2013 m. įkurtas kovos su brakonieriavimu padalinys „Black Mambas“ siekia, kad jų saugoma teritorija taptų nepatraukliausia, nepelningiausia ir sudėtingiausia zona bet kokios rūšies brakonieriavimui.
Jų misija ne tik įnešė didžiulį pokytį į vietos bendruomenių požiūrį į laukinės gyvūnijos saugojimą, bet ir ir sulaukė pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Interviu su gamtos reindžerėmis buvo publikuoti „The New York Times“, „National Geographic“, „Independent“, „Conde Nast Traveler“ puslapiuose ir kitur. Šis interviu – dalis renginių, skirtų praėjusioms „Afrikos dienoms 2021“.
– Nkateko, labai smagu tave matyti ir ačiū, kad radai laiko su manimi pasikalbėti. Gal gali skaitytojams papasakoti, kaip tapai kovos su brakonieriavimu kuopos „Black Mambas“ nare?
– Taip, pagaliau mums pavyko susiskambinti! O mano istorija skamba štai taip: esu kilusi iš Hluvukani kaimo, kur vieną 2014 m. dieną apsilankė viena pirmųjų prie kuopos prisijungusių reindžerių ir mane užverbavo. Kai pirmą kartą išgirdau apie „juodąsias mambas“, galvojau, kad tapsiu gyvate. (Kvatoja).
Tačiau man buvo paaiškinta, kad „juodosios mambos“ yra reindžerės, kurios dirba krūmynuose (angl. bush). Kadangi svajojau tapti gamtos gide, reindžerės darbas tapo pamatu mano, kaip gidės, ateičiai. Aš labai džiaugiuosi šiuo darbu ir didžiuojuosi būdama „mamba“.
– Ar visuomet jautei susidomėjimą gamta ir laukine gyvūnija?
– Kai mokiausi mokykloje, su klase dažnai vykdavome į Timbavati privatų laukinės gamtos rezervatą. Ten mus darbuotojai išmokė visko, ką reikia žinoti apie gamtą ir laukinius gyvūnus. Į šį rezervatą mes vykdavome kiekvienais metais ir praleisdavome jame kelias dienas ar net savaitę. Būtent tuomet ir kilo mintis dirbti gamtos gide rezervate.
– Žinau, kad jūsų, reindžerių, mokymai buvo reikalaujantys ne tik žinių, bet ir ištvermės. Kaip atrodė jūsų pasiruošimas?
– Oi, mokymai buvo labai sunkūs! Mes, moterys, net kelias savaites praleidome be normalių dušų! Įsivaizduojate, moterys be dušo?! (Juokiasi.) Mes buvome mokomos disciplinos, turėdavome nuolat treniruotis, daug bėgioti ir studijuoti laukinių gyvūnų elgsenos ypatumus.
Tikrai buvo kilę minčių viską mesti, bet tada pagalvojau, kad galiu būti pavyzdžiu kitiems žmonėms, ypač jaunoms moterims, ir visiems įrodyti, kad galiu ištverti net sunkiausius išbandymus. Galiausiai, kai visos susirinkome į paskutiniuosius egzaminus, labai didžiavausi savimi, kad ištvėriau visus sunkumus ir dabar galiu būti reindžere.
– Jūs visos patruliuojate be ginklų. Ar nesijauti nesaugiai žinodama, kad esi neginkluota, ir bet kurią akimirką gali stoti į akistatą su brakonieriumi ar laukiniu gyvūnu?
– Taip patruliuoti yra sudėtinga, bet mokymų metu buvome mokomos gyvūnų elgesio. Pvz., mus mokė, kad sutikusios dramblį turime likti stovėti vietoje ir išlikti ramios. Brakonieriai, žinoma, pavojingesni už gyvūnus, nes jie su savimi nešiojasi didžiulius ginklus.
Visgi, jie irgi mūsų bijo, nes nežino, kad esame beginklės. Mūsų darbas yra būti ausimis ir akimis krūmynuose, o ne šaudyti. Saugumas yra mūsų prioritetas, tad, jei ką nors pamatome, pasislepiame ir iš karto raportuojame apie pavojų.
– Ar teko stoti akis į akį su laukiniu gyvūnu?
– Mūsų darbas magiškas, nors ir šiek tiek baisokas, nes niekada nežinome, kas nutiks patruliuojant. Kartą, 4 valandą ryto, mes sutikome liūtus, bet nematėme, kad jie buvo su jaunikliais. Ėjome toliau, nes žinome, kad sutikus liūtą bėgti negalima, reikia tiesiog pakeisti judėjimo kryptį. Tačiau tą dieną viskas nutiko labai netikėtai.
Buvo ankstus rytas, tvyrojo rūkas, todėl staiga atsidūrėme tiesiai priešais liūtes ir jų jauniklius. Mes neįsivaizdavome, kas dabar nutiks, todėl pasileidome bėgti, nors žinojome, kad to negalima daryti. Galiausiai sulipome į medžius ir šokui išsisklaidžius suskaičiavau sutiktų liūtų grupės narius. Jų buvo 12!
Tą dieną aš apsiverkiau ir pareiškiau, kad išeinu iš darbo, nes bijojau vėl atsidurti tokioje situacijoje. Visgi, darbo nemečiau, bet toliau mokausi, kaip tokiose situacijose reikia elgtis, nes svarbiausia – gerbti gyvūną.
Mūsų darbas magiškas, nors ir šiek tiek baisokas.
– Kaip šeima reagavo į tavo naują ir pavojų kupiną darbą?
– Iš pradžių mano šeima nebuvo patenkinta, nes galvojo, kad mane užmuš liūtai, drambliai ar brakonieriai. Tačiau grįžusi namo aš stengdavausi jiems paaiškinti, kad, kol laikausi krūmynų taisyklių, manęs gyvūnai neužmuš. Tą patį aiškinau ir savo bendruomenei. Kai jie pamatė, kad esu laiminga ir saugi, pradėjo mane visokeriopai palaikyti. Jie labai manimi didžiuojasi. (Šypsosi.)
– Baigei „EcoTraining“ (safario gidų ir laukinės gamtos ekspertų ruošimo mokykla) mokymus ir tapai sertifikuota gamtos gide. Kuo jie buvo naudingi tavo darbui?
– „Ecotraining“ mokymuose gavau daug informacijos, kuria dalinuosi ir su savo komandos narėmis. Dabar, kai esu gidė, žinau, ko reikia klausytis krūmynuose, kad žinotume, kas mūsų laukia. Šie mokymai buvo labai sunkūs, bet informacija, kurią gavau, padės mums būti saugesnėmis.
Reindžerės darbas – mano svajonė ir aš jo niekuomet nepaliksiu. Mano gyvenimas – krūmynuose, o mano pareiga – saugoti laukinę gamtą. Saugoti ją ne tik mums, bet ir jums, kad čia atvykę galėtume išvysti laukinius gyvūnus.
– Visą gyvenimą tave supo laukiniai gyvūnai. Ar turi mėgstamiausią?
– Taip, mano mėgstamiausi gyvūnai – žirafos, nes jos gali kalbėti ir komunikuoti viena su kita. Ne taip, kaip mes dabar kalbamės, bet jos supranta viena kitą.
Pamenu, kaip vieną dieną patruliavau su viena iš mano kolegių. Buvo ankstyvas rytas, mes ėjome per upę ir vienoje ten stovėjusios tvoros pusėje buvo žirafos, kitoje – mes. Kadangi žirafų kaklai ilgi, jos gali matyti daug toliau nei mes. Būtent dėl to jos pamatė dvi liūtes, kurių nematėme mes. Jos stengėsi su mumis komunikuoti ir mus perspėti, bet mes jų nesupratome ir neįsiklausėme į jų siunčiamus signalus.
Tada jos tekinos pribėgo prie tvoros, pastovėjo ir vėl nubėgo. Mes, deja, nesupratome ir šio jų signalo ir toliau patruliavome. Po kokių 10 minučių, išgirdę liūtų riaumojimą, supratome, kad žirafos taip bandė mus perspėti. Dabar kiekvieną kartą, sutikusi žirafas, joms padėkoju, kad jų draugės bandė gelbėti mano gyvybę.
Žirafos stengėsi su mumis komunikuoti ir mus perspėti, bet mes jų nesupratome.
Transfrontier Africa that runs The Black Mambas all-women APU, acts in its capacity as a host agent on behalf of the Department of Forestry, Fisheries and Environment which is responsible for the implementation of the environmental Expanded Public Works Program (EPWP). The EPWP is a nationwide program that was launched in 2004. The program provides an important avenue for labour absorption and income transfers to poor households. It creates opportunities for the unemployed. SANParks administers and accommodates 30% of all our Black Mamba Rangers and Environmental Monitors projects expenses through the EPWP – Environmental Monitor Program.
