Į kelionę išsiruošiau su sūnumi ir dviem jo vaikais, savo anūkais. Man tai buvo nuostabiausias kartu su jais praleistas laikas. Galima sakyti –
gyvenimo kelionė. Visi jie jau buvo patyrę keliautojai, JAV lankęsi po
keletą kartų. Mat čia gyvena kita mano anūkų močiutė.
Labai pigius lėktuvo bilietus į Majamį nusipirkome likus metams iki
kelionės. Pasitaikė mums skristi ir išskirtinis lėktuvas. Tokių boingų jau
nebegamina. Atrodė, kad patekau į konferencijų salę, o ne į lėktuvo saloną. Buvo per vidurį keturvietės sėdynės, o iš abiejų kraštų dar dviviečių sėdynių eilė palei langus. Buvo ir dalyje lėktuvo antras aukštas, skirtas keleiviams.
Buvome nusipirkę Niujorko turisto pasą, todėl labai pigiai galėjome
aplankyti daug turistinių objektų, muziejų.
Prieš tai buvau apie Ameriką visko prisiskaičiusi. Florida gąsdino
aligatoriais, krokodilais ir uraganais. Į Šiaurės Karoliną žvelgiau irgi
nepatikliai dėl pasitaikančių tornadų, o Niujorkas kėlė siaubą aprašytais
susišaudymais turistų lankomose vietose, galimais apiplėšimais vidury
baltos dienos. Neramu buvo ir dėl to, kaip ištversiu gerokai per trisdešimt laipsnių šilumos perkopusią oro temperatūrą. Laimė, visi tie nuogąstavimai nepasitvirtino.
Žmonės
Sutikti keistoki žmonės nebuvo agresyvūs. Iš Majamio oro uosto važiuojant į miestą traukinuku, tarsi iš nieko atsirado jaunuolis su žmogaus voro kauke ir pradėjo rodyti kūno lankstumą sukdamasis aplink metalinį stulpą. Mes ir kartu važiavusi kita šeima su vaikais, krūva lagaminų bei kuprinių žiūrėjome išsižioję į tą vaikinuką, kuris po pasirodymo tikėjosi ir pinigėlių gauti į kepurę. Bet ką tu gausi iš nuvargusių keliauninkų, kurie dar gerai nesusigaudo, kur yra ir kaip atsidurti ten, kur reikia.
Vėliau teko susidurti su vargingu žmogeliu, nardančiu tarp prie šviesoforo sustojusių automobilių ir prašančiu išmaldos. Taip pat šalia judraus kelio matyti pantomimos žingsniu iš vieno gatvės galo į kitą linguojantį pusamžį vyriškį. Niujorke vienas afroamerikietis mums metro bekylant eskalatoriumi iš viršaus grūmojo, kad duos į snukį, jei prieisime. Bet su juo susidurti neteko. Nuėjo jis savais keliais.
Šiaip amerikiečiai pasirodė labai mandagūs. Sveikinamasi ko ne visur –
įėjus į kavinę, piceriją, parduotuvę, liftą ir t. t. Aplinkui buvo girdėti
atsiprašymo žodelyčiai, jei tave žmogus netyčia stumtelėjo, jei nori praeiti ir pan.
Įdomu ir tai, kad ten didžiulė rasinė žmonių įvairovė man pasirodė toks
natūralus dalykas ir nekėlė jokio susidomėjimo kaip būtų nutikę Lietuvoje. Atrodė, lyg visi žmonės yra tokio pat gymio. Sužinojau, kad jau nebėra korektiška vadinti žmogų mulatu, metisu ar dar kitokiu. Dabar dera sakyti, kad žmogus yra maišytos rasės. Baltaodžiu, juodaodžiu ir afroamerikiečiu ar lotynų amerikiečiu vadinti galima.
Mūsų kelyje pasitaikė ir lietuvių. Su vienu pasikalbėjome Vašingtone,
Alringtono kapinėse. Pusamžis vyras buvo į JAV atvykęs su lenkų turistų grupe. Dar du jaunuolius tautiečius susitikome plaukdami laivu Hudzono upe ir grožėdamiesi Niujorko panorama.
Orai, maudynės
Majamyje karštis, sumišęs su drėgme, išties buvo sunkiai pakeliamas. Po skrydžio šiaip ne taip prieš jį atsilaikę, truputį atsigavę vėsiame autobuse, pėstute pasiekėme viešbutį. Ten iškart pakliuvome į orą šaldančių kondicionierių glėbį. Jie mus lydėjo beveik per visą kelionę ir buvo tikras išsigelbėjimas. Įdomiausia, kad tas šilto ir šalto oro kontrastas mums nesukėlė jokių sveikatos sutrikimų. Rūku apsitraukdavo tik mano akiniai, išlipus iš vėsaus automobilio į lauką.
Majamyje kartą sulijo, bet tas lietus buvo panašus į šiltą dušą. Ten lietus ilgai neužsibūdavo – po kelių minučių vėl šviesdavo saulė. Tropikai.
Majamyje apsilankėme skirtinguose paplūdimiuose. Visur buvo puiku –
švarus smėliukas, tik Atlanto vandenyno vanduo neįprastai šiltas, nebuvo galima atsivėsinti. Jei taip toliau šils klimatas, tai žuvys ir visi vandenynų gyviai paprasčiausiai išvirs.
Vieną dieną taip kepino saulė, kad nebuvo galima basomis eiti per smėlį, o vandenynas buvo karštas tiesiogine to žodžio prasme. Nesimaudžiau. Kyštelėjau į vandenį tik ranką. Kai oro temperatūra buvo pasiekusi 35 laipsnius, gaudėme kiekvieną vėjelio pūstelėjimą ir menkiausią palmių pavėsį. Gyvastį man geriausiai palaikė arbatos su ledukais ir be cukraus gurkšnojimas.
Majamio paplūdimiuose žmonių buvo palyginti nedaug, nes rugpjūtį ten
jau didysis kurortinis sezonas pasibaigęs. Dėl karščių tuo metu dalis
Majamio gyventojų išvažiuoja pasibūti ten, kur vėsiau. Apie tai papasakojo paplūdimyje sutikta niujorkietė. Į paplūdimius, kurie yra saugomų parkų teritorijose, įvažiavimas buvo mokamas. Neįprastas juose perspėjimo vairuotojams ženklas buvo „Turtle crossing“, įspėjantis, kad per kelią gali eiti vėžliai. Anūkai juokavo, kad dabar jų baba „crossing“. Vėžlių nepamatėme.
Gana nejauku buvo vaikštinėti po vieną Majamio parkelį prie upės žiočių, kur buvo prismaigstyta lentelių su įspėjamuoju užrašu apie galimą susitikimą su aligatoriais.
Apie arti pastebėtus jūros gyvūnus paplūdimiuose ten įspėja iškelta
violetinė vėliava. Tai gali būti medūzos, rykliai. Pastarųjų labiausiai
baiminomės. Toli nebridome ir maudydamiesi vis dairėmės atgal.
Amerikietiškas maudynes užbaigėme Džordano ežere, Šiaurės Karolinoje, kur mums sėkmingai kibo žuvys.
Už tuos pasiplaukiojimus laivu, skanius žuvies patiekalus, patirtą namų jaukumą esame dėkingi Ritai ir jos vyrui Juozui, kurie tame krašte gyvena jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Ši kelionės stotelė leido sukaupti jėgų aplankyti Vašingtoną ir Niujorką. Šių žmonių namuose buvome sutikti su šaltibarščiais ir kugeliu bei balandėliais.
Visą kelionę mus lydėjo cikadų ar svirplių „orkestro“ čirškimas, aptilęs tik Niujorke.
Gamtiški ir žemiški reikalai
Geras dalykas Amerikoje buvo visur nemokami tualetai. Nustebino
neįprasti klozetai, iki pusės pripildyti vandens. Į tą vandenį atlieki visus
gamtinius reiklaus ir svirtelę vandens bakelio šone spustelėjęs žemyn
nuleidi viską. Akimirksniu vėl klozetas iki pusės prisipildo švaraus
vandens. Gal ir patogu. Nereikia tualeto valyti šepečiu.
Prieš kelionę kažkaip neužfiksavau, kad JAV kitokios elektros rozetės ir
reikia kitokio jų kištuko tipo. Gerai, kad tai prisiminė anūkė ir turėjo
pasiėmusi adapterį.
Pusryčiams visi viešbučiai be išimties siūlė omletą ir dešreles, kurias
retkarčiais pakeisdavo skrudinta kiaulienos šonine. Daržovių prie šių
patiekalų nebuvo, tik mažyčiai pakeliai pomidorų padažo, druskos ir
pipirų. Būdavo vaisių – obuolių, apelsinų, melionų. Taip pat jogurtų,
blynelių, sausų pusryčių, sulčių. Siūlyta net vandens su ledukais Majamyje. Kavą galima buvo rinktis su kofeinu ir be jo.
Dar reikėjo apsiprasti, kad benzino kaina nurodyta galonais, atstumai
myliomis, svoris svarais (pundais), o oro temperatūra matuojama
farengeitais. Benzinas buvo pigesnis nei Lietuvoje. Tai kažkiek leido
sumažinti mūsų išlaidas, kai buvome išsinuomoję automobilį, sportinį
„Dodge Challenger“. Įdomu, kad JAV daugumos automobilių numeriai yra tik priekyje, kiekvienos valstybės jie skirtingo dizaino. Floridos išsiskyrė spalvingumu su oranžiniais apelsinais.
Kainos parduotuvėse ir kitur ten nurodytos negalutinės. Mintyse dar turi
prie jų pridėti keletą dolerių. Koks tai mokestis, neišsiaiškinau. Tik tai ne
PVM.
Niujorkas tikrai pasirodė labai brangus miestas, ypač, kai netyčia
apsipirkome ekologiškų produktų prekybos centre. Kefyro puslitriuką
kone už 5 dolerius gėriau po mažą gurkšniuką lyg tauriausią gėrimą.
Teko pajusti ir „žolytės“ kvapelį Majamio paplūdimyje esančioje Ocean
Drive gatvėje, kai ji ūžė nuo savaitgalinių linksmybių.
Šioje gatvėje daug išlikusių Art Deco stiliaus 1930-ųjų metų statybos
pastelinių spalvų pastatų. Šalia buvo galima pamatyti stovinčių ar pro šalį važiuojančių įvairiausių markių ištaigingų automobilių. Anūkas tik
šūkčiojo pamatęs tuos automobilius ir stengėsi nufotografuoti.
Automobiliais nesidomiu, bet labiausiai įsidėmėjau įvairių modifikacijų
sportinį automobilį „Chevrolet Corvette“. Pervardijau jį „karvyte“ ir
gaudžiau akimis.
Dar pastebėjau, kad dalis amerikiečių buvo užsidėję medicinines kaukes ar respiratorius. Net lauke per didžiausius karščius su jais vaikščiojo. Gal tai buvo susiję su žinia, kad pasaulyje pradėjo plisti nauja omikron viruso atmaina, o gal išties žmonės sirguliavo ir saugojo kitus nuo užkrato.
Kiti pastebėjimai
Man pasirodė, kad amerikiečiai yra daug mažiau įsirengę saulės elektrinių. Jų baterijas mačiau tik ant kelių namų stogų. Tiesa, pravažiavome pro du nemažame plote įkurdintus saulės elektrinių parkus.
Taip pat nesupratau, ar jie namuose rūšiuoja buitines atliekas. Ko gero,
mes esame šioje srityje labiau pažengę.
Kelionę galima buvo suskirstyti į tris dalis – kurortinę (Majamis, Savana), poilsinę, primenančią namus, Šiaurės Karolinoje, ir didmiesčių pažintinę (Vašingtonas ir Niujorkas).
Vašingtonas, JAV sostinė, panašus į europietišką miestą. Čia įsikūrusios svarbiausios šalies valdžios įstaigos, daug muziejų, šalies istorijai reikšmingų vietų, paminklų.
Įstrigo nuolat pirmyn atgal padange zujantys lėktuvai. Tie, kurie leidosi į
vieną iš Vašingtono oro uostų atrodė, kad siekia medžių viršūnes.
Prie Baltųjų rūmų, kur įsikūrusi JAV prezidento rezidencija, arti prieiti
negalėjome net prie tvoros. Žmonės šį pastatą galėjo stebėti gerokai nuo jos atsitraukę prie dar vieno užtvaro.
Labiausiai nerimavau dėl Niujorko, ar bus saugu, ar įstengsiu daug
vaikščioti pėsčiomis. Tas miestas atrodė toks net atstumiantis dėl savo
didingų dangoraižių.
Tas nerimas buvo be reikalo. Jokių incidentų Niujorke nepatyrėme. Kaip ir Vašingtone, po šį miestą keliavome metro ir pėsčiomis. Atvirkščiai,
Niujorkas galima sakyti užbūrė. Ten, kaip ir minėta rasių įvairovė, tie
dangoraižiai yra taip natūraliai suaugę su aplinka, kad jų slegiančios
didybės net nejauti.
Pasižvalgėme į miestą iš keturių apžvalgos bokštų. Atrodė, kad tuos įspūdingo aukščio pastatus galima būtų semti
rieškučiomis – tokia jų daugybė. Atsidūrę 102 aukšte, aukščiausioje
apžvalgos aikštelėje, galėjome į miestą pažvelgti ir per ten įrengtų stiklinių grindų gabalėlį. Drąsiausi atsigulę, atsisėdę ant jų pozavo nuotraukai.
Išdrįsau atsistoti sekundei tų stiklinių grindų pakraštyje ir pakirto iš
baimės kojas. Žvelgiant žemyn per tą stiklą gatvėje zujantys automobiliai ir žmonės atrodė tarsi skruzdėlės.
Į Niujorką, kaip ir į Floridos paplūdimius, dar tikrai norėčiau sugrįžti,
Spėjome tik po Manheteną pasidairyti. Į kitus šio miesto rajonus, į Laisvės statulą žvilgtelėjome tik iš toliau, kai plaukėme laivu Hudzono upe. Dar naktį pasivaikščiojome garsiuoju, šviesomis žaižaruojančiu Bruklino tiltu. Viena jo dalis yra skirta tik pėstiesiems. Čia kas metras prekeiviai siūlė pirkti visokių suvenyrų. Apskritai ten visos lankytinos vietos labai komercionalizuotos. Tik turėk pinigų ir galėsi įsigyti prisiminimui visokių dalykėlių.
Namo grįžome iš Niujorko per Detroitą ir Frankfurtą prie Maino. Toks
pasiskraidymas trimis lėktuvais su maždaug penkių valandų pertraukomis buvo, matyt, duoklė pigiam skrydžiui. Septynių valandų laiko skirtumo pasekmių miegui beveik nepatyriau, nes
dažnai kankina nemiga. Toks gana chaotiškas miego režimas man netgi buvo palankus per šią kelionę.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo - kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
