Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
Kaip ir dera, visa ko paaiškinimo reikia ieškoti legendose. Viena jų sako, kad Jadagonius buvo išminčius milžinas, kuris, kartą užlipęs ant kalno ir apžvelgęs Nemuno slėnį, prisiekė po tūkstančio metų grįžti vaduoti Tėvynės jei ją kokie priešai užpultų. Tai pasakęs, įsmeigė kalaviją ir atgulė amžinam poilsiui kalne, kuris dabar Jadagonių piliakalniu vadinamas.
Milžino vardu pavadintoje gyvenvietėje gyventojų nedaug, jų skaičius vos pusantro šimto tesiekia, bet savo praeitimi jie rūpinasi. Istorijas pasakoja, paveldą saugo ir net pėsčiųjų trasą įrengė, kuria pasivaikščioti čia ir užsukau.
Gyvenvietėje yra trys informaciniai stendai, kuriuose pavaizduota trasos schema. Vienas jų stovi ant Jadagonių piliakalnio, antras J.Šileikos gatvėje prie Pušyno stovyklavietės, o trečias prie Pagonijos uolos. Ją rasti nesunku, tereikia nuo pagrindinio kelio sekti paskui „Expedicija.lt“ nuorodas ir tikslas netrukus pasirodys prieš akis.
Tai Pagonijos pramogų parkas, garsėjantis 13 metrų aukščio ir 12 lipimo takų sertifikuota laipiojimo uola, pavadinta tuo pačiu Pagonijos vardu. Pramoga populiari, nes šturmuojančių uolą ir laukiančių savo eilės matosi bent kelios dešimtys. Jų tikslas įkopti į viršų, mano – įveikti visą Jadagonių Eko trasą, kuri vingiuoja miškingomis gyvenvietės apylinkėmis.
Žemėlapyje 3 spalvomis pavaizduoti 3 skirtingi tarpusavyje apsijungiantys maršrutai. Pagrindinis ir visus apjungiantis yra mėlynasis maršrutas, kurio ilgis siekia 5,5 km. Jį ir pasirinkau pradžiai. Lankytinų objektų sąrašas šiame maršrute prasideda ne prie Pagonijos uolos, bet ant Jadagonių piliakalnio, tačiau to nesureikšminu.
Maršrutas žiedinis ir ne taip svarbu kur pradėti. Kur kas smagiau yra tai, kad ėjimas nebus vien tik fizinė veikla, bet ir pažinimu praturtintas procesas.
Žemėlapyje 3 spalvomis pavaizduoti 3 skirtingi tarpusavyje apsijungiantys maršrutai.
Naivu tikėtis, kad visi trasoje pažymėti objektai bus vienodai svarbūs ir įdomūs. Tai tampa aišku pakankamai greitai, kai suprantu praėjęs ir Baubą, ir pakabinamas sūpynes, ir Saulės vardu pavadintą pušį. Pradžioje entuziazmo ir jėgų būna daugiausiai, todėl šiek tiek grįžtu atgal. Maršrute esantys objektai jokiais skiriamaisiais ženklais nepažymėti, tad ateityje reikės būti atidesniam.
Už posūkio prasideda J.Šileikos gatvė, o joje prie Pušelės poilsiavietės matau antrąjį Jadagonių trasos stendą. Maršrutas abejonių nekelia ir pro dailininkės H.Bartkutės kūrybines dirbtuves pasuku link koplyčios.
Pačiame gyvenvietės pakraštyje stovintis rąstinis aštuonkampio formos pastatas pastebimas iš toliau. Jo pajuodę rąstai ir tokios pat dailylentės pastato viršuje turėtų reikšti garbų amžių, tačiau taip nėra. Pirmoji pastatyta koplyčia sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, o esama yra atstatyta prieš 30 metų.
Greta koplyčios stovi kelios medinės skulptūros, kiek toliau įrengtas stendas liudija čia esant senosioms kaimo kapinėms. Koplyčios durys užrakintos, o per tankia užuolaida uždengtą langą mažai kas matosi. Atsitraukęs nuo lango pastebiu krašto dūdoriams atminti skirtą lentelę. Pasirodo, prieš daugiau nei 50 metų Jadagoniai turėjo savo pučiamųjų orkestrą.
Mėlynasis maršrutas toliau veda J.Šileikos gatve pro jau matytą Jadagoniaus kalaviją. Ant stulpų, tvorų, medžių ar net daržinės kampo nupiešti mėlyni ženklai patikimai rodo kelią tiek gyvenvietėje, tiek ir už jos ribų. Priekyje jau matosi medžiais apaugęs Nemuno slėnio šlaitas, o jame ir Jadagonių piliakalnis – milžino amžino poilsio vieta.
Piliakalnis dar vadinamas Raguvos kalnu ir senovėje ant jo stovėjo medinė pilis. Šiek tiek stebina sprendimas trečiąjį Jadagonių trasos informacinį stendą įrengti piliakalnio viršuje, o ne prie jo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš jos maršrutas sukasi atgal ir tenka kopti į viršų. Tik ne atgal į piliakalnį, o pro jį vedančiu senuoju keliu.
Jau kurį laiką tenka žygiuoti J.Šileikos gatve, todėl natūraliai iškyla klausimas, kas tas Šileika, kad jo vardu gatvė pavadinta? Į tai trumpai atsako gatvės pabaigoje stovinti medinė lenta, žyminti šio žymaus lietuvių dailininko ir pedagogo sodybvietės vietą.
Čia telpa viskas – žmonės, kultūra, gamta ir net pramogos.
Dar nebaigiau eiti mėlynuoju maršrutu, tačiau susidaro įspūdis, jog ši trasa yra tarsi visa gyvenvietės istorija, pasakojama pradedant senaisiais laikais ir baigiant šiomis dienomis. Čia telpa viskas – žmonės, kultūra, gamta ir net pramogos. Ir jei gamtos šioje trasoje buvo mažiausiai, tai kaip tik čia viskas verčiasi aukštyn kojomis.
Gatvės su gyvenamaisiais namais lieka už nugaros, o priekyje atsiveria gamtos takai. Apsukęs puslankiu Upio tvenkinį maršrutas toliau veda miško takeliais iki pat Jadagonių šaltinio.
Čia vaizdas panašus kaip prie šaltinio Lekėčiuose – žmonės pila vandenį į talpas ir nešasi į automobilius. Sako, reguliariai atvažiuoja iš Kauno ir ten gėrimui bei maisto gamybai naudoja tik šaltinio vandenį. Kokiais tik tikslais žmonės neužsuka į Jadagonius – kas vandens prisipilti, kas medaus nusipirkti, o kas į uolą įlipti ar Eko trasa praeiti.
Artėjant prie mėlynojo maršruto pabaigos laukia Bebrynė. Ši vieta tarsi nedidelė dozė laukinės gamtos, skirta paįvairinti šiam maršrutui. Nuo čia pabaiga jau visai netoli. Jadagonių klasika – taip mėlynąjį maršrutą apibūdina patys tako rengėjai. Tai tarsi 5 kilometrų ilgio ekskursija, kurios metu aplankoma dauguma istorinių, kultūrinių, gamtinių ar pramoginių šios vietovės objektų.
Geltonasis Jadagonių Eko trasos maršrutas jau kitoks. Prieš tai buvusias gatves ir gyvenvietės takus pakeitė miško keliukai, kurie veda toliau nuo civilizacijos. Aplinkui tik miškas, tačiau jis nuolat keičiasi. Tamsius eglynus keičia kur kas šviesesni ir Dzūkija kvepiantys pušynai, o tada eilė ateina ir lapuočiams.
Kokiais tik tikslais žmonės neužsuka į Jadagonius – kas vandens prisipilti, kas medaus nusipirkti, o kas į uolą įlipti ar Eko trasa praeiti.
Čia kilometrai bėga kur kas greičiau nei mėlyname maršrute, nors ilgiai jų panašūs. Skirtumas toks, kad pirmą kartą sustojau nuėjęs maždaug pusę geltonojo maršruto, kai ant pušies pamačiau pritaisytą koplytėlę. Objektų koncentracija šiame maršrute nepalyginamai mažesnė, bet jų vis tiek yra. Jei Jadagonyse yra bent kiek įdomus objektas ar graži vieta – įrengtos trasos būtinai pro ten praves.
Trasų ženklinimas tikrai neblogas, o kai kurie geltoni ženklai atrodo tarsi būtų įrengti vos prieš kelias dienas. Jadagoniai turizmo sezonui spėjo pasiruošti, o geras ženklinimas leidžia eiti bet kuria kryptimi.
Naujas ženklinimas ypač padeda priėjus Liekės upelį. Nors dar medžių lapeliai jauni ir maži, žygiuojant per krūmynus kiekvienas geltonas ženklinimas ant medžio yra aukso vertės. Trumpam buvau numojęs į jį ranka ir bandžiau dairydamasis ieškoti „tiltelio“ per Liekę, o vėliau ir „tilto“. Apsigalvoti privertė tankūs krūmynai ir pati Liekė, kuri ne tokia maža, kad bet kurioje vietoje peršoktum.
Grįžęs į teisingą kelią ne tik pajaučiau gero ženklinimo svarbą, bet ir supratau žodžių „tiltelis“ ir „tiltas“ reikšmes.
Grįžęs į teisingą kelią ne tik pajaučiau gero ženklinimo svarbą, bet ir supratau žodžių „tiltelis“ ir „tiltas“ reikšmes. Bandymas suprasti tiesmukai ir pamatyti tiltą ar tiltelį baigėsi nesėkme. „Tiltelis“ yra nedidelis išvirtęs medis, kuriuo galima pasiekti kitą krantą, o „tiltas“ – storas rąstas, jungiantis abu krantus. Visa paslaptis slypi kabutėse. Visai kaip programavime, kur kiekvienas simbolis yra kritiškai svarbus.
Kaip ir mėlynajame, šiame maršrute taip pat yra laukinės gamtos iššūkis, tik keliskart rimtesnis. Išvaikščiojęs Liekės slėnį ir pasikarstęs šlaitais geltonų ženklų vedamas pasukau atgal. Likusioje dalyje rebusų daugiau nėra, bet laukia dar vienas sustojimas prie senojo Jadagonių šaltinio. Po tokios atkarpos šaltas šaltinio vanduo ir atgaivina, ir numalšina troškulį. Artėdamas prie šaltinio susiradau nufotografuotą tako schemą ir pasitikrinau, ar žodis šaltinis tikrai parašytas be kabučių.
Kai geltonasis maršrutas pasiekė mėlynąjį, buvau nuėjęs apie 4,5 km. Dar kartą keliauju pro Bebrynę ir suku link Pagonijos uolos, kur laukia trečiasis Jadagonių Eko trasos maršrutas. Jis paženklintas oranžine spalva ir yra pats ilgiausias. Kilometrų dar daugiau, o įdomių objektų – mažiau, todėl sportiniu režimu tęsiu pažintį su Jadagonių apylinkėmis.
Poroje vietų tenka sustoti ir išsitraukus trasos schemą įsitikinti, jog esu teisingame kelyje.
Miškas, daug miško ir gamtos, kuri atrodo dar labiau laukinė nei praeitame maršrute. Vietomis tenka žygiuoti nebe keliu, o mažiau pramintu taku. Nebe toks aiškus ir ženklinimas. Tikriausiai tako rengėjai šiais metais dar nespėjo apsilankyti šioje trasos dalyje, todėl orientuojuosi tik senais ir rečiau sutinkamais oranžiniais ženklais. Poroje vietų tenka sustoti ir išsitraukus trasos schemą įsitikinti, jog esu teisingame kelyje.
Netoli oranžinio maršruto pusiaukelės matau pažymėtą „tikrąjį“ Jadagonių mišką. Einu tolyn ir nežinau, ką ten pamatysiu – mišką, o gal kirtimą? Visgi šį kartą kabutės žodžio reikšmės taip stipriai nepakeičia ir prieš akis atsiveria eglynas. Tamsus ir gūdus arba vietinių kalba – „tikras“. Už daugiau kaip kilometro maršrutas išlenda iš miško, bet tik tam, kad kirtęs kelią nertų į kitą mišką. Štai ten, kaip dabar populiaru sakyti, ištinka gyvenimas. Kad ir kokiu taku ar keliu eičiau, oranžinės spalvos nėra nei žymės.
Nepasiduodu ir pagal turimą schemą bandau atkartoti maršrutą. Nepramintais takais leidžiuosi į Judrės upelio slėnį ir staiga nusišypso laimė. Čia per linksmuosius kalnelius driekiasi pramintas takas, o ant medžių vėl pamatau oranžinius ženklus. Lengviau atsikvepiu, bet užkilęs į šlaitą ženklinimas vėl veda žemyn ir dingsta pasiekęs pačią tankmę. Dingsta ne tik ženklinimas, bet ir pats takas, todėl bandymas jį atkartoti praranda prasmę.
Kažin, ar reikėjo daryti tokius viražus, kai maždaug už 100 metrų praeina kelias? Suprantu, kad čia turėjo būti laukinės gamtos atkarpa, bet su tokiu noru esamas ženklinimas atvedė į akligatvį. Brūzgynais, avietynais ir dilgėlynais pasiekiau kelią, bet ši atkarpa – kaip šaukštas deguto į tą parduodamo medaus statinę.
Dingsta ne tik ženklinimas, bet ir pats takas, todėl bandymas jį atkartoti praranda prasmę.
Perrėžta nugara užgis, o apdraskytų rankų perštėjimas praeis, bet apmaudžiausia, jog per 20 kilometrų emociškai taip aukštai pakylėjusi Jadagonių Eko trasa vos 100 metrų atkarpoje emocinę savijautą sulygina su žeme. Gaila tos visos statinės medaus, užteršto viennu šaukštu deguto.
Paskutinis kilometras iki Jadagonių koplyčios irgi nebuvo rožėmis klotas. Sunku net vertinti, kiek savarankiškai improvizuotas maršrutas atkartojo tikrąjį, kadangi ženklinimas vietomis kaip netikėtai atsirasdavo, taip netikėtai ir dingdavo. Ir nepaisant nemažos dozės momentinio nusivylimo – Jadagonių Eko trasa yra smagus, įdomus ir geras vietos gyventojų sukurtas turizmo produktas.
Tas nemalonių emocijų pliūpsnis yra tiesiog kelionės patirties sudedamoji dalis. Visko būna ir nereikia to sureikšminti, nes gerų emocijų ir įspūdžių buvo daug daugiau.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
