Dalinamės Ginos įspūdžiais, kuriuos ir dar daugiau kelionių aprašymų galite rasti jos asmeniniame puslapyje „Travelling dining cooking“.
Kai žmonės klausia, kuri šalis iš aplankytų man labiausiai patiko, visuomet atsakau, kad visos – kiekviena kelionė ir jos metu pamatytos vietos yra skirtingos ir dėl to įdomios.
Tačiau po šio pavasario kelionės į Graikiją aš pakeičiau nuomonę – buriavimas tarp Graikijos salų kol kas buvo geriausia patirtis mano gyvenime. Kol kas, nes nežinau, kas dar įdomaus nutiks ateityje.
Tai, ką patyriau galima apibūdinti trim žodžiais – laukinė, ekstremali ir atpalaiduojanti. Arba vienu – nepaprasta. Galbūt įspūdžiai tokie stiprūs dar ir dėl to, kad keliavau su geriausiu draugu.
Kitų grupės narių nepažinojome, tačiau vėliau supratome, kad sutikome tinkamus žmones. Jachtoje savaitę praleidome šešiese – Jonas, Šarūnas, Algis, Edgaras ir kapitonas Antanas bei aš – vienintelė moteris, neturinti jokios patirties ir vienintelė iš grupės nežinanti, kas yra buriavimas.
Buvau tarsi višta laive ir vis stengiausi netrukdyti kitiems, kurie žinojo, ką daryti jachtoje. Puikiai žinojau posakį: „Moteris laive – lauk bėdos“. Kapitonas manęs neišspyrė, taigi, greičiausiai nebuvau per sunki našta. Jis vis kartojo, kad pavojingiausi jūroje yra krantai. Kad tai tiesa, įsitikinau savo kailiu – jau pirmą parą Graikijoje patyriau, kad krantai pavojingi ne tik jachtai, bet ir man.
Naktį nusprendžiau paplaukioti jūroje. Bėgdama į ją susižeidžiau koją į po vandeniu gulėjusį akmenį. Skaudėjo, tačiau nemalonius pojūčius atpirko neprilygstamas jausmas – visą gyvenimą prisiminsiu naktinį plaukiojimą jūroje, aukštai danguje šviečiant mėnuliui.
Ko tikėtis jachtoje? Tikrai ne patogaus poilsio
Atskridę į vieną iš Graikijai priklausančių salų – Kosą, pirmąjį vakarą niekur neplaukėme. Su daiktais pasiekę jachtą pasidalinome kambariais. Po trumpo apsižvalgymo saloje, grįžome į laivą, kur prasidėjo susipažinimo vakarienė su viskiu, tada „Metaxa“, maudynėmis jūroje ir netikėtai atėjusiu rytu. Tačiau ilsėtis neturėjome kada – vos po kelių valandų miego išplaukėme.
Planavome apiplaukti keturias Graikijos salas – Kosą, Rodą, Symę ir Nisirą. Ką aš galiu pasakyti apie buriavimą? Manau, tokios kelionės tikrai ne kiekvienam, ypač – ne kiekvienai moteriai.
Jachtoje gali pamiršti makiažą, patogumus. Pasidaryti pedikiūro laive taip pat nepavyks – tai ne prabangus kruizas ar patogus viešbutis. Miegosite mažose kajutėse, kuriose beveik neįmanoma atsistoti – galva nuolat tikrinsite lubų kietumą. Pridėkite dar nuolatinį bangavimą ir galite įsivaizduoti, kaip aš rengdavausi (įsikibusi į sienas!). Tačiau, jei jūs turite šiek tiek laukinę sielą, tokių smulkmenų nepastebėsite.
Kelionės draugai tikėjosi, kad aš būsiu atsakinga už maistą, nes tai – viena iš mano aistrų. Jachtoje tikrai gaminau valgyti, tačiau nedaug ir ne visada sėkmingai. Galiu pasakyti, kad maisto ruošimas laive – ekstremalus darbas. Viskas ten labai maža, net peilis. Buvo labai juokinga, kai pamačiau jį ir supratau, kad būtent tuo mažu daiktu reikės pjaustyti didžiulį 3 kg gabalą jautienos, kurį nusipirkome kelionei.
Dar didesniu išbandymu pasirodė nuolatinis bangavimas: pabandykite įsivaizduoti, kaip reikia kažką pjaustyti, kai laivas nuolat juda.
Vyrams pradėjus skųstis dėl alkio, nusileidau į virtuvę. Bet vos atpjovusi gabalą mėsos pajutau, kad tuoj vemsiu. Pamatę tai kiti įgulos nariai iš karto pakvietė į denį, kur paprastai kur kas mažiau jauti jūros ligą ar jos simptomus. Užsispyriau, kad paruošiu vakarienę, ir nelipau. Klydau – netrukus teko skubiai bėgti į viršų.
Pasijutusi geriau vėl grįžau į virtuvę. Tačiau ten pajutau, kad ir vėl artėja blogumas. Atpjoviau dar vieną mėsos gabalą ir vėl nulėkiau į denį, tada vėl, ir vėl. Iš esmės vakarienę ruošiau lakstydama aukštyn – žemyn.
Laimė, padėjo vyrai: vienas jų pjaustė mėsą, kitas – skuto bulves. Turėdama tokius pagalbininkus per kelias valandas paruošiau puikią vakarienę laive – Burgundijos jautieną.
Kelionės metu valgydavome ne tik laive, bet ir salose. Tad turėjome puikią progą paragauti graikiškos virtuvės patiekalų. Vienoje vietoje Symės saloje sutikome čia dirbančią lietuvę – šią vietą rekomendavo ne pirmą kartą čia apsilankantis jachtos kapitonas Antanas.
„To Spitiko Restautant“ yra šeimos verslas. Lietuvaitė čia sukasi kartu su graiko, už kurio ištekėjo, tėvais. Jaukiame restoranėlyje maisto porcijos tokios, kad nesugebėjau visko įveikti – užsisakiusi didelę porciją jūros gėrybių, turėjau pripažinti, kad ji skirta ne vienam asmeniui.
Kapitonas paguodė, kad tik kurtieji ir kvaili žmonės to nejaučia.
Daug kas kalba apie jūros ligą, kuri užklumpa laive. Kur kas mažiau pasakojama apie jausmą, kai po ilgo plaukimo pastatai koją ant kranto – atrodo, kad žemė juda! Viskas – žmonės, pastatai ir daiktai man „judėjo“.
Greičiausiai atrodžiau truputį keistai, kai išlipusi iš jachtos ėjau svyruodama. Kapitonas paguodė, kad tai visiškai normalu – tik kurtieji ir kvaili žmonės to nejaučia.
Jau užsiminiau, kad tokiose kelionėse neverta tikėtis patogumų. Tiesa, visiškai laukinėmis sąlygomis negyveni – jachtoje yra mažas dušas su karštu vandeniu. Išsimaudyti galima ir salose, kur sustoji. Ten įrengtos atskiros, vyrams ir moterims skirtos, dušo kabinos puikios.
Ką aplankyti? Rasite visko pagal savo skonį
Po kelionės manęs klausia, kas patiko labiau – plaukimas ar salos? Abu dalykai vienas kitą papildė. Atrodo, kas čia tokio plaukti jachta? Nieko ypatingo. Tačiau jausmas sunkiai nusakomas. Tuomet, kai pro akis neplaukia nuostabūs salų vaizdai, mėgaujiesi veidą glostančiu vėju, saule ir stebi dangas bei jose žaidžiančius saulės zuikučius. Nereikia net kalbėti – begalinis jūros mėlynumas užburia.
Po ramybės jachtoje, veiksmo gali rasti salose. Čia galima išsinuomoti motociklą ir juo keliauti serpantinais aukštyn į kalnus, stabtelėjus pas vietinius atsigerti vandens ir gėrėtis kraštovaizdžiu ar mėgautis saule.
Salose netrūksta jaukių restoranų, kur visuomet galima rasti vietinio gėrimo „Ouzo“ ar tekilos. Tik nepadauginkite – abu jie labai stiprūs!
Ypatinga vieta – vulkaninė sala Nisiras, kuri man priminė mėnulį. Lankantis ten kai kuriose vietose matėsi judanti lava, taip pat garuojanti ugnikalnio viršūnė.
Būtinai rekomenduoju užsukti į Koso Termą – tai karštųjų versmių paplūdimys, garsėjantis savo gydomosiomis savybėmis. Vandens temperatūra siekia 42-48 laipsnius Celsijaus. Man buvo per karšta, tad užuot „virusi“ čia, pasirinkau ilgą pasiplaukiojimą šaltoje jūroje.
Buriavome ir salas lankėme savaitę. Pabėgti nuo prisiminimų apie kelionę man vis dar sunku – noriu sugrįžti. Vienintelis dalykas, kurio mielai atsisakyčiau – bangavimo jausmo, kai, regis, visos sienos aplink tave juda.
