„Pirmomis dienomis, pradinukų trasose mačiau daug už save vyresnių žmonių, kurie kiekviename žingsnyje krito, čia pat juokdavosi, bet niekad neprarado vilties. Užsispyrę mokėsi toliau ir paskutinėmis dienomis plačiomis šypsenomis čiuožė ne tik ilgesnėmis, bet ir sudėtingesnėmis trasomis. Slidinėjimui ir kalnams ne tik nėra jokio amžiaus cenzo, bet ir galvos kalnuose išsivalo daug geriau, nei kur nors gulint po palme“, – pasakoja R.Širvinskas.
Makalius sako, kad anksčiau kilus bet kokiai progai išvykti paslidinėti, visada turėdavo pasiteisinimą, jog ir taip turi daug kelionių per metus – tiek darbo reikalais, tiek atostogų, rašoma pranešime spaudai. Priklausomybės dar vienam dalykui, slidinėjimui, jis nenorėjęs, nes puikiai žinojęs, kad jei patiks – prisidės dar viena, o gal net ir ne viena papildoma kelionė per metus.
Šiuos Naujuosius metus Maldyvuose jau 8 kartą sutikęs R.Širvinskas sako, kad jis niekada nebuvo tik nuostabių paplūdimių gerbėjas.
„Man patinka labai įvairūs pasaulio kraštai. O kalnų mėgėjas buvau seniai, bet juose nebuvo tekę lankytis. Pirmuosius realius kalnus su daug sniego visai netyčia pamačiau Kazachstane. Tuomet labai pasisekė su oru, buvo giedra, nebuvo kritulių. Aišku, kalnai sužavėjo, įspūdis buvo išties labai geras. Taip pat buvo ir jaudulio, nes žinojau, jog tuoj išbandysiu kažką naujo, dar nepatirto. Tai vienu metu ir baugino, ir kartu jaučiau didelį norą atsistoti ant slidžių. Vėliau vieną dieną tiesiog nusprendžiau, jog reikia pagaliau išmokti čiuožti, išbandyti, investuoti į mokymąsi, nusipirkti slidinėjimo aprangą“, – akcentuoja Makalius.
Sužavėjo Italijos kurortai ir kainos juose
Paklausus, kodėl pirmajam kartui pasirinko būtent Livinjo slidinėjimo kurortą Italijoje, R.Širvinskas sako, kad tam buvo keletas priežasčių:
„Mano draugai ten mėgsta slidinėti, tai populiari vieta tarp lietuvių. Taip pat, kas man buvo svarbu, kad tai yra gera vieta slidinėti pradinukams, yra daug gerų instruktorių, daug lengvų trasų. Livinjo miestelis turi aiškius apribojimus viešbučių statymui, jų čia nėra daug. Be to, negali būti daugiaaukščių pastatų, jie turi būti vienodos stilistikos. Sužavėjo ne tik miestelio infrastruktūra, bet ir jo jaukumas“.
Keliautojas dalinasi, jog savaitė Livinjo kurorte asmeniui, keliaujant dviese, prasideda nuo 550 eurų. O štai, pavyzdžiui, keliaujant slidinėti su dviem vaikais, kelionė kainuos maždaug nuo 430 eurų asmeniui. Žinoma, reikėtų nepamiršti, jog galutinė kaina priklauso nuo pasirinktos apgyvendinimo įstaigos, maitinimo, laikotarpio, ar bus reikalingas papildomas įrangos bagažas lėktuve ir kt.
Šios kelionės metu Makalius buvo nuvykęs ir į kitą lietuvių pamėgtą kurortą – Madonna di Campiglio: „Man ten taip pat labai patiko, dar vienas jaukus miestelis. Kai pasakiau, jog mokausi slidinėti, man būtent čia rekomendavo važiuoti. Bet sugrįžti slidinėti norėčiau ten pat, kur ir buvau. Žinosiu, kur kuris keltuvas kelia, kuri trasa patinka ir yra tinkama mano slidinėjimo lygiui – tai padės jaustis tvirčiau. Planuoju čia atvykti kovo mėnesį. Noriu daugiau išmokti technikos, kad būčiau labiau pasiruošęs naujiems atradimams“.
Ne sezono metu, pasak Makaliaus, Livinjo, o ir kituose slidinėjimo kurortuose siūlomi nemokami slidinėjimo takai, reikia tik pasidomėti prieš vykstant. Tai reiškia, jog nereikia mokėti už keltuvus, kas sutaupo apie 300 eurų už savaitę. Kurortas yra bemuitė zona, tad maistas bei gėrimai čia gerokai pigesni. Parduotuvėse nusipirkti slidinėjimo įrangą ar kvepalus taip pat pigiau. Iš esmės – čia viskas gerokai pigiau. Kitas privalumas ne sezono metu yra ne tik pinigų sutaupymas, bet ir mažesnis žmonių skaičius.
Minusas, pasak keliautojo, yra tas, jog sezono pradžioje ir pabaigoje nebus garantijos, jog visos kurorto trasos bus atidarytos, bet tos, kurios turi galimybę pripurkšti dirbtinio sniego, bus atviros. Tad vėlgi, reikėtų domėtis prieš vykstant.
Draugų kompanijai – apartamentai, dviem – viešbutis
„Keliaudamas su šeima užsisakyčiau apartamentus, nes jie būna erdvesni, dažniausiai privačiame sektoriuje, turi virtuvę, kas yra patogu, bet nereiškia, jog reikės sėdėti prie puodų, nes juk nuo ryto iki vakaro yra slidinėjama. Tiesiog apartamentų patogumai, lyginant su viešbučio kambariu, yra tikrai ženklūs“, – sako Makalius.
Viešbutį keliautojas rinktųsi tuomet, jei keliautų poromis ar su savo antra puse: „Mes patys šį kartą apsistojome viešbutyje su SPA. Nereikėjo sukti galvos dėl pusryčių, vakariene irgi pasirūpinta. Viešbučiai, turintys SPA, būna brangesni ir tai natūralu, nes kalnuose jie populiarūs – dienos intensyvios, daug įspūdžių, tuo pačiu nuovargio, tad čia tikrai gera atsipalaiduoti, prikaupti naujų jėgų. Labai nustebino, jog likus porai mėnesių iki atvykimo didelė tikimybė, kad tokiuose viešbučiuose nebebus vietų, nes jos greitai išperkamos“.
R.Širvinskas sako, kad šioje vietoje puikiai tinka posakis, kad slides reikia ruošti vasarą – visgi pačiam vis dar sunku vasarą galvoti apie žiemą, sniegą, nesvarbu, kokios pramogos laukia, nes dar gyvena vasaros įspūdžiais. Bet po šios kelionės yra tikras, jog kitam kartui tokią kelionę organizuosis kiek įmanoma anksčiau, nes ir pasirinkimo kur apsistoti daugiau, ir bilietai pigesni. Kai viskas susideda, galutinėje sąskaitoje pasimato tikrieji skaičiai.
Kitam kartui tokią kelionę organizuosis kiek įmanoma anksčiau, nes ir pasirinkimo kur apsistoti daugiau, ir bilietai pigesni.
Geriausia, pasak Makaliaus, keliauti į kalnus nuo sausio iki Velykų, tuomet yra didžiausia garantija, kad bus geriausios sąlygos slidinėjimui, nors visada ir pūgos gali užklupti, ir kuris nors keltuvas neveikti. Taip pat geras laikas yra gruodžio mėnesį iki svarbiausių metų švenčių, kai atsidaro kurortai, arba jau prieš jiems užsidarant – norint sutaupyti.
Pradmenis įgavo čiuoždamas ant kilimo
„Man labai rekomendavo dar būnant Lietuvoje pasimokyti slidinėti. Radau Vilniuje tokią „Slidinėjimo akademiją“, kur ant važiuojančio kilimo, imituojančio sniegą, mokoma slidinėti. Būtų labai gaila visos kelionės metu mokytis pradmenis, tad labai džiaugiuosi pasiruošęs iš anksto. Dar galima pasimokyti čiuožti Druskininkuose „Sniego Arenoje“ ar Liepkalyje, Vilniuje. Po pamokų jaučiausi drąsiau, nei kiti pradinukai“, – akivaizdų skirtumą pastebėjo Makalius.
Kiek pramokęs čiuožti į Italiją keliautojas atvyko su keliais draugais. Keturiese vietoje pasisamdė slidinėjimo instruktorių. 2 valandos profesionalo pamokų kiekvienam kainavo po 30 eurų. Tų valandų tikrai pakako, jog pasijustų drąsiau. „Aišku, pirmas rytas buvo nežinioje, baimėje, bet labiau baiminausi, ar man patiks slidinėti. Ir man tikrai patiko, nesvarbu, kad oras buvo nekoks tą pirmą dieną, bet tai tikrai nesugadino nuotaikos. Visą dieną tobulinau savo techniką“, – prisimena Makalius.
Į klausimą, kokiomis trasomis čiuožė R.Širvinskas sako, kad paprasčiausiomis – kelis kilometrus besitęsiančiomis mėlynomis trasomis. Apie sudėtingesnę, raudoną trasą, trenerė šįkart liepė pamiršti (juokiasi, aut. pastaba). Ir tai ne tik dėl to, kad trūksta patirties ir įgūdžių, bet ir gali užsiblokuoti ir vėliau nebejausti malonumo slidinėti apskritai.
Mėlynų trasų sako, jam tikrai užteko, kai kur buvo iššūkių, kai kur statoka, bet jos tikrai patiko. Paskutinę dieną buvo smagu, nes nereikėjo tiek susifokusuoti į techniką, galėjo labiau mėgautis vaizdais.
Paklausus, kodėl nusprendė čiuožti būtent slidėmis, Makalius sako, kad snieglente čiuožti yra sudėtingiau, jis pats neturėjo daug laiko nei mokytis, nei praktikuotis pačiuose kalnuose: „Mano visi draugai yra slidininkai. Žinojau ir pats, jog didesnį malonumą pajusiu čiuoždamas slidėmis, be to, jomis pasiekiamas didesnis greitis, nei su snieglente. Taip pat yra daugiau ir įvairesnių trasų. Yra kas sako, kad tai senamadiška, bet aš taip tikrai nemanau. Sutikau daug slidėmis čiuožiančio jaunimo“.
Viso slidinėjimo inventoriaus pirkti nebūtina
„Didžiąją dalį slidinėjimo inventoriaus nusipirkau: termo drabužius, kelnes, striukę, pirštines, šalmą, akinius. Jei nebūčiau slidinėjęs, tai būčiau panaudojęs žygiams šaltu oru. Bet jau matau, jog to neteks daryti, nes tikrai slidinėsiu ir toliau. Beje, pavyzdžiui šalmą galima nuomotis, bet jį reikia atitaikyti, už tai mokami papildomi pinigai. Keliaujant į ne vieną kelionę, šalmas, kainuojantis keliasdešimt eurų, greitai atsiperka. Atvykus į vietą nuomavausi tik slidžių batus ir slides su lazdomis“, – pasakoja Makalius.
R.Širvinskas sako, kad penkioms dienoms batų ir slidžių kaina svyruoja nuo 70 iki 100 eurų, už savaitę apie 100–120 eurų.
„Man patiko, jog nuomos punktuose patys koją pamatuoja, parenka batus. Pasako, kur turėtų ir kur neturėtų spausti. Patys užtvirtina, pritaiso slides, pačiam nieko nereikia daryti. Profesionalai, važinėjantys į kalnus kiekvienais metais, žinoma, patys nusiperka viską. Tik norint tai atsigabenti, reikia nepamiršti išsipirkti papildomo bagažo lėktuve“, – pataria Makalius.
5 esminiai patarimai pradedantiems
Paklausus, kokie būtų esminiai, jo, kaip „kalnų pradinuko“ patarimai galbūt dar neišdrįsusiems atsistoti ant slidžių, Makalius sako, kad pirmas patarimas – niekada ne per vėlu čiuožti. Nesvarbu kiek jums metų! Nėra tinkamo amžiaus pradėti slidinėti, jei tik norite – pradėkite. Antras patarimas – pasimokyti slidinėti prieš kelionę tam, kad nešvaistytumėte brangaus kelionės laiko.
Trečias – planuotis savo kelionę iš anksto tam, kad turėtumėte daugiau pasirinkimo, apgyvendinimą arčiau keltuvo, arčiau trasų. Tai yra svarbu pradinukams, nes ir taip kyla daug streso slidinėjant, o dar prisideda papildoma kelionė.
Ketvirtas patarimas – nepasitikint savo planavimo sugebėjimais, kreiptis į kelionių organizatorių, kuris organizuoja tokias keliones. Taip pat galima apie kurortus, trasas, pasiteirauti ten buvusių artimųjų, draugų, bičiulių, jau turinčių slidinėjimo patirties.
Ir paskutinis, vienas svarbiausių patarimų, pasak R.Širvinsko, yra mėgautis kiekviena akimirka, pamiršti telefonus, pasiduoti kalnų magijai ir nepergyventi dėl to, kad kažkas iš pirmo ar antro karto nepavyko.
Nėra tinkamo amžiaus pradėti slidinėti, jei tik norite – pradėkite.
„Galvos pravėdinimas kalnuose yra geriausia įmanoma reabilitacija. Pats save prigaunu, kad gulėdamas net ir pačiame gražiausiame paplūdimyje pasaulyje sugebu sulįsti į telefoną, nuolat tikrinti kas naujo socialiniuose tinkluose, peržiūrinėti darbinį paštą, ar viskas gerai klostosi. Taip pilnai neatitrūkstu nuo rutinos.
O štai kalnuose net pamiršau, jog galiu fotografuoti, filmuoti. Buvau tiek susifokusavęs į savo kojas, slides, techniką, kūno padėtį, mintis, kaip čiuožti geriau ar kaip saugiai nusileisti ir vaizdus aplink, kad neturėjau laiko telefonui. Bet to, šalta rankas iš pirštinių kaskart traukinėti (juokiasi, aut. pastaba). Taigi, pailsėjau ir dabar tikrai žinau, ką iš tiesų reiškia pravėdinti galvą. Mane tai sužavėjo. Aktyvus poilsis išties yra pačios geriausios atostogos“, – nekantrauja sugrįžti į kalnus keliautojas.
Lietuviai tampa vis atsakingesni kalnuose
„Slidinėti gali kiekvienas, tik reikia nepamiršti, kad tai gan sunki ir savo subtilybes turinti sporto šaka. Greitai čia niekas nevyksta, norint gerai ir saugiai slidinėti, reikia įdėti nemažai darbo, išmanyti techniką. Be profesionalios pagalbos išmokti gerai čiuožti labai sudėtinga. Jūs galėsite tik nusileisti nuo kalno, bet tai nereiškia, kad jūs slidinėjate. Be to, kiekvienas slidininkas turi įvertinti situaciją ir prisiimti atsakomybę, jeigu įvyks nelaimingas atsitikimas dėl jo kaltės, nes būtent nemokėjimas valdyti slidžių ar snieglentės gali sukelti rimtus sužalojimus ne tik jam pačiam, bet ir kitiems“, – sako Anželika Schrijer, „Slidinėjimo akademijos“ vadovė ir trenerė.
Yra tokių, kurie iš pradžių būna nusiteikę labai skeptiškai, bet po treniruočių išvažiuoja į kalnus ir pajaučia didelį skirtumą.
Šeštą sezoną lietuvius čiuožti mokant trenerė pasakoja, kad šiandien ateina daugiau norinčių čiuožti slidėmis, nei snieglente. Pagrindinė slidininkų grupė yra 25–45 m. Yra tokių, kurie lanko treniruotes ne vienerius metus, prieš slidinėjimą kalnuose atnaujina įgūdžius, žiūri atsakingai ir į vaikų mokymą. Būna, kad tėvai atveda savo vaikus, bet stebėdami treniruotes susigundo išbandyti ir patys.
Yra tokių, kurie iš pradžių būna nusiteikę labai skeptiškai, bet po treniruočių išvažiuoja į kalnus ir pajaučia didelį skirtumą. Pavyzdžiui, prieš tai negalėdavę nusileisti nuo kalno be sustojimo dėl įtampos kojose, bet po treniruočių ne tik kad nusileidžia, bet ir slidinėja visą dieną.
„Dažniausiai mes rekomenduojame rinktis 5 individualias treniruotes prieš išvykstant slidinėti į kalnus svetur. Visgi kiekvienas pagal savo gebėjimus turi apsispręsti, kiek jam reikia treniruočių, tad auksinės taisyklės nėra. Svarbu, kad būtų įvaldyta teisinga technika. Pavyzdžiui, slidinėjimo kilimas, ant kurio mokome, reikalauja taisyklingo slidinėjimo. Taip pat gerai yra pasipraktikuoti, čiuožiant nuo Lietuvos kalniukų, išbandant slidinėjimą ant tikro sniego“, – pataria A.Schrijer.
Paklausus, kokias klaidas dažniausiai daro ateinantys mokytis, trenerė sako, kad viskas prasideda nuo teisingo pasiruošimo. Pirmas dalykas yra batų užsegimas. Nors yra klientų, kurie jau turi patirties slidinėjime, bet retkarčiais vis tiek netinkamai juos užsisega, o tai sudaro nepatogumus slidinėjant. Kas liečia patį slidinėjimą, pagrindinė klaida, kurią daro slidininkai yra stovėsena, netinkamas atsirėmimas į batą.
Mitas, kad vaikai greičiau išmoksta čiuožti
Didžioji dalis snieglentininkų yra daug jaunesni, nuo 10–12 metų vaikų iki suaugusiųjų 25–27 m. Jie bando savo jėgas iškart ant sniego ir nebijo traumų.
Paklausus, kiek tame yra tiesos, kad vaikai greičiau išmoksta čiuožti, nes jie nejaučia baimės jausmo, trenerė mananti, kad tai yra mitas ir net vaikams reikia įdėti tikrai daug darbo, kad išmoktų tinkamai valdyti slides.
„Taip, dauguma vaikų nejaučia baimės jausmo, bet ar tai gerai, ar blogai negaliu pasakyti. Truputį atsargumo slidinėjime tikrai reikia, nes pasekmės gali būti labai skaudžios. Mūsų rekomendacijos būtų mokyti vaikus nuo 7–8 metų, kurie sąmoningi, tiksliai žino, ar jiems tai patinka, ar ne. Pagrindinis dalykas yra tai, kad vaikas pats norėtų išmokti slidinėti, o ne tėvai“, – šypsosi A.Schrijer.
