Viena šalis – visas pasaulis
Daugeliui žmonių Pietų Afrika yra kažkas egzotiško, viliojančio ir tuo pačiu visiškai nepažįstamo. Šio krašto įvairovė, visų pirmiausia, atsiskleidžia kultūrų margumyne ir gamtos grožyje. Išvagojus šalį skersai išilgai, galima drąsiai teigti – Pietų Afrika tokia kontrastinga – kaip jokia kita šalis mūsų planetoje.
Nemažą teritorijos dalį sudaro 1,5 km aukščio plokščiakalnis banguotu paviršiumi. Jo pakraščiais kai kur driekiasi kalnai, iš kurių aukščiausias, legendomis apipintas, ir kitados sanų (bušmėnų) genties žmonių gyventas Drakono kalnų masyvas.
Iš rytų krantus skalaujantis šiltas Indijos vandenynas, o iš vakarų vėsokas Atlantas sukuria ypatingas klimato sąlygas, dėl kurių augmenijos pobūdis šalyje akivaizdžiai kinta tolstant nuo pakrantės. Augalijos rūšių įvairove PAR drąsiai galima lyginti su Amazonijos ir Kongo džiunglėmis. Tai savotiškas augmenijos pasaulio lobynas, kuriame galima pamatyti tai, ko niekur kitur pasaulyje nėra.
Šalyje plyti būdingos afrikietiškos savanos su itin gausia gyvūnija, kuri yra vienas didžiausių turizmo traukos objektų. Nemažą šalies teritoriją apima skurdoka, dygiais krūmais ir šiurkščia žole apaugusi, bet itin savito grožio pusdykumė Karoo. Pačioje šiaurėje plyti Pietų Afrikos pasididžiavimu laikoma Kalahario dykuma. Vandenyno pakraščiais driekiasi žemės randas – nuostabaus grožio statūs krantai, žymintys prieš daug milijonų metų nuo Afrikos atskilusių Pietų pusrutulio žemynų ribą.
O kur dar kraštovaizdžio etalonu laikomas garsusis Gardenroute (Sodų kelias) ir, žinoma, gamtos stebuklo nominacijos vertas Gerosios Vilties kyšulys. Modernios multikultūrinės metropolijos – Johanesburgas, Keiptaunas, Pretorija bei Durbanas – irgi pasaulis miniatiūroje. Čia telkiasi ne tik juodaodžiai (vadinamieji spalvotaisiais), bet ir giliai šaknis įleidę bei vietiniais save laikantys, baltųjų palikuonys, taip pat kitados, kaip vergai arba kontraktiniai darbuotojai į Pietų Afriką patekę indai, malajai. Pastarieji gyvena atskiruose kvartaluose, laikosi tradicijų ir suteikia savito žavesio.
Keliavimo malonumas
Keliauti po Pietų Afriką yra vienas malonumas. Kelių kokybės galime tik pavydėti, šalyje apsčiai greitkelių, dauguma kelių nemokami ir puikiai prižiūrimi. Mums įprastų žvyrkelių galima sutikti tik nacionaliniuose parkuose ir itin nuošaliose vietose, tačiau ir jų kokybė dažniausiai yra nepriekaištinga.
Net daug po visą pasaulį keliavęs žmogus neliks abejingas šios šalies viešbučių kultūrai. Pamirškite pilkus, nuobodžius, daugiaaukščius europietiškus, žvaigždutėmis vertinamus, viešbučius. Pietų Afrikoje apsčiai nedidelių jaukių viešbutukų, kurie įsikūrę senoviniuose dvaruose, kruopščiai restauruotuose fermerių ūkiuose, Viktorijos laikų pastatuose. Nemažai jų, kaip ir kitai viešbučių kategorijai priklausančios lodžijos, įsikūrę labai gražioje gamtinėje aplinkoje, su fantastiško grožio panoraminiais vaizdais, kur interjeras ir eksterjeras meniškai derinami prie afrikietiškų tradicijų.
Šios šalies vynai jau seniai pelnė pasaulinę šlovę. Kitados prancūzų hugenotų pardėtos auginti vynuogės ir gaminamas vynas pasiekė tokius mastelius, jog PAR ne tik garsi vyno eksportuotoja, bet ir sukūrė savotišką vyno kultą. Milijonai žmonių į PAR atvyksta vien dėl galimybės pravažiuoti garsiuoju Vyno keliu. Vietos gyventojai, ypač baltieji, yra tikri vyno gurmanai. Vynas yra pakankamai pigus ir labai aukštos kokybės.
Daugelis šalių galėtų pavydėti Pietų Afrikai jos nacionalinės virtuvės. Nuo seno čia labai vertinama žvėriena. Ji nėra jokia egzotika, ją dažnai valgo vietiniai, tačiau turistams tai nepamirštama ir būtina atrakcija. Per kelias valandas turistams pritaikytuose restoranuose už padorią kainą galima paskanauti keliolikos rūšių žvėrienos. Jūros gėrybių mylėtojai irgi ras visko, ko geidžia širdis.
Nacionaliniai parkai
Pietų Afrikos Respublika garsėja žmogaus nepaliesta gamta – įspūdingais nacionaliniais parkais. Štai 1898 metais įkurtas Kriugerio nacionalinis parkas yra didžiausias šalyje ir vienas didžiausių pasaulyje! Maždaug 350 km ilgio ir 60 km pločio parko teritorija yra tarsi valstybė valstybėje, kurioje viešpatauja daugiau kaip 250 000 įvairiausių gyvūnų. Kriugerio nacionalinis parkas didžiuojasi turėdamas daugiausiai gyvūnų rūšių ir net 16 įstabių ekosistemų. Daugeliui žmonių jis yra tapęs tikrosios Afrikos simboliu.
Kelionių organizatorius „GRŪDA“, kelionės „Pietų Afrikos Respublika – Vaivorykštės keliu 17 d.“ metu laiką suplanuoja taip, kad keliautojai Kriugerio nacionaliniame parke galėtų praleisti net dvi dienas. Jų metu keliautojai turi galimybę sudalyvauja tiek dieniniame tiek ir naktiniame safaryje ir pasigėrėti įspūdinga laukine gamta – laisvėje nekliudomai gyvenančiais egzotiškais gyvūnais. Nacionaliniame parke galima išvysti gepardą, hieną, begemotą, žirafą, krokodilą, impalą, stepinį zebrą, juostuotąją gnu, kudu ir vandeninį ožį. Tačiau labiausiai keliautojai trokšta pamatyti „didžiąją penkiukę“ – liūtą, dramblį, raganosį, buivolą ir leopardą.
Ne ką mažiau įspūdingas – Ado dramblių nacionalinis parkas, įkurtas 1931 metais, siekiant išgelbėti nuo išnykimo paskutiniuosius 11 ten likusių dramblių. Dabar parke gyvena daugiau nei 600 dramblių. Taip pat čia galima išvysti juodųjų raganosių, kuprotųjų buivolų, liūtų ir leopardų, bei daug kitų stambesnių ir smulkesnių žinduolių. Ypač efektingas besimaudančios dramblių kaimenės vaizdas. Gamtos mylėtojams tai tikras rojus žemėje!
Gyventojų ir kalbų mozaika
Nuo XVII a. vidurio į Pietų Afriką pradėjo keltis baltieji. Per kelis šimtus metų jie ne tik įsitvirtino šioje šalyje, bet ir sukūrė gana didžiulę bendruomenę. Dabar PAR gyvena apie 5 mln. baltųjų. Neįtikėtina, bet šalyje įteisinta 11 valstybinių kalbų, tiesa, tik dvi iš jų yra svarbiausiosios: afrikanerių ir anglų. Pirmąja daugiausia kalba olandų (buv. būrų), taip pat vokiečių palikuonys. Įdomu tai, kad afrikanerių kalba, įgijusi oficialios kalbos statusą tik 1910 m., labai populiari šalyje, ja gali susišnekėti apie 20 mln. PAR gyventojų.
Ji panaši į olandų ir vokiečių kalbas, tačiau joje nemažai portugališkų ir kitų kalbų žodžių. Tai vienas šalies simbolių ir pasididžiavimo objektų, kuriam šalyje pastatytas netgi paminklas. Anglų yra populiariausia bendravimo kalba, kurią moka praktiškai visi šalies gyventojai. Tai savotiškas išsigelbėjimas, nes kai kurios skirtingų regionų vietinės kalbos visiškai nepanašios.
Nepaisant prikurtų mitų apie juodaodžių agresyvumą, pietų afrikiečiai yra nuoširdūs, paprasti, labai paslaugūs ir geri žmonės. Nors nemažai jų kamuoja tokios problemos kaip skurdas, neraštingumas, epideminės ligos (ypač AIDS), tačiau besišypsančių, besisveikinančių, linksmai turistams mojuojančių žmonių Pietų Afrikoje yra nepalyginamai daugiau nei Lietuvoje.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad žmonės labai tolerantiški vieni kitiems, tačiau ilgėliau pakeliavus po šalį, galima pastebėti vis dar esančią takoskyrą tarp juodųjų, spalvotųjų ir baltųjų. Visos pusės puikiai supranta, kad vieniems be kitų tvarkyti šalies reikalų neįmanoma: baltieji valdo kapitalą ir samdo darbo jėgą, juodiesiems reikia darbo, pragyvenimo. Baltieji suinteresuoti, kad šalyje stiprėtų ir plėstųsi vidutines pajamas gaunančių juodaodžių dalis, tačiau vis daugiau prakutusių juodaodžių sudaro konkurenciją baltiesiems, todėl jau kuris laikas pastebima tendencija, kad nemažai baltųjų palieka gimtąją šalį ir keliasi gyventi į kitas anglakalbes šalis.
Istorinės praeities padariniai
Dar visai neseniai PAR buvo laikoma itin pavojinga kelionėms šalis. Joje siautėjo organizuotos nusikalstamos juodųjų grupuotės, buvo puldinėjami baltieji fermeriai, išpuolių aukomis neretai tapdavo ir turistai. Šių negerovių priežastis slypi nesenoje praeityje. Po Antrojo pasaulinio karo šalyje buvo įvestas Apartheido režimas, įteisinęs rasinę segregaciją, baltųjų viršenybę visose gyvenimo srityse. Specialiai juodaodžiams ir spalvotiesiems buvo įkurti getai miestų pakraščiuose. Jie ir dabar yra visų didžiųjų miestų palydovai – gyvi baltųjų savanaudiškais tikslais primestos politikos vietos gyventojams liudininkai.
1994 m. panaikinus šį rasistinį režimą ir šalies prezidentu tapus legendiniam Nelsonui Mandelai, juodaodžiams buvo suteiktos visos laisvės ir teisės. Tačiau absoliuti dauguma šių žmonių buvo nepasiturintys arba skurdžiai, todėl pinigai tapo pagrindiniu veiksniu, lemiančiu padėtį visuomenėje. Akivaizdi turtinė nelygybė ir nuoskaudos už beveik pusę amžiaus baltųjų vykdytą politiką iki šiol tampa daugelio konfliktų ir išpuolių priežastimi.
Iš gausių gamtos išteklių pralobusi PAR yra gerokai turtingesnė nei kaimynės Zimbabvė, Mozambikas, kitos Afrikos šalys, todėl šalis tarsi magnetas traukia legalius ir nelegalius imigrantus. Tačiau šalies valdžia deda titaniškas pastangas sumažinti nusikalstamumą ir per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė stulbinamų rezultatų. Daugybė miestų ir nedidelių gyvenviečių tapo saugiomis, sparčiai gerėja padėtis ir kaimuose, o gyvenimas didmiesčiuose jau kurį laiką teka taikia ir saugia vaga.
Artimiausios kelionės į Pietų Afrikos Respubliką – 2020 metų kovą, balandį, liepą, spalį ir lapkritį.
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA!
