„Ne laukinių gyvūnų Afrikoje reikia bijoti, o sulaukėjusių žmonių, – sako jau trisdešimt metų didžiausiame Pietų Afrikos mieste, Johanesburge, gyvenantis lietuvis, – yra tokių, kuriems atimti gyvybę tik tam, kad pavogtų televizorių, nereiškia nieko.“
Dažniausiai smurto taikiniais Pietų Afrikoje pasirenkami baltieji. Todėl per paskutinius tris demokratinio valdymo dešimtmečius jie įprato gyventi pagal tam tikras taisykles. Taisykles, kurių nesilaikymas dažnu atveju gali kainuoti gyvybę.
„Raudonas šviesoforo signalas naktį Johanesburge tėra patarimas – sustoti tamsiu paros metu net gerai apšviestoje gatvėje nėra saugu“, – teigia čia gyvenantys lietuviai. Tačiau net ir dieną miesto gatvėse sutikti pėsčiųjų – sunku. Norėdami pasivaikščioti lauke baltieji vyksta į aptvertus ir visą parą saugomus parkus, apsipirkti vyksta į geruose rajonuose esančius prekybos centrus. Tiesa, tokių priemonių dažniausiai tenka imtis gyvenantiems arčiau miesto centro, netoli rajonų, kurie po apartheido pabaigos juodųjų buvo paversti narkotikų, prostitucijos bei nusikaltimų zonomis.
Vienas tokių rajonų – centrinėje Johanesburgo dalyje esantis Hilbrou. Įkurtas XIX amžiaus pabaigoje, Hilbrou apartheido laikais buvo valdžios paskelbtas išskirtinai baltųjų gyvenviete. Tačiau netrukus po demokratijos įsigalėjimo Hilbrou dangoraižiai, ištaigingos kavinės, baltiesiems priklausę restoranai ir parduotuvės tapo neatpažįstami. Plūstelėjusi neišsilavinusi ir agresijos kupina, ilgus metus engtų juodaodžių banga prestižinį Hilbrou pakeitė negrįžtamai. Per kelerius metus jis tapo viena nesaugiausių miesto zonų. Čia įsigalėjo narkotikų prekeiviai, prostitucija, kažkada prestižinėmis buvusios baltųjų susitikimų vietos tapo benamių ir nusikaltėlių landynėmis.
Šiandien Hilbrou rajonas baltiesiems yra tarsi uždraustoji zona. Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujasi čia užklydusieji, primena patarimą akis į akį susidūrus su laukiniu žvėrimi: jokio akių kontakto, jokių staigių judesių. Net vietiniai ir gerai gyvenantys juodieji vengia Hilbrou – sunku būtų rasti pavežėją, kuris sutiktų važiuoti į šią gyvenvietę.
Nors nuo kolonializmo laikų Pietų Afrikoje netrūko neramumų ir susirėmimų tarp vietos gyventojų bei atvykusiųjų, smurtas šalyje labiausiai augo apartheido laikais, o patį didžiausią įkarštį pasiekė jau po laisvės kovų, XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tuo metu kasdien Pietų Afrikoje buvo nužudoma apie 90 žmonių. Neapykanta ir noras atkeršyti apartheido politiką vykdžiusiems baltiesiems buvo pasiekęs protu nesuvokiamą lygį. Šiandien situacija pasikeitusi nedaug – šalyje klesti korupcija, nedarbas ir nusikalstamumas. Kas penktas Pietų Afrikos gyventojas serga AIDS.
Kasdien kelioms valandoms skirtingi miestų rajonai lieka be elektros, mat didžioji dalis gyventojų ištisus metus nemoka už elektros energijos paslaugas. Tokiam dideliam ir toliau nesustabdomai augančiam gyventojų skaičiui šalyje esančių elektrinių tiesiog nebepakanka. Net turėdama milžinišką potencialią tapti ekonomiškai stipria pasaulio valstybe (šalis užima trečią vietą pasaulyje pagal eksportuojamos anglies kiekį, čia išgaunama net 15 proc. pasaulio aukso, valstybė yra nepralenkiama lyderė deimantų kasyboje) Pietų Afrika skęsta skurde.
Atrodo, kad tiek metų kovojusi už laisvę šiandien Pietų Afrikos valdžia nežino, kaip su ta laisve elgtis. Krauju gynę lygybę ir lygiateisiškumą, tvarką ir saugumą šiandien vietiniai Pietų Afrikos gyventojai, sąmoningai ar ne, kentėti verčia baltuosius. Šie, neturėdami pasirinkimo, priima tokio gyvenimo taisykles kaip kainą, kurią kasdien moka už apartheido laikus.
Tačiau PAR – ne tik sudėtingas gyvenimas Johanesburge. Šalies gamta yra nepakartojamo grožio – pamatykite ją straipsnyje „Žadą atimanti kelionė PAR: pingvinai paplūdimyje ir pribloškiančios panoramos“
