D.Kneižys pasakoja, kad Markizo salos beveik 1500 km nutolusios nuo Tahitčio į šiaurės rytus link pusiaujo. Jos priklauso Prancūzijos Polinezijai, o taip pat – ir Prancūzijai.
„Realiai čia Prancūzija teikia tik karinę, medicininę ir edukacinę pagalbą, ką ir turėtų daryti stipri valstybė, o kitur leidžia tvarkytis patiems vietiniams gyventojams. Norint pasiekti šias salas, reikia skristi į Tahičio Papeetę, o iš ten – vietiniu skrydžiu į Markizo salas. Kito kelio nėra“, – pasakoja keliautojas.
Pagrindinėse šešiose salose bendra gyventojų populiacija – tik apie 9 tūkst. žmonių.
Pasak D.Kneižio, Markizo salos nuo kitų Polinezijos salų skiriasi kaip diena ir naktis.
„Visų pirma – ten vanduo nėra toks žydras ir skaidrus, kaip, pavyzdžiui, Tuamotu ar Society salynuose. Taip yra dėl to, kad aplink Markizo salas vandenyje gausu planktono ir kitų organizmų, kurie vandenį padaro labai turtingą maistu ir pritraukia tokias dideles žuvis kaip Manta rajas ir įvairius ryklius.
Markizo salos – vienos žymiausių, neskaitant Maldyvų, Manta rajų skaičiumi. Ir skaičius vis didėja, nes iki šiol padaroma labai mažai tyrimų.
Viena mūsų misijų čia ir buvo atrasti bei užfiksuoti kuo daugiau Mantų. Turėjome tam specialiai skirtą komandą ir įrangą. Paprastai bandome užfiksuoti dėmes ant Mantų pilvo, nes tie taškiukai tarsi žmogaus pirštų atspaudai – unikalūs ir nė viena kita raja tokio daugiau neturi. Tuomet nuotraukos įkeliamos į bendrą portalą ir ten jau sekamas kiekvienas individas, kur keliauja, kaip keliauja ir sekamas jų skaičius“, – pasakoja D.Kneižys.
Pasak jo, Markizo salų peizažas ir kraštovaizdis kardinaliai skiriasi nuo kitų salų. Smėlis įlankose – juodas, visur išsikišusios aštrios uolos ir akmenys, o juos supa didžiuliai ir statūs kalnai, apaugę vešlia augmenija.
„Vaizdai dramatiški. Kiekvieną kartą išlipus atrodo, jog vaikštai „Jurassic Park“ filmavimo aikštelėje. Tas kraštovaizdis veda į įspūdingo grožio haikus, krioklius ir neaprėpiamas džiungles, o aplink gyvoje gamtoje auga mangai, kokosai, papajos ir kiti įvairiausi vaisiai. Eini, randi, nusiskini ir valgai, gyvenimas paprastas.
Vanduo irgi teka iš įvairiausių šaltinių kalnuose, problemos su gėlu vandeniu nėra. Žinoma, beveik kasdien lyja, pučia stiprūs vėjai, bet tai suteikia tik dar daugiau jėgos ir energijos šiai vietai“, – įspūdžiais dalijasi Markizo salas aplankęs lietuvis.
O ir vietinių gyventojų kultūra, anot jo, čia labai skiriasi nuo kitų aplankytų vietų.
Kanibalizmas Markizo salose baigėsi vos prieš 30 metų.
„Kanibalizmas Markizo salose baigėsi vos prieš 30 metų. Ir valgydavo jie ne bet ką, o tik kilminguosius ir aukštą statusą turinčius žmones. Ir ne visą, o tik smegenis ir širdį, taip bandydami perimti jų vadinamąją maną, arba lietuviškai – sielą ir dvasią.
Vietiniai turi labai stiprų ryšį su gamta. Pavyzdžiui, vadus laidoja kišdami juos į specialų, tarsi iš „Avataro“, medį, kuris augdamas plečiasi į šonus, taip atverdamas dar daugiau kapaviečių, o ši vieta vadinama Marae, tarsi jų šventykla, kur atliekamos įvairios ritualinės ceremonijos.
Keista būti šalia medžio, kuriame guli šimtai kaukolių ir žmonių kaulų. Tas medis tarsi sujungia žemę su dangumi, o atliekant ceremonijas ten su šiomis stichijomis susijungia ir žmogus.
Įspūdingi ir vietiniai šokiai. Vyrų ritualai agresyvūs, su daug energijos, moterų – švelnūs su gražia melodija, o tarpusavyje šie dalykai, sunku patikėti, bet dera.
Keista būti šalia medžio, kuriame guli šimtai kaukolių ir žmonių kaulų.
Vietiniai žmonės labai draugiški, priims kiekvieną čia atvykusį, pamaitins ir bandys parodyti, kokioje gražioje vietoje jie gyvena ir kaip didžiuojasi savo papročiais.
Gyvena jie iš žvejybos, drožybos ir raižybos bei turizmo. Daro papuošalus ir skulptūras iš gyvūnų kaulų, medžio bei akmenų. Sunku patikėti, kai matai, ką galima pagaminti iš kaulo“, – pasakoja jau antrą kartą per pastaruosius dvejus metus Markizo salas aplankęs D.Kneižys ir viliasi čia sugrįžti dar ne kartą.
Daugiau panašių istorijų rasite instagrame: @hawaiius
