Ekspedicijos „Baidarė upėje“ komanda, pradėjusi tyrinėjimus 2016 metais, susipažino su visomis nacionalinėmis Lietuvos vandens turizmo trasomis. Tai daugiau nei 1800 kilometrų Nemunu, Nerimi, Merkiu, Ūla, Šventąja, Žeimena, Lakaja, Asveja, Dubysa, Jūra, Minija ir Aukštaitijos ežerynu, iš kurių virš 1200 kilometrų ekspedicijos dalyvių buvo įveikti baidarėmis.
Remiantis 2009 metais ūkio ministro patvirtintu planu, nacionalinės vandens turizmo trasos visu gražumu turėjo suspindėti iki 2017 metų. Laikas tiksėjo, jau ir 2018 metai skaičiuoja savo paskutinį ketvirtį, tačiau vieningos vandens turizmo trasų sistemos Lietuvos upėse nėra. Dar daugiau, didžioji dalis prioritetinių vandens turizmo trasų, išskyrus tam tikras jų atkarpas, iš esmės nėra paruoštos atsakingam vandens turizmui.
Problemos nesikeičia nuo 2003 metų
Prieš penkiolika metų vandens turizmas Lietuvoje buvo išskiriamas kaip prioritetinė turizmo sritis. Kartu su šiuo prioritetu buvo išskirtos ir pagrindinės problemos, kurias būtina panaikinti: esami maršrutai perkrauti, ženklinimo, vientisų trasų ir informacinės sistemos nėra, nepakankamas poilsio vietų skaičius prie upių.
Šioms problemoms spręsti buvo parašyta galimybių studija, išskirtos prioritetinės vandens turizmo trasos, etapais suskirstyti situaciją pagerinti turėję žingsniai. Deja, praėjus net penkiolikai metų mes kalbame apie tas pačias problemas.
Kiekviena savivaldybė, kiekviena saugoma teritorija vandens turizmą plėtoja pagal savo supratimą. Tiek analizuojant teoriškai, tiek plaukiant baidare susidarė vaizdas, lyg parengto vandens turizmo trasų plano nebūtų, apie jo egzistavimą niekas nežinotų.
Tiesa, vienas požiūris pasikeitė. Jei prieš daugiau nei dešimtmetį bemotoris vandens turizmas buvo įvardijamas kaip gamtą tausojanti turizmo sritis, tai dabar jis tokiu nebelaikomas. Daug lengviau ir paprasčiau imti ir pakeisti politikos kryptį nei įrengti vientisą vandens turizmo infrastruktūrą, reguliuoti turistų srautus, šviesti ir edukuoti žmones.
Klaipėdos universiteto tyrimai atskleidė problemų priežastis
Ekspedicija „Baidarė upėje“ buvo ne tik praktinė, bet ir mokslinė. Ekspedicijos rezultatus, dalyvių potyrius trejus metus iš eilės publikavo portalas 15min skiltyje „Pasaulis kišenėje“. Tačiau šalia šių tekstų buvo ir viešai mažiau matoma pusė. Ją baigiamuosiuose bakalauro ar magistro darbuose analizavo Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros studentai.
Ekspedicijos komandai yra svarbu ne tik įvardyti esamas problemas, tačiau ir nustatyti jų priežastis, pateikti galimus sprendimo būdus. Klaipėdos universitete atlikti darbai dar kartą patvirtino, kad vandens turizmas Lietuvoje yra itin perspektyvus, tačiau kartu išryškino esmines Lietuvos turizmo valdymo problemas.
Teoriškai turizmo valdymo sistema sudėliota lyg ir gerai, tačiau praktiškai neveikia taip, kaip turėtų veikti. Deja, daugiau ar mažiau galima kalbėti apie žmogiškąjį faktorių, jo įtaką visai valdymo sistemai. Neužtenka vien tik parašyti gražų planą ir jį patvirtinti. Būtina užtikrinti, kad esamas planas bus įgyvendintas, prižiūrėti jo įgyvendinimo eigą.
Atlikti tiriamieji darbai parodė, kad jau nacionaliniame turizmo valdymo lygmenyje ši loginė seka buvo pamesta, tad nenuostabu, kad parengtas planas nebuvo įgyvendintas. Taip ir liko neaišku, kas turi užtikrinti šio plano įgyvendinimo stebėseną, o susijusios institucijos tradiciškai kratosi atsakomybės.
Požiūris į turizmą tik per finansinę prizmę
Atlikti tyrimai parodė, kad regioniniame lygmenyje ne visi parengto plano sprendiniai yra integruoti į vietos savivaldos teisinius dokumentus. Nuvylė dalies valdininkų požiūris į viešąją turizmo infrastruktūrą, jos reikšmę ir svarbą.
Deja, bet Lietuvoje turizmas plėtojamas ir suvokiamas išskirtinai finansiniu požiūriu. Retai žvelgiama į ateitį, o prognozės teigia, kad ateityje didesnio turistų dėmesio sulauks tik tos turistinės vietovės, kurios teiks ir pridėtinę vertę.
Viešoji vandens turizmo infrastruktūra suteikia turistinei vietovei konkurencingumo, padeda reguliuoti turistų srautus ir išvengti neigiamos įtakos gamtai, padeda turistui apsispręsti, kodėl jis turėtų pasirinkti vieną, o ne kitą turistinę teritoriją.
Kritikos akmenėlis skrieja ir į dalies turizmo informacijos centrų daržą. Retais atvejais viename interneto puslapyje galima rasti visą dominančią informaciją apie upę, maršrutus, baidarių nuomotojus, nakvynės vietas. O jei informacijos pabandytume paieškoti užsienio kalba, situacija pasirodytų labai nelinksma. Dažniausiai vandens turizmo plėtojimas paliekamas vietinių verslininkų atsakomybėje.
Lietuviškas problemų sprendimo būdas
Liūdniausia, kad atlikus tyrimus pasitvirtino hipotezė apie dalies institucijų neįgalumą sprendžiant sudėtingesnes turizmo problemas Lietuvoje. Praktiniu pavyzdžiu tai puikiai iliustruoja suplanuota vandens turizmo trasų ženklinimo sistema, kuri iki šiol visumoje taip ir neišvydo dienos šviesos.
Žiūrint savivaldybiniu požiūriu, vieninteliai, kurie atsakingai žiūri į ženklinimo situaciją – saugomos teritorijos. Savivaldybėms vandens trasų ženklinimo sistema yra viena iš funkcijų, jos nenori įsitraukti, argumentuojama laiko neturėjimu, nesupratimu ar negalėjimu įgyvendinti dėl tariamos mažareikšmės svarbos.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad kai nežinoma, kaip išspręsti problemą, ypač jei ji sudėtingesnė ir reikalaujanti daugiau įdirbio, nėra akivaizdaus jos sprendimo būdo, tuomet daromi tipiški žingsniai – nespręskime problemos, ją ignoruokime arba anuliuokime keliamą reikalavimą. Nebėra reikalavimo, neliko ir problemos. Paprasta!
Tik kai toks mąstymo būdas pasikeis dalies valdininkų galvose, tuomet bus galima kalbėti apie Lietuvos turizmo valdymo progresą, kuris pirmiausia turi įvykti mūsų galvose, o ne strateginiuose dokumentuose. Nes net ir geriausia strategija bus nevykusi, jei nebus tinkamų ir atsakingų žmonių, kurie sugebės ją atsakingai įgyvendinti.
Turime, kuo didžiuotis
Nesinorėtų trejų ekspedicijos metų baigti pesimistine gaida. Lietuva turi, kuo pasigirti, parodyti, didžiuotis. Ekspedicijos metu daug bendrauta su skirtingų Lietuvos turizmo vietovių verslininkais ir plėtotojais. „Baidarė upėje“ komanda regionuose sutiko dirbančių jaunų, motyvuotų ir viziją turinčių žmonių.
Kaip vieną sėkmingiausių valdžios sprendimų, kurio praktinius rezultatus pamatėme Lietuvos upėse, galime įvardinti taros užstato sistemą. Jei pirmaisiais ekspedicijos metais (2016) dar buvo matyti prišiukšlintų vietų, tai antraisiais ir trečiaisiais (2017–2018) ekspedicijos metais upių pakrantės buvo pastebimai švaresnės. Net ir užsienio turistai pastebi, kad mūsų miestai, mūsų šalis pasižymi švara. Norėtųsi tikėti, kad tai lėmė ne tik užstato sistema, bet ir didėjantis žmonių sąmoningumas.
Sugriauti mitai ir nuostabi gamta
Dar vienas mitas, kuris ekspedicijos metu buvo sulaužytas, ir jį taip pat patvirtino daugelis vandens turizmo srityje dirbančių žmonių – alkoturizmas baidarėje. Šis įprotis jau nebemadingas.
Madingas šiuo metu yra aktyvus turizmas, kuomet žmonės nori tiesiog pabūti gamtoje, pasigėrėti ja, aktyviai praleisti laisvalaikį ar atostogas. Lietuvos gamta verta atskiro žodžio. Dažniausiai nevertiname to, ką turime šalia. Natūrali, mažai urbanizuota, gyva, žalia ir įvairialypė Lietuvos gamta žavėjo ir žavi ne tik pirmą kartą į baidarę įsėdusius miesto gyventojus, bet ir užsienio turistus iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tai didžiulis mūsų turtas, kurį turime saugoti ir atsakingai parodyti savo svečiams.
Daugiau apie esamą vandens turizmo situaciją Lietuvoje, ekspedicijos „Baidarė upėje“ rezultatus ir Klaipėdos universiteto indėlį į juos - vaizdo reportaže. Visa informacija apie trijų metų ekspediciją „Baidarė upėje“ tinklapyje www.baidareupeje.lt