– Kaip atsirado „TrenkTuras“? Ar tiesa, kad beveik netyčia FB sukūrėte renginį apie ėjimą pajūriu ir juo susidomėjo netikėtai daug žmonių?
Vytautas: „TrenkTuras“ prasidėjo bent porą metų iki pirmojo pajūrio žygio 2015 metais. Iki tol tiek aš, tiek Deividas gyvenome įprastus gyvenimus – dirbome, mokėmės. Galiausiai užsupti kasdienybės ir gyvenimo rutinos pradėjome nertis iš kailio – žygiuoti, keliauti po kalnus, organizuoti įvairias išvykas draugams. Šį judėjimą ir pavadinome „TrenkTuru“.
Deividas: Taip, pirmojo pajūrio žygio renginį „Facebook“ socialiniame tinkle sukūrėme norėdami pakviesti keliasdešimt „TrenkTuro“ narių kartu praeiti Lietuvos pajūriu. Tačiau žinia netikėtai žaibiškai išplito ir per kelias savaites jau turėjome tūkstančius susidomėjusių.
– Ką jūs abu veikėte iki tol?
Deividas: Antrame kurse pradėjau dirbti programuotoju. Teko išbandyti jėgas savarankiškai vystant keletą internetinių projektų. Pastaruosius keletą metų dirbau IT konsultantu. Su Vytautu susipažinome dar studijų laikais. Aš pėsčiųjų žygius atradau 2009 metais ir nuo tada pradėjau aktyviai juose dalyvauti. Vytautas tuo metu buvo užsikrėtęs kalnais. Įkalbėjo mane nukeliauti į kalnus, o aš jį – dalyvauti pėsčiųjų žygyje. Tiek pėsčiųjų žygiai, tiek kelionės kalnuose yra puikus draugystės išbandymas.
Vytautas: Aš irgi jau nuo antro studijų kurso dirbau IT srityje. Kantriai stengiausi kilti karjeros laiptais ir jau paskutiniais metais dirbau informacinių sistemų sprendimų skyriaus vadovu. Tiesa, šalia pagrindinės veiklos taip pat jau kurį laiką vysčiau ir kitą su pomėgiu susijusią veiklą – teniso turnyrų organizaciją.
– Pernai Vytautas metė savo darbą ir visą dėmesį skyrė „TrenkTurui“. Ar ilgai dvejojote ir kokios buvo priežastys?
Vytautas: Taip, jau beveik metai, kai sustabdžiau savo karjerą IT srityje ir visa širdimi bei protu esu pasinėręs į „TrenkTurą“ bei kitas savo veiklas. Dvejojau daugiau nei pusę metų. Esu gana nuoseklus, tad gal ir iki šiol nebūčiau pasiryžęs tokiam pokyčiui, jei ne keletas tragiškų įvykių mano šeimoje, kurie mane labai sukrėtė ir iš esmės pakeitė požiūrį į gyvenimą. Šiandien tvirtai žinau, kad labai svarbu užsiimti tuo, kas žmogui svarbu, kuo jis tiki ir kas atitinka jo pamatines vertybes.
Taip pat, manau, svarbu neužstrigti „žiurkių rate“, kai visą gyvenimą gali daug dirbti tam, kad turėtum pinigų, už kuriuos galėtum nusipirkti daiktų, kurie atkreiptų dėmesį ar kažką įrodytų žmonėms, kuriems tu net nerūpi. O tuo tarpu artimiausieji tegauna tavo laiko likučius. Įsivaizduokit teorinį pavyzdį, jeigu negyvenamoje saloje būtumėte vienas su savo šeima ir draugais – kokią vertę suteiktų „Ferrari“ ar prabangus laikrodis? Ar būtum laimingesnis ir labiau mylimas ar mylintis?
– Esate vieni iš tų, kurie įrodė, kad gyventi – uždirbti – galima iš savo pomėgio, kuris, žvelgiant iš šalies, atrodo toks elementarus – ėjimas. Kodėl pasirinkote organizuoti pėsčiųjų žygius, mat Lietuvoje tokių organizatorių buvo ir yra.
Deividas: Ėjimas man patiko dėl jame derančių skirtingų aspektų: sportas, meditacija, bendravimas. Pėsčiųjų žygiai paprastai vyksta gamtoje, kur grynas oras, gražūs vaizdai – puiki vieta apmąstymams. Kadangi žygyje dalyvauja ir daugiau žmonių, visada gali susipažinti, pabendrauti, aptarti įvairiausias idėjas. Ir visą tą laiką eini, judi – sportuoji. Moksliškai įrodyta, kad ėjimas skatina būtent kūrybinį mąstymą, tad žygiuose gimsta puikių idėjų.
Per mano trumpą žygeivio karjerą teko dalyvauti gana nemažai pėsčiųjų žygių Lietuvoje. Ir dažniausiai šių renginių organizacija nebūdavo tokia, kokios aš norėčiau. „TrenkTuro“ bendruomenėje organizuodavomės nedidelius žygius keliems ar keliolikai žmonių. Vienas tokių žygių turėjo būti „Pėsčiomis pajūriu“, kuris netikėtai susilaukė didelio susidomėjimo ir davė impulsą tęsti tokių žygių organizavimą.
Vytautas: Prisimenu jausmą, kai 2014 metais įveikiau savo ilgiausią – 100 kilometrų – žygį. Ta patirtis ir nauja atrasta būsena taip patiko, kad panorau ja užkrėsti kitus.
Maža to, kilo daugybė minčių, kaip galima būtų pačią žygio organizaciją patobulinti. Tada iškart pasitarėme su Deividu ir kitais metais nusprendėme suorganizuoti kokybiškiausią ir įsimintiniausią žygį keliasdešimčiai „TrenkTuro“ bendruomenės narių.
Ėjimas yra svarbi dalis mano gyvenime. Kai darbe pervargstu, leidžiuosi į ilgą pasivaikščiojimą su šuniu. Kai mane kažkas neramina, klajoju vienas po miškus. Kai esu geros nuotaikos, susiorganizuojame žygį į gamtą su visa šeima. Kelionėse užsienyje visuomet žygiuojame po kalnus ar tyrinėjame miestus, eidami pėsčiomis.
– Jūsų organizuojami žygiai sutraukia tūkstančius žmonių. Kur yra jų paslaptis? Kodėl žmonės eina ir už tai dar moka pinigus? Kiek patys daugiausia esate nuėję kilometrų?
Deividas: Man teko įveikti 200 kilometrų per tris paras. Tad puikiai žinau, kiek svarbus yra palaikymas: maistas, arbata, vanduo, o jei dar patirsi traumą? Einant minėtus 200 kilometrus tuo reikėjo rūpintis pačiam, t.y. turėti automobilį ir vairuotoją toms trims paroms. Buvo akivaizdu, kad tokius dalykus organizuotis yra gerokai pigiau kooperuojantis su kuo daugiau žygeivių. Organizuojant žygį pajūriu nusprendėme, kad turėtų būti dar pigiau tai organizuoti centralizuotai visiems žygeiviams, o ir žygeiviams – gerokai mažiau vargo. Tad kuo mažiau organizacinių rūpesčių žygeiviui, tuo daugiau jų pasiryžta dalyvauti – manau, tai yra tik vienas iš sėkmės ingredientų.
Vytautas: Kaip ir minėjau, mano ilgiausias įveiktas atstumas yra 100 kilometrų. Buvo labai sunku ir po to žygio puikiai supratau, kaip svarbu aptarnavimas tarpinėse poilsio stotelėse ir organizatorių palaikymas viso žygio metu.
Aš manau, kad be visų materialių dalykų, ką sumokėję pinigus dalyviai gauna žygyje, svarbu tai, kad žygiai sukuria žmonėms ypatingas patirtis, buvimą kartu, suteikia galimybę bendrauti, progą apmąstyti ir galiausiai leidžia didžiuotis įveikus sunkius kilometrus. Gal ir skambiai pasakysiu, bet aš tikiu, kad žygiai keičia žmones ir jų gyvenimus. Manąjį tikrai pakeitė.
– Esate nominuoti kaip vienas iš sėkmingiausių turizmo projektų. Kaip ėjimas siejasi su turizmu?
Deividas: Pasirinkdami žygių vietą ir kurdami maršrutus visuomet stengiamės, kad žygeiviams būtų įdomu eiti ir kažką pakeliui pamatyti ir atrasti. Tarkim, Nemuno kilpų žygio dalyviai žygiuodami pakeliui pamato aukščiausią Lietuvos medį, piliakalnius, atodangas, Žvėrinčiaus ąžuolą, gražias stovyklavietes. Kitas žygis vyko unikaliu kraštovaizdžiu išsiskiriančiuose Naujosios Akmenės karjeruose.
Į šias vietas pritraukiame tūkstančius žmonių iš visos Lietuvos – tai vadinama vietiniu turizmu, o dažnai pavyksta sudominti ir užsieniečius.
Vytautas: Mums – visai „TrenkTuro“ organizacinei komandai – yra didžiulė garbė būti Valstybinio turizmo departamento nominuotiems sėkmingiausiu 2017 metų produktu. Ir net nesvarbu, ar laimėsime – mes jau džiaugiamės, kad esame įvardyti bendrame sąraše kartu su kitais dideliais ir Lietuvai svarbiais projektais – visi nominantai yra skelbiami tinklalapyje www.turizmo-sekmingiausieji.lt.
– Populiariausias žygis – „Pėsčiomis pajūriu“. Kiek laiko užtrunka jį organizuoti?
Deividas: „Pėsčiomis pajūriu 2017“ organizavome daugiau nei 8 mėnesius – nuo suplanavimo ir registracijos paskelbimo iki žygio įgyvendinimo ir jo užbaigimo. 2018 metų „Pėsčiomis pajūriu“ žygiams pradėjome ruoštis dar anksčiau, kadangi pirmą kartą organizuosime tokį žygį ir kaimynėje Liepojoje (Latvija).
Šiuo metu per metus vos spėjame suorganizuoti tris žygius, prie kurių nuolat dirba šešių žmonių komanda. Artėjant kiekvienam renginiui, į komandą įsitraukia vis daugiau žmonių, o patį renginį aptarnauja beveik 200 įvairių sričių specialistų ir savanorių.
Vytautas: Tik pridurčiau, kad teisingiau būtų skaičiuoti ne dienas, o valandas, kurias komanda praleidžia organizuodama žygį. Dažnai būna periodų, kai dirbama ne tik dienomis, bet ir vakarais, ir savaitgaliais. Ypač sunkus metas būna mėnesį prieš žygį, o paskutinę savaitę dalis komandos tiesiog persikrausto gyventi kartu į žygio bazę ir šimtu procentu visą parą atsiduoda tik organizavimo reikalams.
– Kokius atstumus dažniausiai žmonės renkasi? Kiek žmonių dalyvavo žygiuose, kiek kilometrų jie nuėjo? Kiek išgėrė vandens?
Deividas: Populiariausi trumpesnieji – iki 25 kilometrų – atstumai. Pernai iš viso mūsų žygiuose dalyvavo 18 tūkstančių žmonių, didžiausiame pajūrio žygyje – beveik 8 tūkstančiai. Per visą „TrenkTuro“ istoriją žygeiviai kartu nuėjo jau per 660 tūkstančių kilometrų.
Tarp vyriausių yra buvę ir aštuoniasdešimtmečių žygeivių. Jauniausiojo dalyvio amžių įvertinti sunku, kadangi neretai žygiuose dalyvauja ir kelių mėnesių kūdikiai.
Vytautas: Didžiausiuose žygiuose paruošiame per 20 tonų vandens, išverdame bent kelias tonas arbatos, pagaminame per 10 tūkstančių maisto porcijų, išdalijame tūkstančius vienetų skirtingų užkandžių ir šimtus kilogramų vaisių. Dažnai juokaujame, kad tuoj pradėsime kiekius skaičiuoti paletėmis.
– Jūsų žygyje pasiektas ėjimo atbulomis rekordas tam tikra prasme labiausiai žinomas tapo po to, kai viešoje erdvėje pasklido laidos „Labas rytas, Lietuva“ epizodas, o peržiūrų buvo šimtai tūkstančių. Panašu, kad gavote nemažą „dozę“ žinomumo visiškai atsitiktinai ir tada, kai to nesitikėjote?
Vytautas: Taip, efektas tikrai nebuvo planuotas. Esame dėkingi Richardui Jonaičiui ir Živilei Kropaitei už draugišką pasijuokimą iš šio rekordo, kuris ne tik prisidėjo prie mūsų projektų populiarinimo, tačiau ir supažindino mus su puikiais nuoširdžiais žmonėmis, kokie ir yra Richardas ir Živilė.
Beje, jie jau yra dalyvavę ne viename mūsų žygyje – tiek kaip dalyviai, tiek ir kaip renginio vedėjai.
– Į žygius kviečiate ne tik lietuvius, tačiau ir latvius. Ar sulaukėte susidomėjimo iš kaimynų?
Deividas: Nors dauguma žygeivių yra lietuviai, esame sulaukę dalyvių daugiau nei iš 35 šalių. Kaimynai latviai, žinoma, yra aktyviausi.
Šiemet gegužės 12 dieną pirmą kartą „Pėsčiomis pajūriu“ organizuosime Latvijoje, kur tikimės pritraukti daug latvių bei sudominti lietuvius tolimesne kelione. Beje, jau turime apie tūkstantį užsiregistravusiųjų.
– Kaip sugalvojote ėjimą Naujosios Akmenės karjerais? Kokia dar yra Lietuvoje vieta, kur būtų galima surengti pėsčiųjų žygį? O gal kaip tik – norėtumėte ne Lietuvoje, o veiklą plėsti į kitas šalis?
Vytautas: Karjerų žygiui pirminį impulsą davė akmenietis Justas Teišerskis, kuris pats susisiekė su mumis ir pasiūlė šią idėją bei vėliau pats prisidėjo prie žygio organizavimo.
Lietuvoje yra bent keletas labai gražių regioninių parkų, taip pat egzotiškų vietų, tokių kaip „Kėdainių alpės“. Kviečiame žmones patiems kreiptis į mus ir pasidalyti savo žinomomis įdomiomis vietomis, kur galima būtų suorganizuoti žygį.
Deividas: Kažkada labai neatsakingai pusiau juokais pasakiau komandai, kad vieną dieną mes organizuosime žygį Latvijoje – ta diena atėjo netikėtai greitai. Dėl to šiemet „Pėsčiomis pajūriu“ tapo renginių serija ir pavadinimą pakeitėme į anglišką „Coastline Trek“. Šiuo metu taip pat analizuojame galimybes organizuoti pajūrio žygį Lenkijoje, tačiau kol kas jokių konkrečių planų neturime.
– Koks jūsų tikslas? Tarkim, pasaulyje vyksta pats seniausias žygis, skaičiuojantis jau daugiau nei šimtą metų, į kurį atvažiuoja kelios dešimtys tūkstančių žygeivių. Gal turite ambicijų Lietuvą taip pat paversti „ėjimo šalimi“ ir pritraukti daugiau turistų iš užsienio?
Deividas: Jūsų minėtame bene didžiausiame pasaulyje žygyje, vykstančiame Neimegene, Olandijoje, man teko dalyvauti ir jis savo mastu yra išties įspūdingas. Turime tikslą, kad mūsų organizuojami renginiai taptų plačiai žinomais tarptautiniais žygiais, kuriuose dalyvautų dešimtys tūkstančių žmonių iš viso pasaulio.
Vienas iš mūsų tikslų organizuojant žygius užsienyje yra tuos pačius užsieniečius ne tik sudominti žygiavimu, bet ir paskatinti dalyvauti mūsų žygiuose Lietuvoje.
Vytautas: Mylime Lietuvą ir visų pirma norime garsinti jos vardą. Taip pat esame sveiko ir aktyvaus gyvenimo šalininkai ir entuziastai. Sunkiai dirbame, kad ši jau kelerius metus besitęsianti mūsų žygių populiarėjimo banga nenuslūgtų, ir galiausiai „trenktumu“ užkrėsime tiek visą Lietuvą, tiek ir likusį pasaulį.
