Apie juos pasakojome pirmajame straipsnyje, kurį galite rasti čia.
Tačiau apetitas auga bevalgant, o ir vieta ilgainiui pabosta, jeigu ji nesugeba patenkinti išaugusių poreikių ar pavyti nuolat besikeičiančių madų. Juo labiau, kad konkurentai nesnaudžia, pasiūlydami ką nors nauja. Šįkart „Gatvės gyvos“ prisimena klubus, kurie tiesiogine to žodžio prasme perėmė estafetės deglą iš savo pirmtakų.
Kaip ,,Muzikinis angaras“ norėjo tapti pasaulio centru
1997 m. spalio 2 d., adresu J.Jasinskio g. 14, dunda žemė, barška langai, girdisi besibūriuojančių žmonių riksmai... Ne, tądien nevyko demonstracija, įkvėpta pirmųjų komercinių bankų griūties. Šitaip triukšmingai savo atidarymo proga lankytojus pasitiko vienas prabangiausių to laiko klubų – „Muzikinis angaras“.
Optimistiškai nusiteikęs jo savininkas Žilvinas Žvagulis vakarą pradėjo šūkiu „Ir Vasiukai gali tapti pasaulio centru!“, cituodamas legendinio kombinatoriaus Ostapo Benderio kalbą.
Nežinia, ar suktybėmis garsėjusio personažo žodžiai pasirinkti specialiai, tačiau faktas, kad visi atidarymo vakare groję muzikantai sutiko pasirodyti už dyką, įrodo, jog šeimininko liežuvio būta nė kiek neprastesnio. Ant scenos vienas po kito lipa Povilas Meškėla ir „Rojaus tūzai“, Janina Miščiukaitė, „GinGas“, Birutė Dambrauskaitė, Virgis Stakėnas, Alvydas Lukoševičius, Rosita Čivilytė, Česlovas Gabalis ir grupė „Pelenai“, Stasys Povilaitis, o vakaro vinimi tampa grupės „Bix“ pasirodymas. Istorijos metraščiai byloja, kad vakarėlis pavyko su kaupu, nes baras taškėsi, nemokamai vaišindamas muzikantus, tad degtinė, alus ir vynas liejosi upeliais.
Nėrius Pečiūra prisimena, kad ekonominė situacija seno angaro patalpose įsikūrusiam klubui buvo palanki: klestėjo muzikos įrašų pardavimai, ore sklandė idėja apie galimą lietuviško MTV analogo atsiradimą.
Ambicijos ir dideli užmojai suburti aplink save visą šou verslą tuo metu atrodė ranka pasiekiami. Pagal pirminę idėją dviaukštėje, 600-700 žmonių talpinančioje erdvėje kas vakarą turėjo vykti teminiai vakarai: antradieniai skirti džiazo muzikai, trečiadieniai – country mėgėjams, ketvirtadieniais – šokiai jaunimui, o penktadienis ir šeštadienis – pašvęsti gyvai grojančioms grupėms.
Įdomu pažymėti, kad klubas lankytojus kasdien priimdavo nuo 10 val. ryto. Norite paklausti, kokiomis atrakcijomis „Muzikinis angaras“ viliojo prašalaičius šviesiuoju paros metu? Viršutiniame aukšte stovėjo biliardo stalas bei žaidimų automatai (šaltiniai teigia, jog neįvardyti asmenys vienu metu sugebėjo pralošti net 40 000 Lt). Klube veikianti virtuvė galėjo pasiūlyti gana platų maisto racioną su iškalbingais pavadinimais: nuo „Kiaulienos šiam pasauly“, kurią, pasak meniu, ant tikros ugnies kepa tikras Gytis, iki „ŽAS koldūnų“, kepsnio „Tangomanija“ ar kepto sūrio su garnyru „Pavasariniai žiedai“.
Tačiau, ko gero, didžiausia ir egzotiškiausia pramoga, kuria dienos metu užsukęs prašalaitis galėjo pasimėgauti – galimybė prisijungti prie visą pasaulį neseniai apraizgiusio interneto voratinklio.
Taip, taip – perskaitėte teisingai, „Muzikinis angaras“ skelbėsi atidaręs pirmąją interneto kavinę Lietuvoje.
Šiandien savaime suprantamas dalykas tuo metu atrodė lyg fantastinio filmo siužetas. Tiesa, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, mums fantastiškai galėtų atrodyti tuometiniai paslaugų tarifai. Nori pabendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio IRC tinkle? O galbūt esi girdėjęs apie „LOL“1 ir nori apsilankyti kokioje nors neseniai atsiradusio lietuviško puslapio „svečių knygoje“, kad parašytum: „,Pirmas!“? Toks malonumas kainavo 15 Lt už valandą. Turint omenyje, kad brangiausias kavinės patiekalas – vištiena „Rossi“ (anotacija teigia kad „Rosita pagaminta skaniau!? Arba ne“) buvo įvertintas 12 Lt – staiga darosi aišku, kodėl dešimtas XX a. dešimtmetis nebuvo palankus visuotinei Lietuvos kompiuterizacijai, o ką jau kalbėti apie interneto plėtrą.
Bet tai dar ne viskas! Jeigu po nakties linksmybių klaviatūra rinkti raides dreba rankos arba apskritai neaišku, nuo ko pradėti, „Muzikinis angaras“ siūlė „darbo kompiuteriu su instruktoriumi“ paslaugą. Toks džiaugsmas kainavo viso labo 25 Lt už valandą. Jeigu šiuo metu kas nors iš jūsų turite laiko mašiną, bet trūksta verslo idėjų, kaip praturtėti – šis darbo pasiūlymas kaip tik jums! Tiesa, šaltiniai nutyli, ar klubo savininkams iš to pavyko susikrauti milijonus.
Vartant to meto spaudą, susidaro įspūdis, kad klubas iš tiesų buvo tapęs tikru to laikmečio šou verslo žuvų baseinu, kuriame nuolatos vyko įvairaus plauko linksmybės. Puikus to pavyzdys – graikiškos tematikos vakarai, kada pagal tradiciją buvo daužomos lėkštės. Koncerto „Skrydis virš muzikinio lizdo“ metu žinomi dainininkai buvo sukviesti atlikti dainas apie paukščius, lėktuvus, parašiutus ir kitus su tuo susijusius dalykus. Muzikantams honorarai pažadėti vien 10 Lt kupiūromis, nes ant jų pavaizduoti lakūnai S.Darius ir S.Girėnas.
O ar kas prisimena filmo „Titanikas“ masinę psichozę Lietuvoje? Teigiama, kad tuo metu į kino teatro „Lietuva“ kasas suplaukė virš milijono litų.
„Angaras“ buvo vienas iš tos sumos šaltinių, mat savo kolegoms nupirko krūvą bilietų į filmą bei nemokamai į jį pavėžino autobusu, ant kurio šono puikavosi užrašas „Angaras – K.T. Lietuva“. Klube vyko vienas pirmųjų lietuviškos grupės tribute koncertų, kuomet renginyje „Vieną kartą Angare“ grupės „Rebelheart“, „Turboreanimacija“, „Biplan“, „Lemon Joy“, „Mano Juodoji Sesuo“ ir kt. grojo tuo metu neseniai išskirsčiusios grupės „Foje“ dainas.
„Turboreanimacija“ koncerto „Vieną kartą Angare“ metu:
Penktąjį savo sezoną „Muzikinis angaras“ pasitiko atsinaujinęs, į renginių programą įtraukdamas vyrų bei moterų striptizą, pakoreguodamas grojamos muzikos tinklelį. Atsisakyta nuolaidų klube grojantiems muzikantams, mat kurį laiką galiojęs principas baliavoti į skolą tuštino klubo kišenes. Vis dėlto pokyčių nepakako, kad kadaise pramogų pasaulio elitą traukusi erdvė pakiltų iš finansinės duobės. Be to, dalį auditorijos iš „Angaro“ nugriebė tuomet šviežiais dažais kvepėjęs „Brodvėjus Pub“.
Todėl 2002 m. liepos pradžioje įvyko paskutinis klubo vakarėlis, kuriame „laidotuvių muzikanto“ vaidmenį atliko Aleksandras Makejevas. Klubo patalpos skirtingais pavadinimais dar veikė kurį laiką, tačiau turėto statuso nebesusigrąžino. Galiausiai, 2015 m. spalį buvusio „Muzikinio angaro“ pastatas buvo sulygintas su žeme, tad jo vietoje prasidės visiškai nauja istorija.
Pats pasidaryk klubą: ,,GreenClub“
1998 m. muzikos žurnale „Ausis“ rašoma, jog rugsėjo 11 d. ska-punk stiliaus grupė „Dr. Green“ pristatė savo debiutinį albumą „Ska'n'go“. Koncertas vyko „visiškai slaptame sostinės klube“. Šventėje dalyvavo ne tik pankai su rastamanais, tačiau minioje pasitaikė ir vienas kitas „kostiumuotas“ veidas.
Tas paslaptimi apipintas klubas yra ne kas kita, kaip tos pačios grupės „Dr. Green“ kūdikis – „GreenClub“, savo veiklą pradėjęs buvusiuose geležinkeliečių rūmuose, esančiuose adresu Kauno g. 5.
Vienas iš klubo įkūrėjų ir grupės vokalistas – Domininkas Kunčinas patikslina, jog patekti į klubą buvo galima iš J.Jablonskio g. pusės (ten, kur ligoninė), o pati veiksmo lokacija – tiesiai po didžiosios salės scena, kuri, beje, ilgainiui taip pat tapo jo dalimi. Šiandien čia galima rasti gyvų grupių repeticijų patalpas, kurios ribojasi su pogrindiniu klubu „XI20“, dar kitaip žinomu „Supuvusios skylės“ pavadinimu.
Kartais dėl savo muzikinės estetikos su grupe „Bix“ lyginti „Green'ai“ (tai, kad „Bix'ai“ tebeturi savo vardo gyvos muzikos klubą dar vienas sutapimas?!) per 12 metų gyvavimo laikotarpį tapo vienu įtakingiausiu XX ir XXI amžių sandūroje veikusiu lietuviško pogrindžio reiškiniu.
D.I.Y (angl. do it yourself arba „pasidaryk pats“) idėjoms ištikimi vyrukai organizavo gamtos švarą puoselėjančius open air jam festivalius „Darom“, įrašė keletą studijinių albumų, išmaišė didžiąją dalį Europos, sugrojo beveik 300 koncertų.
„Dr. Green“ teigia, kad mintis panašiai mąstančius žmones suburti į vieną erdvę kilo būtent vienos išvykos metu, pasirodant Sankt Peterburgo klube „Fish Fabrique“, kuris buvo įrengtas didžiulio stalinistinio pastato skvote. D.Kunčinas prisimena, jog peterburgiečiai, savo ruožtu, tokio klubo koncepciją atsivežė iš Berlyno.
„Supratome, kad geram klubui daug investicijų nereikia, svarbiausia – tinkama energetika“, – teigė „Green'ų“ vokalistas.
„Dr. Green“ dainos „Purvas“ video klipas su vaizdais iš grupės gyvenimo:
„GreenClub“ įrengimo darbai, kaip ir galima įtarti – buvo atliekami pačių muzikantų rankomis. Teko išvežti nemažą kiekį patalpose rastų senų dekoracijų bei kitų šiukšlių. Iš atliekų buvo sukaltas pirmasis baras, mini scena, iškloti kilimai, atnešti kiti atmosferai sukurti reikalingi atributai.
Pradžioje 100 klausytojų turėjęs talpinti „Žaliasis“ ilgainiui į koncertus sutraukdavo 300-400 asmenų minia. Čia veikė nuolat tobulinama koncertų salė rūsyje, viršuje – poilsio zona, o sekmadieniais atsidarydavo veganiško maisto kavinukė su nedidele „pasidaryk pats“ gyvenimo būdo tematikos biblioteka.
„Daktarai“ prisipažįsta, jog kartais jausdavosi per maži sukontroliuoti visą „judesį“. „Sustodavai vidury minios ir pagalvodavai, kad jei dabar kas nors nutiktų, gaisras ar rimtos muštynės, tai nežinia, kuo viskas baigtųsi, nes vienintelis išėjimas iš klubo buvo standartinės durys“ – tačiau didesnių incidentų išvengti pavyko.
Vaizdai iš „Dr. Green“ koncerto „GreenClub“:
„Green‘ai“ pripažįsta, kad klubas padarė įtaką jų pasaulėžiūrai, mat patiems teko rūpintis jo puoselėjimu ir daug ko išmokti: bosistui buvo patikėta apsauga prie įėjimo, gitaristas rengė daugumos plakatų, skrajučių dizainą, o kartu atliko įgarsintojo pareigas, būgnininkas, padėjęs lazdeles į šalį, stodavo už baro, o po pagrindinės vakaro dalies koncertų – prie DJ pulto.
Ilgainiui į kolektyvą jungėsi kitų grupių nariai ar draugai, tad nebuvo srities, kurioje trūktų jėgos. Skirtingas veiklas suderinti ne visada buvo lengva, juolab kad publika į koncertus ateidavo gerai praleisti laiką, o ne gilintis į ūkio darbus. Vis dėlto „daktarai“ neprarado tikėjimo žmonėmis, kurių jie, kaip patys sako, neskirstydavo į girtus, protingus, piktus, įdomius ar nuobodžius – svarbiausia, kad jie visi kartu kūrė klubo gyvastį.
D.Kunčinas dalinasi prisiminimais, kad prieš renginius grupė prisikraudavo pilną autobusiuką tuščios taros, ją priduodavo bazėje, o už gautus pinigus pirkdavo naujų gėrimų barui.
Vidurkis vienam vakarėliui siekė keliolika dėžių alaus, tačiau svarbu paminėti, kad apribojimo atsinešti savo gėrimus – nebuvo.
Nors klubo scena – palyginti nedidelė, tačiau gandas apie šios vietos atmosferą sklido po Europą, tad atlikėjai patys prašydavosi būti pakviesti. Čia pasirodė lietuviško pogrindžio klasikai – „Toro Bravo“, „Erkė Maiše“, „Tai+Ka“, „Green Sun Club“, „Sh“, „Spički“, „Armatūra“ etc.; užsieniečiai – „Tragedy“ (JAV), „ByAllMeans“ (Australia), „Shizma“ (Lenkija), „Crash“ (Norvegija); vyko jaunų grupių festivalis „Durnių laivas“, teminiai koncertai punk estetikai būdingais pavadinimais „Panika ir nepasitikėjimas“, „Backonthestreets“, „Pankroko žiburėlis II“; „Braškių belaukiant“ ir t.t.
„GreenClub“ dėl įvairių priežasčių laidojamas ir gaivinamas buvo ne kartą. Vis dėl to 2002-2003 m. sandūroje keletas nelemtų įvykių sudavė rimtą smūgį tolimesnei jo egzistencijai. Visų pirma 2002 m. pabaigoje policija šalimai esančiame skvote atliko reidą.
Oficialiai ieškota narkotikų bei vogtų daiktų. Tačiau pasklido kalbos, kad tokiu būdu už skleidžiamas idėjas politikai siekė uždaryti tiek klubą, tiek išvaikyti patalpose apsistojusius gyventojus. Kadangi visus tuos metus „GreenClub“ veikė nelegaliai, nuspręsta stabdyti veiklą ir ieškotis naujos erdvės. Tačiau senųjų patalpų traukai atsispirti buvo sunku.
Grupė su draugais ten toliau organizavo susitikimus, rengė repeticijas. Bet 2003 m. lapkričio 25 d. pastate įvyko gaisras, kurio metu sudegė visa aparatūra su instrumentais. Liudininkai teigia, kad tragedijai kibirkštį pametėjo gretimose patalpose vykę metalo pjaustymo darbai. Kaip teigė patys lankytojai, po to iš originalaus „GreenClub“ liko tik gražūs prisiminimai, nes magiška vietos aura buvo prarasta negrįžtamai.
Klubas užuovėją rado „Menų spaustuvės“ kiemelyje esančiose patalpose, kur su trenksmu iš naujo startavo 2003 m. lapkritį. Vis dėlto su naujovėmis atsirado daugybė apribojimų – teko steigti viešąją įstaigą, kad bent už simbolinę kainą būtų galima mokėti nuomą, koncertai dėl aplinkinių ramybės turėjo baigtis iki 22 val.
O kai prie viso to prisidėjo finansiniai sunkumai, klubas paprasčiausiai nebeišsilaikė ir 2006 m. pradžioje ištikimiausiems lankytojams surengė paskutinį koncertą. Tiesa, internete neseniai pasirodė buvusių „GreenClub“ lankytojų iniciatyva išsaugoti klubo palikimą apie jį sukuriant dokumentinį filmą. Paskutinėmis žiniomis Lietuvos kino centras jam finansavimo neskyrė, tačiau tikėtina, kad „pasidaryk pats“ idėjas propagavusi erdvė įkvėps jo kūrėjus nenuleisti rankų.
Už pagalbą rengiant straipsnį nuoširdžiai dėkojame Domininkui Kunčinui bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojoms.
