Draudimo bendrovės „Gjensidige“ Pasvalio agentūros vadovė Rūta Samuolienė į pirmąjį žygį „Nemuno kilpomis su Gjensidige“ išsiruošė 2018 metų liepos 14 dieną. Dabar ji nepraleidžia nei vieno žygio – už juos kolekcijoje turi sukaupusi jau 10 medalių.
Už šį naują hobį ji dėkoja savo darbdaviams, kurie skatina darbuotojus dalyvauti „Trenkturo“ žygiuose ir apmoka dalyvavimą darbuotojams, jų draugams ir šeimų nariams.
„Pirmasis žygis buvo mano dovana vyrui gimtadienio proga, – žygeiviško gyvenimo pradžią prisimena R.Samuolienė. – Po jo vyras iškart pasakė, kad dalyvausime ir kitame. Mes nutarėme nueiti apie 25 kilometrus ir dabar renkamės būtent tokio ilgio trasas.“
Abejones įveikė antrasis kvėpavimas
Rūta atsimena pirmąjį žygį, kai po pirmųjų 15 kilometrų kilo abejonių, kaip reikės įveikti likusią trasos dalį.
„Ėjome be jokio pasirengimo, todėl, kai pradėjau galvoti, kad dar laukia iki finišo apie 10 km, apėmė savotiška panika. Pasiguodžiau vyrui, o jis, kaip visada, drąsino, tikino, kad neturime mažinti tempo ir net neabejojo, kad finišą pasieksim. Nors kojos jau sunkiai kilnojosi, tačiau mintyse įvyko lūžis, įsijungė antrasis kvėpavimas ir kojos nešė pačios“ – pirmojo žygio įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
Ji neslėpė, kad po pirmojo žygio grįžus namo buvo nelengva – skaudėjo kojos, nuovargis jautėsi visame kūne ir kitą dieną. Dabar po kiekvieno žygio Rūta sakosi jaučiasi gerai, nors trasų ilgis išliko tos pat – apie 25 km.
Kasdieniame gyvenime Rūta su vyru nesitreniruoja, o pasivaikšto tiek, kiek reikia pavedžioti keturis augintinius. Visus šunis šeima priglaudusi. Rūta Pasvalyje yra žinoma kaip besirūpinanti beglobiais gyvūnais – ji bendradarbiauja su VšĮ „Mažasis draugas“ ir padeda spręsti atrastų keturkojų nelaimėlių bėdas.
Rūta turi dar vieną hobį – dainuoja Pasvalio chore „Canticum Novum“, su kuriuo koncertuoja Lietuvoje ir užsienio šalyse, dalyvauja konkursuose. Ji neslepia, kad turi įkvepiantį choro vadovą, kuris jau septintus metus buria Pasvalio žmones dainuoti.
Vaikščioti įkvėpė kolegos
Rūta sako besižavinti savo kolegomis, dirbančiais „Gjensidige“ ir vaikščiojančiais ilgas distancijas – kai kurie nueina ir po 100 km.
„Man tokie žmonės parodo, ką gali padaryti vidinis ryžtas ir kokios beribės yra žmogaus galimybės. Šie žmonės kasmet nueina ilgiausias distancijas ir yra pilni įkvėpimo. Man tai pavyzdys, kaip galima jausti malonumą einant“, – dalijasi savo įkvėpimo šaltiniu pašnekovė.
Ji pasidžiaugė, kad pačiai žygiuojant labai įdomu būna atrasti ir pažinti gamtą, o ne vien tik įveikti užsibrėžtą maršrutą, nes „Trenkturo“ žygių trasos kaskart vis kitokios, driekiasi nematytomis vietomis.
Kasdieniame gyvenime Rūta su vyru nesitreniruoja, o pasivaikšto tiek, kiek reikia pavedžioti keturis augintinius.
Į artimiausią žygį po Labanoro girią Rūta su vyru ruošiasi jau dabar. Šeimoje net kilo diskusijos, kokio ilgio maršrutą rinktis.
„Vyras nori eiti 32 kilometrus, o aš esu linkusi nepersistengti – kad žygiavimas būtų malonumas, o ne vien sportinis interesas. Mes einame be papildomo pasirengimo, laisvalaikiu su šunimis nukeliaujame apie 6 km, tad užsibrėžti itin ilgų trasų vengiu. Kiekvienas papildomas kilometras reikalauja pastangų, bet, kai žinai, kad tokį atstumą tikrai įveiksi, savijauta visai kitokia“, – svarstė pašnekovė.
Žavisi žygiuojančiais su šunimis
Ji neslėpė norinti į žygį pasiimti ir vieną iš globojamų šunų – Rūta įsitikinusi, kad jis įveiktų trasą ir papramogautų.
Pabandymui ji buvo pasiėmusi 8 metų pinčerę Riką į žygį siauruko geležinkelio bėgiais, besidriekiančiais Pasvalio rajone. Trasa siekė apie 12 km, ją visą kalytė nuėjo pati, nereikėjo šeimininkei nešti.
„Man labai imponuoja žygiai, į kuriuos galima vežtis šunis. Tuomet žygeiviai renkasi trumpesnes trasas. Matau kaip jie drąsina savo keturkojus draugus, kartu džiaugiasi. O kiek gerų emocijų ir gražaus bendravimo patiria aplinkiniai – pakalbina ar bent nusišypso. Žygyje Latvijoje „Gaujos slėniais su Gjensidige“ mačiau, kaip vienas žygeivis savo nemažą keturkojį draugą turėjo užnešti į aukštą kalną, nes pats atsisakė lipti. Aš irgi svajoju išsiruošti su bent vienu augintiniu. Man taip smagu matyti, kaip jie į finišą ateina ir šlapi, ir purvini, bet tokie patenkinti“, – šypsosi Rūta.
Žygiuoja bet kuriuo metų laiku
Į žygius jos šeima eina visais metų laikais ir visose vietovėse – iš Pasvalio nuvažiuoja ir iki Birštono, ir iki Varėnos, ir į Latviją. Rūtos šeimos negąsdina nei lietūs, nei slidžios trasos.
„Varėnoje ėjome žiemos žygį apledėjusiu miško taku. Po pirmojo žygio pasimokėme, kad reikia įsigyti tinkamą avalynę – gerus ėjimo batus. Taigi dabar dėl aprangos ir apavo klausimų nebekyla – esame visiškai pasirengę. Tik vyrui reikia vis didesnio iššūkio – ilgesnės trasos“, – pasakoja Rūta.
Ji laikosi nuostatos, kad žygiai nėra tam, kad perliptų per savo galimybes ir išsikeltų tikslą pasiekti naują rekordą. Rūtai žygiavimas pirmiausiai reiškia malonumą, mėgavimąsi gamta be didesnių pastangų ir nuovargio.
Draudimo bendrovėje „Gjensidige“ dirbanti R.Samuolienė eiti į žygius pasiūlo ir savo klientams.
„Viena mano klientė nuėjo 100 km – labai džiaugiausi. Ji yra pareigūnė, gerai fiziškai pasirengusi, mėgsta bėgimą, tad jai toks ilgas atstumas buvo įkandamas“, – pasakojo pašnekovė.
Rūta skleidžia žygiavimo dvasią aplink save ir žygiuose susitinka savo paskatintus eiti klientus. O šie savo pavyzdžiu užkrečia ir kitus. Taigi ėjimo vajus toliau plinta per žygių entuziastus.
