit iki artimiausios nakvynės vietos, kur išgirdom – atsiprašom, viskas užimta, laisvų lovų nėra, teks dar paėjėti. Tada mus iki kito, gerokai didesnio albergo pasisiūlė palydėti maždaug 50 metų čia savanoriaujantis vokietis. Dar prieš pradedant eit, lauke kažko stabtelėjo pasiimti iš savo mašinos ir aš pagavau save optimistiškai jam sakant – tai gal pavešit?
Jis tik nusijuokė ir – labai gerai pamenu – tepasakė: „kai įprasit vaikščioti, kasdien po 40 kilometrų nueiti nebebus sunku“. Ta frazė man skambėjo sarkastiškai, nors galiu patikinti – jis buvo teisus. Ši – antra, diena buvo sunkesnė už visas likusias.
***
Apsistojom alberge pavadinimu „Jesus y Maria“. Pačioje pačiausioje Pamplonos senamiesčio širdyje, moderniai rekonstruotame buvusiame vienuolyne, kuris talpina 114 piligrimų. Šis skaičius yra didelis, o ypač, kai visi jie miega realiai vienoje patalpoje, dviaukštėse lovose per du pastato aukštus be jokių sienų.
Bičiulis, su kuriuo keliavome, vis sakydavo, kad jautriai miega, jei kas garsiai knarkia. Aš šios bėdos neturiu, dažniausiai miegu kaip vaikas. Tačiau tą rytą pabudau nuo garso, pagalvojusi, kad dreba pastato sienos – kažkas labai balsingai po tais gotikiniais skliautais pūtė į ūsą.
***
Trečioji diena vėl pažėrė naujų vaizdų. Jos pradžia – vėl į įkalnę. Stačiai į kalną, o po to – stačiai nuo jo. Jau net juokėmės – jei kelyje kur tolumoje matai kalną, tai gali būti beveik tikra, kad reiks į jį užlipti ir vėliau nusileisti žemyn, tokių „apėjimų“ aplink čia beveik nėra. Svarstėme, ar viduramžiais šv. Jokūbas specialiai keliavo sunkiausiu keliu, ar norėdavo užlipti ant kalno, kad pamatęs atsiveriantį peizažą galėtų įvertinti, kur eiti toliau?
Tądien kelyje buvo daug vėjo ir vėjo malūnų. Dar daugiau žmonių – nemenka dalis savo Camino pradeda nuo Pamplonos ir tas padidėjęs žygeivių srautas – akivaizdus.
Buvau prisiklausiusi kalbų, kad kitus tai šiek tiek vargina, bet nesutikčiau su tuo – be žmonių Camino prarastų didžiąją dalį savo žavesio. O čia visuomet gali eiti ir viena, jei tik nori, bet kai yra su kuo susipažinti, kai yra su kuo pakalbėti ir užmegzti naujas draugystes – tai tik smagiau.
O draugystės užsimezgė. Ir ne viena. Ypač, kai po keturių dienų kelio pasiekėm Los Arkoso miestelį. Buvo sekmadienis ir tądien ten vyko miesto šventė. Kurios kulminacija tapo į gatves išleisti buliai ir vėliau – korida centrinėje aikštėje. Tokia tradicinė ispaniška šventė čia būna dukart per metus ir mes ištaikėm per vieną jų atsidurti laiku ir vietoje. Tačiau apie tai – kitame tekste.
Daugiau gyvų kelionės įspūdžių skaitykite ČIA.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pėsčiomis per Ispaniją šv. Jokūbo keliu (I): kodėl kyla noras nueiti beveik 900 kilometrų
