– Praėjusią vasarą ir rudenį Šiaulių padangėse skraidė balionai – buvo tikrai neįprasta. Ar galima tikėtis skrydžių virš Saulės miesto ir šiemet?
– Gimiau ir užaugau Šiauliuose, todėl visada miela čia sugrįžti! Virš Šiaulių skraidau nuo pat piloto licencijos gavimo 2001-siais metais. Čia buvo atlikti vieni pirmųjų savarankiškų skrydžių, čia pirmą kartą paskraidinau savo mamą, brolį. Pirmasis komercinis skrydis šiemet taip pat vyko Šiaulių padangėje. Taigi, planai skristi ir skraidinti keleivius virš miesto niekur nedingo. Kita vertus, Šiauliuose skraidome retai, gal dauguma žmonių net nepagalvoja, kaip lengva tokią pramogą sau suorganizuoti Šiauliuose. Galiu pažadėti nei daug, nei mažai: atvažiuosiu skristi virš Šiaulių lygiai tiek, kiek patiems šiauliečiams bus įdomu.
– Kaip Šiauliai atrodo iš aukštai? Galbūt jie kažkuo labai išsiskiria iš kitų miestų? O gal kaip tik ne?..
– Kaip ir žmogus, kiekvienas miestas turi savo veidą. Asmeniškai man, pakilus oro balionu, pirmiausia krenta į akis tai, jog Šiauliai – lyg du į vieną suaugę miestai. Pietinis rajonas ir aukštos įtampos linija lyg kokia tvora skiria senesnę miesto dalį, glūdinčią į rytus nuo Jablonskio–Aukštabalio gatvių. Tilžės ir Vilniaus – dvi pagrindinės susikryžiuojančios gatvės yra lyg miesto ašys ir tik viena jų, pirmoji, kerta abi miesto dalis.
Visada sakau keleiviams, kad, norint pamatyti visą Šiaulių miestą, tereikia praskristi išilgai Tilžės gatvės – nuo Rygos Kelmės link arba priešinga kryptimi. Džiaugiuosi, kad turime Rėkyvos ežerą, kuris, net ir į priešingą pusę skrendant, puikiai matosi iš bet kurios starto vietos mieste. Jei tik yra galimybė, taikau praskristi kuo arčiau mūsų Katedros ir tų dviejų pagrindinių gatvių sankryžos, simboliškai pažymėtos žymiuoju laikrodžiu. Saulės Laikrodžio aikštė su Talkšos ežeru taip pat visada garantuoja įdomius vaizdus. Kartais pavyksta praskristi ir virš Zoknių oro uosto, kas, savaime suprantama, taip pat savitai intriguoja!
– Ką draugams/svečiams pasakojate apie Šiaulius? Kokie tie, Vytauto Samarino, Šiauliai?
– Pirmiausiai visiems prisipažįstu, jog tai yra mano gimtasis miestas ir esu perdėm šališkas. Mano vaikystės Šiauliai neapsėjo be naikintuvų gaudesio ir, kaip banaliai beskambėtų, nuolatinio pedalų minimo savo „Ereliuku“. Spėju, jog, žiūrėdamas būtent į Šiaulių padangę ir tuos lėktuvus, pasidaviau skrydžio magijai. Draugams ir svečiams, tai juokaudamas, tai visai rimtai, sakau jog užaugau ne Šiauliuose, o Pietiniame rajone – taip tada jautėmės, taip save identifikavome būdami paaugliais.
Su didžiausiu pasimėgavimu perskaičiau vienmečio ir draugo Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“. Nepraleidžiu progos pasigirti, kad stebėjau šio kūrinio gimimą ir autoriaus pakalbintas priminiau jam keletą istorijų. Taigi, mano Šiaulius lengvai rasite minėto romano puslapiuose – visada rekomenduoju jį perskaityti savo draugams, o šiauliečiams, manau, tai padaryti privalu. Pasakodamas apie Šiaulius, stengiuosi pasakoti ne apie daiktus, o apie žmones, kuriuos pažįstu. Šiauliai užaugino visą būrį įdomių, gabių žmonių ir taip bus, kol miestas gyvuos.
Normalu, kad nemažai jų išvyksta: gyvename labai atvirame pasaulyje ir tai visiškai natūralus procesas, todėl nereikėtų sau (t. y. čia likusiems) dėl to įsivaryti kažkokių kompleksų. Priešingai, miestas gali tuos išvykusius sėkmingai realizuoti kaip savo ambasadorius. Negana to, sukūrus palankias sąlygas, nemaža dalis šių talentingų žmonių, tikiu, sutiktų prisidėti įgyvendinant vieną ar kitą Šiaulių miestui naudingą projektą. Pats su alpinistu Vladu Vitkausku savo rekordinį skrydį oro balionu į 10064 metrus 2007-iais atlikau būtent iš Šiauliuose esančios Saulės laikrodžio aikštės.
– Kokios buvo mėgstamiausios miesto vietos? Kokie „taškai“ sukelia daugiausiai emocijų?
– Senokai negyvenu Šiauliuose, ir klausimas apie mėgstamiausias vietas man jau iš intymiųjų srities: tai ne turisto įspūdžiai ar gyventojo kasdienybė, tai vaikystės ir paauglystės atsiminimai bei istorijos. Dauguma tų vietų dažnai neatpažįstamai pasikeitusios arba tiesiog pranykusios. Bet juk tokia natūrali miesto kaip gyvo organizmo vystymosi dalis.
Kažkada, ankstyvoje vaikystėje, mano visatos centras buvo „kalniukas“ dabartiniame Lieporių parke ir mano kiemas Krymo gatvėje. Tą kalniuką dabar net sunku įžiūrėti – toks jis mažas. Paskui buvo dviračių takas į Bubius, jau vėliau miesto centras: bulvaras su amfiteatru, miesto parkas su koncertais jo estradoje, į kuriuos pro tada dar milicijos, o paskui ir policijos apsaugą bandydavom prasmukti būdami paaugliai.
Dar vėliau prasidėjo moksleivių ir studentų diskotekos „Studentų kampe“ ir „Arklidėje“, klube „Maxas“ – beveik viskas nuostabiai aprašyta Rimo. Žinoma, mano mokykla, kurią man vis dar norisi vadinti 14-ąja vidurine, nors tokios dabar jau nebėra – dabar tai Lieporių gimnazija. Pagaliau, svarbus buvo ir Zoknių aerodromas, kur kartais vaikystėje lankydavausi kartu su tėvu (jis turėjo galimybę kartas nuo karto ten įvažiuoti).
– Šiauliai keičiasi. Daug diskusijų sukėlė renovacijų pradžia, tačiau dabar turime atviras erdves. Ką pats manote apie pokyčius mieste? Kokių pokyčių dar lauktumėte?
– Kaip jau minėjau, Šiauliuose negyvenu, todėl sunku iki galo pajusti tikrą miesto pulsą, gyventojų nuotaikas. Sakiau, jog daug kas mieste kardinaliai pasikeitė per tuos ilgus metus, kai čia negyvenu. Ne visi pasikeitimai man patinka, bet juk tai natūralu. Aišku yra viena, kad pokyčiai neišvengiami. Norėdamas išlaikyti gyvybę miestas privalo transformuotis: kažkas pranyksta tam, kad atsirastų erdvės naujovėms. Dažnai nauji dalykai mieste atrodo kaip tikras svetimkūnis, bet tai juk sena kaip pats Babelis istorija. Kažkada ir Eifelio bokštas buvo rimtų diskusijų ir nesutarimų objektas tų pačių paryžiečių tarpe.
Beveik visada prospektų platinimai, kvartalų griovimai ar kiti didesni pokyčiai būdavo sutinkami su didžiausiu pasipriešinimu ir net neaišku, kieno yra ta galutinė istorinė tiesa (jei ji išvis tokiuose klausimuose egzistuoja). Paradoksas, tačiau laikui bėgant net ir tie, vadinami didžiausi „svetimkūniai“, tampa neatsiejama ir savaip harmoninga miesto dalimi. Ir taip, diskusija visada turi vykti ir kuo daugiau į ją įsitraukusių: tuo stipriau miestas iš tikro yra valdomas pačių gyventojų.
Ne mažiau svarbu nepaskęsti vien diskusijose. Manau, miestui dažnai pritrūksta asmenybių, turinčių drąsos prisiimti atsakomybę ir veikti nebijant kritikos – tik nieko nedarantys neklysta.
