Iš Indijos – į Nepalą: 2. Paprastas kalnų kaimelių gyvenimas ir vakarai po antklode

Apie kelionės pradžią skaitykite: Iš Indijos – į Nepalą: 1. Pirmieji žingsniai Katmandu

Kai kurie keliautojai žygiui kalnuose samdosi vietinį gidą, kiti – nešiką, taip išvengdami galvos skausmo dėl kelionės planavimo ir savo daiktų tempimo. Jų kainos įvairiose įmonėse skiriasi, bet gali siekti ir 900 eurų. Už tiek galėčiau tris mėnesius keliauti Indijoje.

Geriausi gidai – vaikai

Vis dėlto daugybė žmonių į kelią išsiruošia be gidų, paprastai įsigiję spausdintą Annapurnos regiono kelionių vadovą, kuriame aprašytas maršrutas. Taip padarome ir mes.

Einant paklysti neleidžia ant medžių, akmenų ar stulpų nupieštos nuorodos, tačiau kartais jų norėtųsi ir daugiau. Sudvejojus, į kurią pusę pasukti, į pagalbą atskuba vietinių kaimelių vaikai, kurie iškart nurodo reikiamą kryptį. Pradžioje į vos kelių metų pyplių nurodymus žiūrėjau atsargiai, bet vėliau pradėjau pasitikėti.

Basakojai mažyliai, purvinais drabužiais ir veidais, pamatę užsieniečius jau iš tolo atbėga tiesdami rankas ir prašydami saldainių, klausdami vardo arba iš kokios šalies atvykome. Vyresniems saldainiai jau nerūpi: kelios mergaitės laužyta anglų kalba klegetuoja: „Money, money“.

Pradžioje į vos kelių metų pyplių nurodymus žiūrėjau atsargiai, bet vėliau pradėjau pasitikėti.

Paprastai vietiniai kaimeliai sudaryti iš keliolikos trobelių ir turistams skirtų nakvynės namų. Siauromis gatvelėmis laisvai maklinėja karvės, ožkos ir vištos.

Rytais piemenys išgina didžiules bandas į ganyklas, o vakare pargina namo. Aplink kaimus dažniausiai driekiasi ryžių laukai. Atitrūkę nuo viso pasaulio šie žmonės gyvena labai paprastus gyvenimus gamtoje, tačiau jų vaikai jau auga gyvendami vakarietiškomis svajonėmis.

Karolio Barecko nuotr./ Vietinis kaimas

Pirmenybė vietiniame restorane – užsieniečiams

Nakvynė kalnų namelyje paprastai kainuoja apie 0,5 – 2 dolerius žmogui, tačiau įvairūs vietiniai viešbutukai gyvuoja ne apgyvendinimo, o maisto kainų dėka. Kuo labiau kyli į viršų – tuo kainos didesnės, todėl pakilus iki 3000 metrų dviejų virtų kiaušinių kaina išauga iki 2,7 dolerio.

Vakare žygeiviams sugūžėjus vakarienės, nepaliečiai gidai ir nešikai kantriai laukia, kada bus aptarnauti, nes pirmenybė teikiama užsieniečiams. „Taip yra todėl, kad jūs turite dolerių“, – nusišiepia raukšlėtas senukas, nelabai imdamas į galvą, kad jam reikia laukti. Štai kokių diskriminacijos formų galima kalnuose aptikti.

Kuo labiau kyli į viršų – tuo kainos didesnės, todėl pakilus iki 3000 metrų dviejų virtų kiaušinių kaina išauga iki 2,7 dolerio.

Pirmomis dienomis nueiname po 14-22 kilometrus. Vienoje kalnų trobelėje sutikta kanadietės ir prancūzo pora išpučia akis: „Kur jūs taip skubat?“. Mintyse nusistebiu – juk čia visai nedaug.

Dauguma sutiktųjų didele patirtimi kalnuose arba ilguose žygiuose nepasižymi, tačiau visus vienija kelionių virusas.

Kartais besiklausydamas kelio draugų iš viso pasaulio istorijų pasijunti lyg žiūrėdamas „National Geography“ kanalą. Žinoma, esama ir trims savaitės į gamtą pabėgusių „ofisinių peliukų“, kuriems Nepalas puikus būdas pravėdinti galvą.

„Šiuo metu mes gyvename kažkur“, – savo klajones po pasaulį apibūdina sutikta kanadietė. Ir mes puikiai vienas kitą suprantame, nes kitur, o ne „kažkur“, nė vienas nenorime būti.

Karolio Barecko nuotr./ Kalnuose

Kalnų namelio kasdienybė – tirtėjimas iš šalčio

Kadangi kovą sezonas Annapurnoje tik prasideda, nieko keisto, kad pirmas kelias dienas žmonių nedaug. Visus sutiktus žygeivius atpažįstu iš matymo. Kurį laiką nematytus veidus sutinkame jau kaip senus sėbrus, su kuriais vienija bendras tikslas.

Nuo pat pirmų kilometrų Himalajai pritrenkia savo išskirtiniu grožiu ir didybe. Pirmoje dienos pusėje kalnuose paprastai šviečia saulė, apšviesdama dantytas viršūnes, o antroje – prapliumpa lietus. Kalnų trobelėse šildymo nėra, todėl nakčiai visiems duoda po papildomą antklodę.

Už lango švilpia vėjai, iš burnos kartais eina garas, o vos iškišus ranką iš po antklodės ji po kelių akimirkų, atrodo, į ledą pavirs.

Tualetuose ir dušuose tarpai tarp lentų tokie, kad kartais ir pirštas telpa, todėl kiekvienas vakaras ir rytas yra nuolatinis drebėjimas iš šalčio, daug drabužių ir dairymasis į debesuotą dangų.

Kai debesys prasisklaido, pasirodo žvaigždžių tirštas dangus. Atrodo, ranką ištiestum ir nuraškytum. Neveltui observatorijos statomos kalnuose.

Lipant aukštyn vis girdime gandus, kad aukščiausioje Annapurnos žiedo perėjoje, esančioje virš penkių kilometrų, sninga ir tai mums nežada nieko gero. Vėliau sutinkame porą atgal grįžtančių žygeivių, kurie sako, kad dėl sniego jie sustojo jau trijų kilometrų aukštyje. Naujienos nekokios, bet tikimės geriausio ir žengiame pirmyn.

Himalajų kasdienybė: didinga gamta ir vietinių gyvenimas

+7