Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Todėl nutariau pabandyti ir jus apsaugoti nuo galimos gėdos, jei kas nors paklaustų to paties, ir bent šiek tiek papasakoti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma.
Nesiveldamas į amžinas filosofijas apie tai, ar galima šalį pažinti per keletą dienų (ne, negalima, bet įspūdžiui susidaryti pakanka) ir ar iš viso verta trenktis kažkur į Europos kraštą (taip, verta, jei iš tikrųjų mėgstate keliauti), pradėsiu nuo esmės.
Drįstu teigti, kad Velsas yra absoliučiai unikaliausia ir keisčiausia šalis. Kodėl? Kartu su Anglija ir Škotija Velsas sudaro Didžiąją Britaniją, o pridėjus dar ir Šiaurės Airiją jau išeina Jungtinė Karalystė.
Atsiskirti nuo politinės ir ekonominės sąjungos velsiečiai nenori, bet pavadinti juos britais būtų beveik tas pats, kas įtikinti lietuvius, kad kartu su latviais ir estais iš tikrųjų turėtume vadintis pabaltijiečiais.
Didžioji Britanija yra geografinis vienetas, Jungtinė Karalystė – politinis, bet paprastam žmogui kartais užtenka ir mažiau vienetų, kad galvoje susidarytų begalybė neaiškumų.
Jei jau kalbame apie Didžiosios Britanijos homo sapiens, pas mus dažnai girdimas žodis „britai“ lyg ir būtų logiškas. Bėda tik, kad, jei anglas su tokiu epitetu ir sutiktų, tai dažną velsietį ar škotą nuo to supurtytų. Atsiskirti nuo politinės ir ekonominės sąjungos velsiečiai nenori, bet pavadinti juos britais būtų beveik tas pats, kas įtikinti lietuvius, kad kartu su latviais ir estais iš tikrųjų turėtume vadintis pabaltijiečiais.
Toliau – dar linksmiau. Jau minėtas futbolas netgi nėra populiariausias Velso sportas (tokiu laikomas regbis), ir, nors šalis turi savo rinktinę, stipriausias šalies klubas žaidžia Anglijos „Premier“ lygoje. Kaip ir dera šaliai, Velsas turi savo parlamentą, bet vis vien yra priklausomas nuo daugelio Didžiosios Britanijos vyriausybės parėdymų, siunčiamų čia iš Londono.
Turi velsiečiai ir savo kalbą, bet ją naudoja tik kas penktas vietinis – anglų kalba čia absoliučiai dominuoja, o ženklai rašomi abejomis kalbomis. Gal ir gerai, nes kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie vietovardžiai čia yra tarsi atsitiktinis balsių ir priebalsių kratinys, o pabandžius ištarti vieno kaimo Velse pavadinimą (kaip manoma, tai ilgiausias vietovardis Europoje), ties viduriu gerokai išsinarintų liežuvis. Netikit? Tada pabandykit ištarti tai: Llanfairpwllgwyngyllgogerychwyrndrobwyll-llantysiliogogogoch.
Jei nuo tokio geografijos, politikos ir sporto kokteilio jums jau svaigsta galva, skubu nuraminti: keliaujant viskas yra daug paprasčiau, ypač jei aplinką tiesiog fiksuojate akimis, o dėl įvairiausių faktų ir istorijų nekvaršinate sau galvos.
Žiūrint formaliai, apsilankę Velse, jūs tuo pačiu aplankote ir Britų salyną, ir Didžiąją Britaniją ir Jungtinę Karalystę – ar gi ne puiku? Keliauti čia paprasta, šalies plotas tesudaro trečdalį Lietuvos, tad atstumai nedideli – patogiausia juos įveikti, aišku, yra nuomotu automobiliu.
Viena didžiausių šalies atrakcijų, be abejo, yra pilys; jų čia priskaičiuojama apie 600, jos puikiai išsilaikę iki šių dienų, ir pagal jų skaičių kvadratiniame kilometre Velsą pelnytai galima tituluoti pasaulio pilių sostine.
Visų jų aplankyti per vienas atostogas nei įmanoma, nei verta, bet keletą įspūdingesnių galiu drąsiai jums rekomenduoti. Viena tokių yra Konvio (angl. Conwy) pilis, stūksanti šalia to paties pavadinimo upės ir miestelio, kurį tarsi laiko apglėbusi savo tvirta gynybine siena ir 22 sargybos bokštais.
XIII a. ir tik per 5 metus pastatyta Konvio pilis šiandien įvardijama kaip viena iš gražiausių Velse ir netgi UNESCO pasaulio paveldo objekto statusą yra gavusi. O originalumo miesteliui ir piliai priduoda su kitu upės krantu juos jungiantys 3 skirtingais laikotarpiais pastatyti tiltai, skirti automobiliams, traukiniams ir, aišku, pėstiesiems.
Nedaug kas žino, kad aukščiausias pasaulio kalnas – Everestas – pavadintas Velso tyrinėtojo ir geografo George'o Everesto vardu.
Grožiu ir dydžiu su ja konkuruoti tikrai gali Kernarvono (angl. Caernarfon) pilis, tik pastaroji dar ir šių dienų aktualijoms svarbesnė. Velso princas Čarlzas – tikėtina, būsimasis Jungtinės Karalystės karalius – savo titulą gavo būtent čia. Visa ši titulo gavimo procedūra vadinama „investitūra“ ir vyksta Kernarvono pilyje jau daugiau nei 100 metų.
Šį faktą, kaip susitarę, mielai mini ir linksniuoja visi kelionių organizatoriai ir, sprendžiant pagal turistų gausą, tai tikrai veikia.
Tuo tarpu gamtos mylėtojai pasakytų, kad ne pilys, o kalnai yra tikroji priežastis, verčianti pasisvečiuoti Velse. Nedaug kas žino, kad aukščiausias pasaulio kalnas – Everestas – pavadintas Velso tyrinėtojo ir geografo George'o Everesto vardu.
Tad jei kada šalies futbolininkams pradėtų smarkiai nesisekti, o turizmo reklama užsiimantiems vadybininkams pritrūktų naujų idėjų, pavadinti Velsą Everesto tėvu, ko gero, visai tiktų. Šalies šiaurinėje dalyje įkurtame Snoudonijos nacionaliniame parke stūkso aukščiausias Velso bei Anglijos kalnas – Snoudonas.
Velso klimatas ne visada draugiškas, tad perfrazuojant Lietuvoje mėgstą pasakymą „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“, čia galiotų versija: „kuo aukščiau į kalnus, tuo daugiau debesų“.
Savo aukščiu (1085 m) jis nė iš tolo neprilygsta Everestui, tačiau ir to pakanka, kad nuo varganų kalvų ar Londono šurmulio pavargę anglai, o ir vienas kitas užsienietis, čia rastų sau mielos veiklos. Parke daug ir gerai sužymėtų įvairaus sudėtingumo pasivaikščiojimo takų, Snoudono viršūnę galima pasiekti ir siauruoju geležinkeliu, taip pasidarant sau dar ir papildomą atrakciją.
Tiesa, Velso klimatas ne visada draugiškas, tad perfrazuojant Lietuvoje mėgstą pasakymą „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“, čia galiotų versija: „kuo aukščiau į kalnus, tuo daugiau debesų“. Bet net jei debesys ar lietus išvaikytų turistus, kalnuose vieni tikrai neliksite: avių Velse yra 4 kartus daugiau nei pačių velsiečių.
Na, o jei sugalvosite užsukti pailsėti į didžiausią šalies kurortą Llandudno, eidami į jo paplūdimį neškitės ne rankšluostį, o gero storio čiužinį, kitaip gali tekti gulėti ant akmenų, kurie dėl gan vėsių vasarų tikrai nebus įkaitę taip maloniai, kaip kai kuriuose grožio salonuose. Jeigu tai nemotyvuoja, geriau tiesiog sėsti į automobilį ir pasileisti vingiuotais pakrančių keliukais. Pajūrio maršrutas čia tęsiasi visus 1400 km, o tiek įveikę pamatysite viską, ką geriausio ši šalis gali pasiūlyti.
Kodėl apie Velsą turistai žino tiek nedaug?
Visi iki skausmo žinome frazę, kad kiekvienas žmogus ar kiekviena šalis yra unikalūs. Ir visgi keliaujant po Velsą manęs niekaip neapleido jausmas, kad visų jo gėrybių jau esu matęs kituose Didžiosios Britanijos kampeliuose. Ko gero, tiesioginis susisiekimas lėktuvu su didesnėmis ir labiau išreklamuotomis šalimis – Anglija ar Škotija – Velsą nustumia į savotišką turizmo nuošalę.
Ar pelnytai? Taip teigti nedrįsiu, nes tikram keliautojui, ieškančiam ir smalsiam, įdomybių čia pakaks. O likusius domėtis Velsu, tikiuosi, paskatins tas pats futbolas ar mano bandymas kiek daugiau apie jį papasakoti.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
