Skrydis lėktuvu su persėdimu Rygoje bendrai truko apie 4 valandas. Dubrovniką pasiekėme šeštadienį apie pusę septynių vakaro. Oro uostas nutolęs nuo miesto apie 20 km, tad pėstute nenueisite. Mes viskuo pasirūpinome iš anksto, tad nusileidus tereikėjo oro uoste rasti savo pasirinktą mašinų nuomos punktą (mūsiškis – „Peugeot Club“). Tiesa, automobilio mums reikės tik nuo pirmadienio, tačiau ta pati įstaiga teikia ir pervežimo paslaugas.
Už 30 eurų labai šnekus vairuotojas mus pavežė iki „Airbnb“ apartamentų Lapad rajone. Jis teigia, kad tai labai geras rajonas, kuo įsitikinome ir patys. Maždaug ketvirtis valandos iki senamiesčio autobusu, kelios minutės pėsčiomis iki vieno paplūdimių, netoliese nedidelis prekybos centras, nemažai maitinimo įstaigų.
Pirmasis vakaras skirtas įsikūrimui, apsirūpinimui maisto atsargomis ir vakarienei. Tad jei pirma pažintis buvo pro mašinos langą su gražiais jūros ir kalnų vaizdais, tai antras susidūrimas akis į akį – su kainomis. Žinojom, kur važiuojam, tad jos labai nenustebina. Mažesnės nei Stokholme, didesnės nei Gran Kanarijoje, konstatavome pasitelkę bendrų kelionių patirtį. O šiaip pasirodė, kad parduotuvėse viskas daugiau mažiau kaip ir pas mus. Na, o restoranai jau pasitinka kurortinėmis kainomis, ir pavalgyti atsieina 15-20 eurų.
Lankytini objektai čia taip pat ne patys pigiausi. Labai daug jų neaplankėm, bet mūsų pasirinktų kainos dėliojosi tarp 7-20 eurų. Su viešuoju transportu susipažinome norėdami pasiekti senamiestį. Ši paslauga atsieina maždaug du eurus į vieną pusę. Teko pasinaudoti ir keltu, kuriuo valandos kelionė kainavo apie septynis eurus (kiek supratome, tai buvo valstybinis keltas). Kitas dienas naudojomės išnuomotu automobiliu. Šis nedidelis „Peugeot“ dyzelis su automatine pavarų dėže mums kainavo po 45 eurus parai ir naudojo stebėtinai mažai degalų, kurių kainos artimos lietuviškoms.
Gastronominių atradimų Kroatijoje nepadarėme. Bent mums susidarė įspūdis, kad meniu pagrindas čia itališki patiekalai ir jūros gėrybės. Pastarosios tikrai nenuvylė. Tačiau jų nemėgstant, o ir nesižavint picomis bei makaronais, čia rasti sau patinkančio maisto kiek sudėtingiau. Žinoma, tai vienas lankomiausių miestų, tad visiems skoniams tinkamų vietų galima rasti, bet, pavyzdžiui, veganui kažko įdomaus, kokybiško ir už prieinamą kainą gali tekti ieškoti ilgai.
Mes dažniausiai naudojomės „Trip Advisor“ pasiūlymais, o pusryčiavome ir vakarieniavome namuose, nes karštas oras nereikalavo nuolat sėdinėti restoranuose. Užtekdavo ledų, kurie čia skanūs ir net pigesni nei Lietuvoje. Taip pat galima buvo užkandžiauti picos gabalėliais, sumuštiniais ir panašiais greitmaisčiais, kurių kainos tikrai niekuo nesiskiria nuo kitų lankytų miestų. Įdomu pasirodė tai, kad niekur nematėme „McDonald’s“.
Senamiesčiui skyrėme sekmadienį, o paskui dar kartą grįžome kitą šeštadienį. Dabar planus dėliotumėme jau kitaip, nes tai vienos aktyviausių dienų šioje miesto dalyje, ir gali tekti nemažai pasistumdyti pečiais. Senamiestyje aplankome svarbiausią objektą – miestą juosiančią sieną. Toks pasivaikščiojimas, įskaitant ledų valgymą ir nedideles fotosesijas, trunka apie dvi valandas, ir ką džiugina, o ką liūdina nemenku karščiu (nežinau, kas čia turi dėtis vidurvasarį). Nemėgstantiems karščio geriausia būtų keltis anksti ir čia pasivaikščioti nuo aštuntos valandos.
Aplankome ir Karo nuotraukų muziejų. Labai paveiki vieta. Atvirais, emocingais, kartais žiauriais kadrais deidealizuojamas karas, priverčiama dar kartą permąstyti žmogaus žiaurumo temą. O jei planuojate lankyti ir Serbiją ar Bosniją – tai puiki proga susipažinti su nesena šių šalių istorija.
Po šaltesnių patirčių grįžtame į Kroatijos karštį ir paklaidžiojame po senamiesčio gatveles. Jei iš esmės mėgstate miestus, turėtų būti įdomu, ir patarčiau tam skirti ne vieną popietę. Aplankėme ir gynybinį fortą, kuris nėra įspūdingas, tačiau jo lankymas įeina į sienos bilietą, tad jei dar turite jėgų, užkopkite pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Taip pat tai svarbus punktas, jei žiūrėjote „Sostų karus“. Kalbant apie tai, manau, kad vis dėlto vertėjo paimti šiuo serialu paremtą turą po Dubrovniką, nes kiek pakeliui sutiktų tokių turų nuklausydavome, pasirodė, kad gerbėjams jie atveria tikrai įdomių detalių ir kitomis akimis parodo šį miestą.
Pirmadienis skirtas Juodkalnijai ir jos miestui Kotorui. Eilė prie sienos neilga, keliai, nors ir vingiuoti, bet tikrai puikūs, ir už kiekvieno posūkio atveriantys nuostabius vaizdus, mat kalnai čia dar įspūdingesni, o visas kelias nutiestas palei įlanką. Nuolat kertame nedidelius miestukus, o viename jų – Perast – sustojame. Turint laiko ir noro čia apstu galinčių jus nuplukdyti į mini salelę, sukurtą žmogaus rankomis ir laikančią nedidelę bažnyčią. Mums pakako pasivaikščiojimo miestuke ir desertų ant įlankos kranto. Mūsų dar laukia pagrindinis tikslas.
Kotoras sužavėjo savo senamiesčiu, kuris pasirodė dar jaukesnis ir kartu įspūdingesnis nei Dubrovniko. Skirkite šiek tiek laiko ir originalioms krautuvėlėms. Iš senamiesčio verta pakilti palei gynybinę sieną aukštyn į kalną, į kurį veda virš tūkstančio laiptelių. Tais apirusiais laipteliais visi kopia tiek aukštyn, tiek žemyn, tad labai lengvu šio kopimo nepavadinsi, tačiau vokiečių senukai gali, tai galit ir jūs. Tik būtinai pasirūpinkite tinkama avalyne.
Grįžti nebūtina tuo pačiu keliu. Netoli viršūnės, vienoje aikštelių pro griuvėsių langą galima perlipti ir leistis link apleistos koplytėlės (ji iš ten matoma, tad taip ir rasite šią vietą). Pro ją galima eiti toliau ir jau leistis akmenuotu takeliu, kuris nuožulnesnis, bet ir ilgesnis. Tikriausiai pakeliui pamatysite nemažai kalnų ožių. O nusileisite jau už senamiesčio, kur, panašu, niekas nesaugo išėjimo. Šia puse turbūt galima nemokamai užkopti ir aukštyn.
Visur sutiksite katinų, kurie yra šio miesto simbolis. Nors ir Dubrovnike jų nemažai. Ir Bosnijoje.
Antradienį neplanuotai teko vėl skirti Juodkalnijai, kurioje liko mano krepšys su maudymosi reikmenimis ir basutėmis, su kuriomis visai nenorėjau skirtis. Tad dar šiek tiek laiko skyrėme senamiesčiui, o likusį laiką vienam iš pakelės miestelių Strp. Tiksliau ne pačiam miesteliui, o nuostabiam paplūdimiui, apsuptam kalnų. Nors tokių paplūdimių čia galima aptikti sustojus bet kuriame iš pakelės miestukų.
Apie Juodkalniją dar pridėsiu, kad kainos čia pasirodė panašios į Kroatijos, gal tik išskyrus ožkos pieno sūrį, kuris pigus ir labai skanus. Galima nusipirkti kad ir prekybos centre. Taip pat automobilių stovėjimas čia arba nemokamas, arba kainuojantis apie eurą už valandą.
Trečiadienis buvo skirtas Bosnijai ir Hercegovinai. Va čia jau visiškas kontrastas su jau aplankytomis šalimis. Pirmiausiai – kraštovaizdis. Daugiau lygumų, palei jūrą – tik vienas miestelis. Ir skurdi atmosfera. Mūsų lankomas Mostaras paženklintas karo žymėmis. Daugelis pastatų sužaloti kulkomis, gatvėse moterys su vaikais prašo išmaldos, o perėjus pagrindinį objektą – Senąjį tiltą – ir patekus į musulmoniškąją miesto pusę, pasitinka dar daugiau apleistų, apgriuvusių pastatų, dažnai nemalonus kvapas.
Tačiau Mostarą supa ir gražūs vaizdai, taip pat džiugina kainos, kurios perpus mažesnės nei iki šiol mūsų kelionėje. Jei nesate miestų fanas, pasistenkite Mostare susisukti anksčiau ir didesnę dienos dalį skirti netoli esantiems Kravice kriokliams. Bent šiuo metu vanduo čia nėra šiltas, bet maudytis galima, o ir prisiartinti prie krioklių niekas nedraudžia. Tik nepamirškit pasiimti maudynių batų ir sveiko proto.
Ketvirtadienį rezervavome poilsiui. Vykome į Copacabana paplūdimį. Čia gultai su skėčiu ramesnėje ir prabangesnėje paplūdimio dalyje dviems atsieina apie dvidešimt eurų, bet jei žadate būti ilgiau – verta. Jaukus ir prabangus paplūdimys puikiai tinka įspūdingai fotosesijai, į vandenį nusileisti galima laipteliais, nes, kaip ir daugumoje kitų paplūdimių, čia esama ne tik akmenuoto kranto, bet ir jūros ežių. Garsiakalbiai tyliai groja ispanišką muziką, o darbuotojai pravaiko per daug įsismarkavusius vaikus. Aišku, už gėrimus ar užkandžius čia paklosite nemažai, tačiau niekas nedraudžia atsinešti savų.
Ilgesnėms popietėms Kroatijos paplūdimiuose nuomojami gultai tiesiog būtini – visai kitas komfortas. Na, o greitoms maudynėms stabtelti ant akmenuoto paplūdimio galima beveik visur.
Penktadienį skyrėme salai. Plaukėme į Mljet ir turėjome nemažą nuotykį pasirinkę netinkamą uostą išsilaipinimui, tad patariu nesirinkti Sobre uosto. Apskritai – prieš vykstant į šią salą reikia daugiau laiko skirti pasiruošti, susiplanuoti. Mes neatlikome namų darbų, ko kaina buvo reikmė nuomotis automobilį ir per serpantinus įveikti pusę salos, kad pasiektume nacionalinį parką, kuriam turėjome vos porą valandų.
Įėjimas čia kainuoja apie trylika eurų, ir kad juos pilnai išnaudotum, reikia kone visos dienos ar net ne vienos. Čia valtelėmis (jos į kainą įskaičiuotos) keliamasi į nedideles saleles ežeruose, nuomojami dviračiai ir keliaujama po salą. Galima aplankyti Odisėjaus urvus ir ten pašokinėti nuo uolų. Mes per savo nepasiruošimą tam laiko jau nebeturėjome, tad tik pasimėgavome smagiais kelių vingiais ir žavia sala viename iš ežerų.
Jei nesate nusiteikę per daug vaikščioti ar minti pedalus, geriau rinkitės arčiau Dubrovniko esančią, mažesnę Lokrum salą.
Šeštadienį vakare mūsų jau laukė skrydis. Paskutines valandas geriausia praleisti paplūdimyje ar kavinukėse, o norint dar kartą patyrinėti siauras gatveles ir „Sostų karų“ kūrėjų dėmesį patraukusias vietas – nukeliauti į senamiestį.
