Piligrimų kelionės yra vienas paprastų ir gana nebrangių būdų sustiprinti kūną ir rasti sielos ramybę. „Gyvoji piligrimystė – geros savijautos garantas“, – teigia Šventosios žemės komisaras Lietuvoje, kasmet piligrimines keliones organizuojantis brolis pranciškonas, Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas Antanas Blužas. Pasibaigus švenčių šurmuliui, drauge su religinio turizmo koordinatore Raseinių rajone Silvija Čižaite-Rudokiene, parodoje jis atskleis, kas yra gyvoji piligrimystė, kodėl kartais išėjimas veda savęs atradimo link, kuo pasaulio piligrimus traukia Lietuva ir Šiluva.
Esama piligrimų, kurie Šiluvą pasiekia pėsčiomis. „Camino Polaco“ kelias Lenkijoje atveda į pirmąją „Camino Lituano“ stotelę Lietuvoje. 500 kilometrų per mūsų šalį tęsiasi šiuolaikinis piligrimų kelias, kuris vingiuoja per Alytaus, Kauno, Šiaulių apskritis. Jį sudaro 20 etapų po 25 kilometrus, kurie veda per kultūrinius, religinius, gamtos objektus ir į kuriuos galima lengvai nueiti kasdien.
„Camino Lituano“ kuriamas pagal ispaniškąjį šventojo Jokūbo, arba „Camino de Santiago“, piligrimų kelią. Vienas šio kelio iniciatorių ir sudarytojų, kelionių pėsčiomis entuziastas Marius Minkevičius sako, kad piligrimų kelyje svarbiausia ne tai, kiek kilometrų nuėjai, o tai, kokius jausmus iš tokios kelionės parsinešei.
– Kokie iššūkiai laukia tų, kurie ryžtasi piligrimų žygiui?
– Vienintelis ir svarbiausias iššūkis – rasti noro, jėgų ir laiko pabėgti ne į Palangą, ne į Turkiją išvažiuoti, o apsiauti batus, užsidėti kuprinę ir iškeliauti. Pats žygis piligrimų keliu nėra sudėtingas – juk ėjimo tempą reguliuoji pats, eini, kada nori, ilsiesi, kada nori. Ir vis dėlto – tai nepaprasta galimybė atpalaiduoti smegenis, pabūti su savimi, sudėlioti gyvenimo perspektyvas, sutvarkyti mintis.
Piligrimų žygyje kiekvienas randa savo kelią. Vienam einant svarbu apžiūrėti kultūros objektus, kitam – pabendrauti su žmonėmis, trečiam – aplankyti maldos vietas. Kažkam reikia atostogų ir poilsio, kažkam – apmąstymų, kažkas ieško tikėjimo, o kažkas – artimo žmogaus. Ilgųjų maršrutų pėsčiomis pradininkas, žinomos knygos „Lobių sala“ autorius Robertas Luisas Stevensonas 1878 metais per Prancūzijos Alpes ėjo 250 kilometrų tam, kad pagalvotų, ką toliau daryti su savo meile ištekėjusiai moteriai.
– Ar jis rado sprendimą?
– Mylimoji grįžo pas jį ir jiedu drauge nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Vadinasi, savo kelionėje jis rado būdą, kaip meilę prisikviesti. Piligrimų kelyje stebuklai dažnai vyksta. Gal net ne stebuklai, kai nutolstame nuo trukdžių pilnos aplinkos, mes randame sprendimus. Kelias, ilgas ėjimas susijęs su meditacija. O ji padeda išvalyti mintis ir atsakymai į mus kankinusius klausimus ateina patys.
– Ar ir jums viename iš piligrimų kelių atėjo mintis sukurti lietuvišką kelią?
– Keliauju labai seniai, pradėjau dar mokydamasis anuometiniame Kauno politechnikos institute. Turėjome puikų žygeivių klubą „Ąžuolas“. Po studijų mūsų keliai išsiskirstė, o ne taip seniai vėl susiėjo. Net keletas bendraminčių puoselėjo tą pačią idėją – sukurti piligrimų kelią Lietuvoje.
– 500 kilometrų trasa, kurią sužymėjote, galėjo tapti tiesiog dar vienu pėsčiųjų maršrutu, tačiau pavadinote ją „Camino Lituano“. Kodėl?
– Camino ispaniškai yra kelias. Europoje gerai žinomi šventojo Jokūbo keliai. XII amžiuje žmonės jais keliavo, maldaudami sveikatos ir išgijimo. XVI amžiuje tų kelių nebeliko, jie atgijo tik XX amžiuje. Ilgų distancijų kultūriniai keliai turėjo skirtingus pavadinimus, istorines potekstes ir ėjo per skirtingas šalis, todėl buvo patogūs ne tik išmėginti savo jėgas, bet ir pažinti šalį, jos kultūrą.
„Camino Lituano“ prasideda Žagarėje ir tęsiasi iki pat Lenkijos sienos, kur susijungia su Lenkijos piligrimų keliu, vedančiu į tiesiai į galutinę šv. Jokūbo kelio stotelę Kompostelos Santjago katedrą. Kelias per Lietuvą yra pažymėtas piligrimų kelio ženklais, o kas dvidešimt ar trisdešimt kilometrų parinkome nakvynės vietas. Jokio vadovo šiam žygiui nereikia, užtenka mūsų interneto puslapyje susirasti paruoštus žemėlapius.
Mūsų filosofija tokia: esame tarsi statybinė organizacija, kuri pastato kelią, o sau tikslus brėžia tuo keliu einantys. Šalia kelio stovinčios bažnyčios, tikimės, suteiks jam dvasingumo.
Tai pirmasis tokio ilgio maršrutas Lietuvoje, nors Europa jais išvagota.
– Piligrimų kelias, matyt, yra ir būdas pažinti autentišką šalį, ją pajausti, paragauti, pabūti su jos žmonėmis...
– Tokia kelio misija: parodyti, kokia šalis iš tiesų yra. Ne vien pabūti su savimi, sustiprinti kūną, bet ir pamatyti, kaip gyvena bendruomenės. Tikrai ne kartą patyrėme gražią sinergiją – piligrimai sukuria gerą emociją gyvenantiems šalia kelio, o padėti, pabendrauti norintys vietos gyventojai visada pradžiugina piligrimus.
– Kiek kartų esate praėjęs lietuviškuoju piligrimų keliu?
– Būsiu sąžiningas: nuo Žagarės iki Lenkijos sienos – nė karto. Tačiau žvalgydamas, vesdamas pristatymo žygius – kai kuriuos etapus praėjau ir po penkis ar šešis kartus. Tiesą sakant, galėčiau visą maršrutą praeiti be jokio žemėlapio.
Sausio 24–26 dienoms „Litexpo“ kongresų ir parodų centre vyksianti tarptautinė turizmo paroda „Adventur 2020“ kviečia daugiau sužinoti apie piligrimų kelius, keliones į šventas pasaulio vietas, stovyklas, kuriose galima atstatyti dvasios sveikatą. Kartu su „Litexpo“ ją organizuoja Lietuvos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Turizmo politikos skyrius, VŠĮ „Keliauk Lietuvoje“, Lietuvos turizmo asociacija, Lietuvos turizmo rūmai.
