Užsienyje pasiblaškę lietuviai grįžo su naujomis idėjomis ir puolė kurti projektus, turinčius patenkinti išaugusius poreikius. Būtent tokiomis sąlygomis šalyje kūrėsi pirmieji gyvos muzikos klubai.
Nepaisant didelių užmojų, daugelis jų nesulaukė antrojo gimtadienio, o egzistuojančius iki šių dienų būtų galima suskaičiuoti ant dviejų trijų rankos pirštų. Vis dėlto keletas iš jų mena šlovingą praeitį, kurią išsaugojo amžininkų pasakojimai ir legendos. „Gatvės gyvos“ nusprendė prisiminti kelias Vilniaus vietas, kur kadaise gyva muzika skambėjo iki paryčių.
Visa ko pradžia – pravertas „Langas“
„Ateinu į „Langą“, randu savo chebrą“ – repuoja Marius Berenis-Tru Sabaka, jam antrina Linas Karalius-Ezopas: „O barmenas šiandien geras – įpila už dyką“. Ne veltui Žas'ai dainoje „Man gerai“ mini būtent šio klubo pavadinimą.
1992 m. rudenį Ašmenos g. 8 grupės „Antis“ kompozitoriaus ir meno vadovo Petro Ubarto-Sniegiaus apleistoje Sportininkų namų salėje surengto neįprasto jaunų grupių muzikos vakarėlio pasekmė – pirmasis gyvos muzikos klubas Lietuvoje. Pavadinimą iš gretimais buvusios galerijos pasiskolinę ir šūkiu „Lakštingala negali nečiulbėti“ apsiginklavę klubo valdytojai greitai sulaukė aplinkinių dėmesio – „Langas“ oficialiai tapo mėgstamu žymių dailininkų, muzikantų ir šou verslo atstovų traukos centru.
Nerius Pečiūra prisimena, kad nepaisant garsaus vardo, klubas stebino savo paprastu ir kukliu interjeru: „Tai buvo viena gana nemaža, skliautuota, senoviška salė, nedidelė scena, ..<>.. paprasčiausios kėdės ir stalai“.
Amžininkai taip pat pasakoja, kad ir patys renginiai nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių prabanga blizgančių vakarėlių. Pavyzdžiui, Vytauto Kernagio ir Dainos teatro pirmosios kompaktinės plokštelės „Abecėlė“ pristatymo metu 1993 m. gruodį maistas svečiams buvo pateikiamas ant laikraščių, o patį vaišių racioną sudarė duona, agurkai, sūris ir dengtinė.
Klube vyravo jazz, rock, country, blues stiliaus muzika, kurią „Lange“ grojo: „Rojaus tūzai“, „Blues Makers“, Arina ir „Veto Bank“, „Rebelheart“, „Merlin“, „Sledhammer“, „The Road Band“, „O.K.“ ir daugelis kitų to laikmečio grupių.
Iš pradžių vakarėliai organizuoti savaitgaliais, tačiau dėl populiarumo apie 100 vietų turinčioje salė nebesutilpo visi norintys, tad į renginius pradėta kviesti ir darbo dienomis. „Įjungus“ fantaziją galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti „Lango“ vakarėliai, kurie vadinosi „Premija už Lietuvių nacijos formavimą“, „Bitlomanija“, „Mano mylimiausias filmas“, „Country Saloon“, „Gitaristų fiesta“, „Būgnininkų fiesta“; labdaringi koncertai ir akcijos: „Grąžinkime džiazą į „Langą“, „Bliuzas Rasytei“, „Mes prieš narkotikus“, „Muzikantai prieš smurtą“, „Mes prieš AIDS“ ir t.t. „Lange“ filmuotos įvairios televizijos laidos: videoklipų konkursas „Labas“, „Rock Weekend“, „Rokada“, „Country Saloon“, kelios scenos muzikiniam filmui „Rojuje irgi sninga“. Šalia koncertinės erdvės veikė to paties pavadinimo kavinė.
Jeigu turėtume galimybę nukeliauti laiku į praeitį, nustebtume, kad geram vakaro praleidimui „Lange“ mums užtektų vos 10 eurų, mat apie 30 patiekalų turinčiame meniu kainų amplitudė svyravo nuo 3 iki 14,30 litų (t.y. 0,86 – 4,14 eurų).
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, keičiantis madoms, Lietuva išgyveno gyvos muzikos populiarumo nuosmukį. Grupės „Dr. Green“ nariai prisimena, kad 1998 m. „Langas“ buvo viena iš nedaugelio padoresnių vietų, likusių gyvoms grupėms rengti savo koncertus, tiesa, XXI a. jis taip ir nesulaukė.
Vaikai, neikit į „Bombiaką“
Keliamės į 1996 m. Žalianamį, esantį Antakalnio mikrorajone. Ten repetavo Vilniaus pankai, grupės „Erkė maiše“, SKAT, „Punktas“ (vėliau pasivadinusi – „Armatūra“). Į repeticijas paklausyti muzikos rinkdavosi grupių draugai ir punk subkultūrai neabejingas jaunimas. Vieną dieną patalpas teko apleisti, ir pankai pradėjo ieškoti naujos vietos savo saviraiškai. Taip jų akiratyje atsiranda Smėlio g. 33 esanti 100 kv. m. bombų slėptuvė, apsupta vienuolyno ir vidurinės mokyklos. Ten įkuriamas pirmasis Vilniaus pogrindinės muzikos klubas „Bombiakas“, suvienijęs ne tik pankų, bet ir metalistų, depešų, gotų subkultūras.
Kaip pasakoja buvęs klubo savininkas Jonas Ščevinskas, „Bombiaką“ savomis rankomis įrengė ir juo rūpinosi patys pankai. Iš pradžių jis veikė nelegaliai, tad į renginius dažnai užsukdavo policijos pareigūnai, tiesa, ne muzikos paklausyti. Po vieno tokio susidūrimo buvo suimti visi klubo lankytojai, tad apsispręsta kreiptis į savivaldybę, kad klubas būtų įformintas teisiškai. Šios iniciatyvos ėmėsi grupės SKAT vokalistas Mindaugas Savišenko.
Pankams pasisekė: surinkę apie 300 parašų jie gavo ne tik leidimą patalpoms, bet ir finansavimą komunalinėms paslaugoms apmokėti.
„Bombiakas“ savo laiku sukviesdavo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos subkultūrų atstovus. Ant jo scenos lipo tokios grupės, kaip „Dr. Green“, „Skylė“, „Requiem“, „Tai Ką?“, „Turboreanimacija“, „Toro Bravo“ ir kt. Garsesnių grupių koncertai visada reikšdavo anšlagą. Kaip pasakoja grupės „Turboreanimacija“ vokalistas Kastytis Minkauskas: „Susirinkdavo tiek žmonių, kad kvėpuoti nebūdavo kuo.“
Klubo įkūrėjai prisimena, kad naktis „Bombiake“ dažnam lankytojui trukdavo 72 val., mat užsukę penktadienio vakare, žmonės pradėdavo skirstytis tik sekmadienio naktį.
Klubo veikla neapsiribodavo vien koncertais. Sekmadieniais ten dažniausia vykdavo įvairaus pobūdžio turgeliai, veikė minimali sporto salė, buvo biliardo stalas, leistas naujienlaiškis „Bombiakas news“.
Grupės „Turboreanimacija“ atsisveikinimo koncertas klube „Bombiakas“ (1998 m. lapkritis):
Įteisinus klubą, santykiai su policija pasitaisė, tačiau dėl savo pažiūrų ir gyvenimo būdo „Bombiakas“ sulaukdavo įvairaus dėmesio. Pasak savininkų, Vilniaus savivaldybei tiko, kad visa subkultūros grietinėlė rinkdavosi Antakalnio rūsyje. Todėl pankų centre, o ypač pamėgtame Sereikiškių parke, Pilies ir Latako gatvėse slampinėdavo mažiau.
Tuo tarpu su šalimais esančiu vienuolynu sutarti sekėsi sunkiau. Po vieno vakarėlio, kurį organizavo metalistai, vienuolyno administracija rado apverstą šalia stovėjusį kryžių. Incidentas neigiamai paveikė visas tris šalis, o metalistai iš keršto dar ir šalimais esančios mokyklos langus sudaužė.
Būtent santykius su mokykla „Bombiako“ savininkai prisimena kaip pačius sudėtingiausius.
Mokytojai vaikams pamokų ir pertraukų metu sakydavo: „Vaikai, neikit į Bombiaką“.
Tačiau buvusiems savininkams nepriimtinas neigiamas klubo įvaizdis. Jonas Ščevinskas tvirtina, kad klube netoleruoti narkotikai, šiai taisyklei nusižengę lankytojai būdavo iškart išmetami, be to, vykdavo švietėjiški renginiai, skirti AIDS prevencijai.
Pasibaigus savivaldybės finansavimui, „Bombiakui“ atėjo sunkūs laikai, didelė dalis auditorijos pradėjo rinktis kitose erdvėse, klubą užgulė piniginės problemos. Kai skolos viršijo kelis tūkstančius litų, buvo priimtas sprendimas už simbolinį vieno lito mokestį klubą perduoti gotams, kurie pasidžiaugę slėptuve ją po kurio laiko uždarė visam laikui.
