Gal iš dalies dėl to mano kelionių chronologija susidėliojo taip, kad į Barseloną niekuomet neskubėjau. Maniau, tegu visi nuvažiuoja, išsilaksto, išsipasakoja ir paskui aš pats sau ramiai nuvyksiu masinei bangai nuslūgus. Koks naivus buvau. Kodėl? Nes Barselonoje turistų banga nenuslūgsta niekada. Tai nesibaigiančios turistų masės prifarširuotas miestas, kurią jis sunkiai beapžioja.
Bet aš tą sužinojau tik vėliau. Pradžioje kaip atlygį už gerai parašytą straipsnį iš vieno kelionių žurnalo gavau du bet kokio tiesioginio skrydžio, vykstančio iš Lietuvos, bilietus. Žurnalas neturėjo pinigų su manimi atsiskaityti, bet, matyt, turėjo rėmėjo pažadą ką nors paskraidinti, jei prireiks. Galėjau, žinoma, reikalauti finansinio honoraro, bet nepasididžiavau, ir netolima ateitis parodė, kad sprendimas buvo teisingas, nes žurnalas netrukus bankrutavo, ant ledo palikęs visus savo pinigų belaukiančius autorius. Bet ne apie tai dabar.
Dabar apie tai, kad tada skrydis į Barseloną man pasirodė patogiausias įvairiomis prasmėmis, tad nusprendžiau, kad gal jau ir man atėjo laikas aplankyti šį Freddie Mercury apdainuotą miestelį.
Jau nuo pat pirmų minučių Barselonoje man viskas pasirodė patogu. Pirmiausia tai, kad oro uoste, jau išėjus į šalies teritoriją, prisiminėme, kad mes pamiršome pasiimti registruotą lagaminą. Su bagažu beveik niekada neskrendame, tad natūralu, kad pamiršome. Kai ėmiau laužyta ispanų kalba aiškinti, kodėl braunuosi ten, kur galima tik su bilietais, apsaugos darbuotojas apčiupinėjo mane ir leido atgal – eik, ieškok savo lagamino.
Mieste patogus vietinis susisiekimas, tad visiškai nereikia automobilio. Gausiai juda metro ir autobusai, kurie yra labai pigūs, palyginti su, tarkim, jau seniai tuo klausimu padorumą praradusiu Londonu. Iš oro uosto į miestą veža autobusas, kurio bilietas kainuoja apie du eurus. Vienkartinis metro bilietas kainuoja 2,20 euro, bet geriau įsigyti dešimties važiavimų kortelę už 10 eurų, ir viena kelionė jums kainuos apie eurą, kas yra iš esmės tiek pat, kiek pralėkti su smirdinčiais ir ankstyvosios perestroikos laikus asmeniškai menančiais Vilniaus troleibusais „Škoda“.
O kartais net ir važiuoti gali neprireikti, nes Barselonos centras nėra labai jau didelis, ir daug atstumų galima sukarti pėsčiomis per daug nepersiplėšiant. Tiesa, reikės nuvažiuoti iki legendinės Šventosios Šeimynos katedros, nes ji yra kiek nutolusi nuo centrinės miesto dalies.
Iš dalies dėl to, kad miesto centras nėra didelis, kyla nemažos problemėlės. Kad geriau jas įsivaizduotumėte, pasakysiu, kad per 25 metus turistų Barselonoje padaugėjo beveik penkis kartus, t. y. nuo 1,7 mln. 1990 metais iki 8,3 mln. 2015 metais. Dabar Barselona pagal gyventojų skaičiaus ir atvykėlių santykį yra viena lyderių pasaulyje. Negana to, miestą pamėgo nuolat čia gyventi plūstantys žmonės tiek iš kitų Ispanijos regionų, tiek ir iš ispaniškai kalbančių Pietų bei Lotynų Amerikos šalių.
Prie ko tai privedė? Prie to, kad miestas persipildė ir taip persisotino turistais, kad vietiniai jau ne jais džiaugiasi, o keikia. Net jų atnešami pinigai nebedžiugina. Žinoma, kalbu apie tuos, kurie tiesiogiai turistų atnešamos naudos nejaučia. Verslininkai, uždirbantys iš turizmo, žinoma, jaučiasi puikiai.
Miestiečių nepasitenkinimas galiausiai virto į konkrečius veiksmus ir spaudimą miesto valdžiai, kuri pareiškė, kad mums jau gana – reikia ką nors daryti, nes miestas ne guminis. Anot miesto merės Ados Colau, Barselona visam šiam vykstančiam farsui yra tiesiog per maža ir nebegali priglausti visų norinčių palikti joje savo pinigus. Esą dėl turistų miestiečiai nebesijaučia patogiai savo mieste. Jie priversti trauktis iš centro, nes nebegali išlaikyti nuolat brangstančio gyvenamojo ploto.
Ir ne tik išlaikyti – Barselonos centro gyventojai dėl nesibaigiančio turistų srauto gatvėse neberanda ramybės ir naktimis šokinėja iš miego išpilti šalto prakaito ir susapnavę kraugerį turistą, klausinėjantį, kaip nueiti į Lenino vardo biblioteką. Planuojama Barselonos senamiestyje sustabdyti viešbučių statybą, taip pat uždrausti jame nuomoti butus turistams. Skaičiau, kad verslininkai šiurpsta nuo tokių miesto valdžios užmojų. Nežinia, ar visi šie pažadai bus įvykdyti, bet panašu, kad miestas moka savo šlovės kainą.
Negali ginčytis, kad miesto šlovė yra nepelnyta. Barselona yra išties šaunus miestas ir galintis daug įdomaus pasiūlyti bet kokio plauko atvykėliui. Manau, kad didžiausias jos minusas ir yra, kad joje per daug turistų.
Barselona yra Katalonijos regiono sostinė, kurios gyventojai ne per seniausiai referendume pareiškė norą atsiskirti nuo Ispanijos. Ir ne tik dėl to, kad katalonai yra skirtinga tauta, turinti savo kalbą, bet ir dėl to, kad Katalonija yra vienas turtingiausių Ispanijos regionų, manantis, kad jau pakaks būti gėrio donorais likusiai šalies daliai. Katalonai mano, kad turėdami savo valstybę būtų dar turtingesni ir pažangesni. Kaip žinia, referendume išreikštas noras kol kas realybe netapo, nes Ispanija Katalonijos ne tik lengvai, bet ir apskritai neketina paleisti. Patys katalonai pastaruoju metu irgi aptilo, tad panašu, kad bent jau artimiausioje ateityje viskas liks kaip buvę.
Šiuo metu beveik du trečdaliai Barselonos gyventojų yra katalonų tautybės, apie ketvirtadalis yra atvykę iš kitų Ispanijos regionų, o mažiau nei penktadalis – imigrantai iš kitų valstybių.
Skaičiau, kad dėl didelių pastarųjų metų pastangų puoselėti katalonų kalbą ją supranta apie 90 proc. miesto gyventojų, o kalbėti gali septyni iš dešimties. Tai geriausi laikai šiai kalbai, nes anksčiau ji nebuvo taip intensyviai vartojama. Tačiau mokantiems ispanų kalbą problemų susišnekėti Barselonoje nekils. Ispaniškai čia kalba visi ir kompleksų dėl to paprastai nejaučia. Žinoma, visada yra tikimybė „užsirauti“ ant pikto seneliuko, apsimetančio, kad kalba tik kataloniškai, bet čia labiau išimtis iš taisyklės. Kad ir kaip vietiniai nemėgtų turistų, daugumai jų užtenka smegenų suvokti, kad turistai ateina su pinigais.
Mums pasisekė, kad viešint mieste kompaniją palaikė vietinis gyventojas, jo dėka pamatėme ne tik turistinę, bet ir vietinių Barseloną. Apie ją – kitoje dalyje.
