Darbas buvo tapęs komforto zona
Sutuoktiniai dirbo komandų vadovais, tik skirtingose srityse. Justina darbavosi finansų įmonėje, o jos vyras – technikos skyriuje. Ilgus metus šioje vietoje išdirbusi J.Albrikė sako, kad darbas buvo tapęs kone visu gyvenimu.
„Aš šiame darbe dirbau daugiau kaip 8 metus, Justinas – daugiau nei 13. Ten buvo mūsų draugai, užaugome nuo paprasčiausių pozicijų iki komandų skyrių vadovų. Per šį laikotarpį visko buvo, gal dėl to tiek metų ir dirbome. Kūrėsi nauji padaliniai, skyriai, keitėme pareigas, komandas“, – prisimena Justina.
J.Albrikė sutinka, kad darbas buvo tapęs savotiška komforto zona. Nepaisant kartais pasitaikiusių įtampos kupinų situacijų, moteris visada žinojo, kaip jas išspręsti.
Atrodo, juk nėra taip blogai, turi sėkmingą darbą, gerą atlyginimą, socialines garantijas, jeigu reikia, leidžia dirbti iš namų... Bet vis tiek kažkas buvo negerai.
„Po kurio laiko įmonę nupirko kiti savininkai, vyko didelė transformacija, todėl įtampą tikrai jaučiau. Tačiau net patirtas stresas buvo tam tikra komforto zona. Kai tiek metų dirbi toje pačioje vietoje, žinai, kaip spręsti problemas“, – sako Justina.
Per darbo metus pora įsisuko į savotišką rutiną, kai dienos įdomesnės būdavo tik sulaukus savaitgalio.
„Paprastai diena būdavo standartinė: atsikeli, eini į darbą, grįžti namo, pasportuoji, pavalgai, eini miegoti ir lauki savaitgalio. Dar bandydavome, kiek įmanoma, dirbti iš namų, taip pasiilgindami savaitgalį, ir vykdami aitvaruoti“, – pasakoja J.Albrikė.
Nepaisant to, kad darbe Justina jautėsi gerai, viduje nuolat kirbėjo noras skrieti jėgos aitvaru ir jausti daugiau laisvės. Mintis ilgą laiką nedavė ramybės, kankino, kol galiausiai jaučiamas nepasitenkinimas pribrendo iki idėjos abiem su Justinu išeiti iš turimų darbų.
„Aitvaravimas mums suteikė jausmą, kad galima gyventi kitaip. Yra daug žmonių, kurie laisvai dėliojasi dienotvarkę ir, esant palankiam vėjui, važiuoja aitvaruoti. Mes vis galvodavome, kodėl negalime sau to leisti, kodėl galime važiuoti tik savaitgaliais.
Tik nežinojome, ką daryti. Buvome įsitikinę, kad be savo darbų nieko daugiau nemokame. Mintis brendo, brendo, kol galiausiai nusprendėme viską mesti, išvažiuoti ir tik tada galvoti, ką daryti toliau. Būnant ten, kur nelabai nori būti, sunku sugalvoti, ką nori veikti“, – sako J.Albrikė.
Justinos vadovai dar bandė ieškoti sprendimų, siūlė išeiti apmokamų atostogų ir pailsėti, tačiau jaučiamas nepasitenkinimas ir noras ieškoti laisvės tik augo.
„Apie darbus galime atsiliepti labai gerai – tiek kolegos, tiek vadovai buvo nerealūs. Negalėčiau sakyti, kad tuo metu buvau žiauriai nelaiminga, tikrai ne. Idėja brendo lėtai, gal dėl to sprendimą priėmėme sunkiai.
Atrodo, juk nėra taip blogai, turi sėkmingą darbą, gerą atlyginimą, socialines garantijas, jeigu reikia, leidžia dirbti iš namų... Bet vis tiek kažkas buvo negerai. Gal daug lengviau priimti sprendimą, kai tu esi nepatenkintas. Tada tiesiog trenki durimis ir išeini“, – svarsto J.Albrikė.
Akistata su pavojinga liga privertė apsispręsti
Prie sprendimo išeiti iš darbo prisidėjo liga, kuria Justina netikėtai susirgo. Vieną dieną moteris pradėjo stipriai karščiuoti, prastai jautėsi. Supratusi, kad tai ne įprastas peršalimas, kreipėsi į gydytojus, iš kurių išgirdo diagnozę – auksinio stafilokoko sukeltas sepsis.
„Paprastai tai vadinama kraujo užkrėtimu, tačiau sepsis, sukeltas auksinio stafilokoko, yra itin pavojingas gyvybei – dažniausiai baigiasi žaibiška mirtimi. Bakterija pavojinga tuo, kad nukeliauja į širdį, dėl to taikomas sudėtingas gydymas, yra griežtas 6 savaičių kursas, leidžiami stiprūs antibiotikai.
Liga dažniausiai baigiasi žaibiška mirtimi.
Daugiau nei mėnesį gulėjau ligoninėje, gydytojai nuolat tyrė širdies veiklą, stebėjo, ar neatsirado pakitimų. Beveik visais atvejais po šios ligos daroma širdies operacija, nes atsiranda vožtuvo nesandarumas. Man viskas klostėsi sėkmingai, jeigu galima taip sakyti, nes operacijos neprireikė“, – prisimena J.Albrikė.
Justina iš pradžių nesuvokė, į kokios ligos pinkles papuolė. Nors širdies operacijos išvengti pavyko, gydymo laikotarpis buvo sudėtingas.
„Tik po kurio laiko supratau, kaip rimtai sirgau. Tas laikotarpis tikrai buvo sunkus. Infekcinėje ligoninėje, kurioje gydžiausi, guli itin sunkiai sergantys žmonės, todėl emocinė atmosfera labai slėgė. Patyriau stiprų sukrėtimą, po kurio daug visko permąsčiau.
Gydymo pusiaukelėje man buvo pablogėję, jaudinausi, kad liga atsinaujino. Labai bijojau operacijos, nes širdies operacija sveikam žmogui atrodo kaip nuosprendis. Pasisekė, kad gydytojai tiksliai žinojo, ką daryti“, – neslepia J.Albrikė.
Justina su ironija prisimena, kad net ir gydydamasi ligoninėje, negalėjo pamiršti nebaigtų darbų. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol J.Albrikė leido sau atsipalaiduoti ir suvokė, jog nieko tokio, jei kažko padaryti nespėji.
„Supratau, kad mano mąstymas tikrai nėra normalus. Kai pasakė, jog reikės gultis į ligoninę, galvojau: „Velnias, pirmadienį negalėsiu nueiti į darbą.“ Visą laiką laukiau, kol nukris temperatūra, kad galėčiau padaryti svarbiausius darbus. Net paprašiau vyro, jog atneštų kompiuterį.
Užtruko laiko, kol atsipalaidavau ir priėmiau tai, kad galiu sau leisti sirgti. Supratau, jog darbai gal taip ir liks nepadaryti, bet viskas čia gerai. Mąsčiau, kad nuolat išgyvenau lėtinį nerimą, kuris susikaupė ir netikėtai išprovokavo ligą“, – sako Justina.
Mąsčiau, kad nuolat išgyvenau lėtinį nerimą, kuris susikaupė ir netikėtai išprovokavo ligą.
Ligoninėje J.Albrikė turėjo ne vieną valandą apmąstymams. Gydydamasi ji suprato, kad reikia keisti savo gyvenimą, antraip, gyvenant tokiu tempu, nereikės ilgai laukti, kol liga vėl sugrįš.
„Akistata su mirtimi parodo gyvenimo trapumą. Suvoki, kad visiškai nesvarbu, ar turi darbą, ar ne. Vieną dieną galiu imti ir staiga išeiti iš pasaulio. Buvau labai silpno imuniteto, mąsčiau apie išėjimą į atostogas.
Bet man jau brendo mintis, kad nebenoriu dirbti, noriu kurį laiką nieko nedaryti, neturėti galvoje nepadarytų darbų, apie kuriuos net gulėdama ligoninėje galvojau. Troškau balto popieriaus, kur aš niekam nieko neskolinga – atsikeliu ryte ir gyvenu taip, kaip man norisi“, – pasakoja Justina.
Metusi darbą, išėjo į nežinomybę
Po susidūrimo su liga Justina žengė didelį žingsnį link sprendimo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Nors buvo daug nerimo, J.Albrikė kartu su vyru galiausiai pasiryžo išeiti iš darbų ir... žengti į niekur.
„Iki tol gyvenau patogiai, finansiškai saugiai, turėjau socialines garantijas. Jaudinausi, kad jeigu vėl susirgsiu, manęs niekas nebesaugos finansiškai. Padėjo tai, kad sprendimą priėmėme dviese, tačiau vis tiek buvo labai baisu. Neturėjome jokių planų, tik norą pakeliauti Azijoje“, – baimes prisimena Justina.
Išėję iš darbų, sutuoktiniai pirmąsias savaites leido sau pailsėti ir apie nieką negalvoti. Vis dėlto galvoje jau sukosi mintys apie kelionę į Aziją, kuriai ruoštis pradėjo likus keliems mėnesiams.
„Sukomės, kaip galėjome: taupėme pinigus, pardavinėjome senus daiktus. Dar būdama Lietuvoje susiradau nuotolinį darbą, pradėjau dirbti norvegų kalbos vertėja. Mano vyras tapo aitvaravimo instruktoriumi, todėl galėjo tuo užsiimti Azijoje.
Žinojome, kad mūsų biudžeto visai kelionei neužteks. Tai reiškė, jog reikės galvoti, kaip užsidirbsime. Pavyzdžiui, Filipinuose gyvenimas du mėnesius praktiškai nieko nekainavo. Atokioje saloje dirbome su aitvaravimo projektu, taip sutaupydami daug pinigų“, – pasakoja J.Albrikė.
Nors keliauti ir aitvaruoti buvo sena Justinos svajonė, nerimą ji jautė dar kurį laiką. J.Albrikę kankino nežinomybė dėl ateities, baimė, jog vieną rytą atsikels ir kišenėse švilpaus vėjai.
„Su nerimu gyvenu visada, noriu viską žinoti į priekį. Tačiau išmokau žiūrėti kitaip – jis man tapo varikliu ieškoti būdų, kaip galėčiau užsidirbti, susikurti veiklos. Daug domėjausi, ieškojau ir radau online darbo platformą. Anksčiau galvojau, kad tai neįmanoma, bet dabar mes tik iš nuotolinio darbo ir gyvename“, – sako Justina.
Anksčiau galvojau, kad tai neįmanoma, bet dabar mes tik iš nuotolinio darbo ir gyvename.
Karantiną leido Balyje
Planuodama kelionę, pora nebuvo numačiusi koronaviruso pandemijos. Tuo metu, kai sparčiai pradėjo augti atvejų skaičiai Kinijoje, Justina su vyru gyveno Filipinuose, kur ne itin domėjosi, kas vyksta pasaulyje.
„Buvo tikrai labai keista. Mes buvome truputį atsilikę su naujienomis, nelabai jas sekėme. Kai viskas prasidėjo, lankėmės kone negyvenamoje saloje Filipinuose ir žinių išgirsdavome tik iš vietinio šefo.
Prisimenu, dar pasijuokėme, kokia keista ta Kinija. Bijodami užsikrėsti, filipiniečiai nustojo eiti į kinų restoranus, tai atrodė absurdas“, – prisimena J.Albrikė.
Iš Filipinų pora vyko į Vietnamą. Kelionės metu sąlygos pradėjo griežtėti, oro uostuose žmonės ėmė dėvėti apsaugines veido kaukes, tačiau Vietnamas vis dar gyveno atostogų režimu.
„Buvo daug turistų, visi atsipalaidavę... Po poros savaičių planavome skristi į Balį ir tik artėjant skrydžiui supratome, kad situacija rimta, kone per naktį viskas užsidarė. Į Balį išskridome paskutinę dieną prieš užsidarant Vietnamui. Dabar kai žiūriu į praeitį, Balis buvo tobuliausia vieta karantinui“, – sako Justina.
Koronavirusas gyvenimo Balyje beveik nepaveikė. Griežtų apribojimų valdžia neįvedė, tačiau sprendimo teisę paliko priimti kiekvienam rajonui savarankiškai. Nors pora nemažai laiko praleido namie, kartu stengėsi kuo daugiau keliauti ir gyventi įprastai.
„Kai atsirado keli nauji viruso atvejai, valdžia kažkodėl priėmė sprendimą uždaryti paplūdimius. Be to, kai kurių rajonų kavinėse buvo galima pasiimti maisto tik išsinešti, tačiau nuvažiavus į kitą gatvelę, visi restoranai dirbdavo įprastai. Tai toks karantinas mums buvo labai fainas“, – neslepia J.Albrikė.
Nepaisant to, jog apribojimų nebuvo, Justina dar kurį laiką jautė nežinomybę, baiminosi dėl galimų valdžios sprendimų. Vis dėlto į Lietuvą nusprendė negrįžti ir liko Balyje.
„Baiminomės, kad valdžia gali viską uždaryti, išvaryti turistus. Teko daug aiškintis, ieškoti informacijos. Vietiniai lietuviai gąsdino, kad jeigu nebeįleis turistų, vietiniai pradės plėšikauti, nes jų pragyvenimo šaltinis yra turizmas.
Kadangi gyvenome turistinėje vietoje, jautėmės nesaugūs. Daug amerikiečių susirinkdavo daiktus ir tą pačią dieną pirkdavo bilietus, skrisdavo namo. Jautėsi panika. Bet mes stengėmės reaguoti blaiviai ir ramiai. Laisvę pajautėme tik vėliau“, – prisimena J.Albrikė.
Lietuvoje laukė nežinomybė
Liepos pabaigoje į Lietuvą grįžusi pora likusią vasarą nusprendė praleisti Klaipėdoje. Ten gyveno atostogų režimu, daug aitvaravo, o rudenį sugrįžo į Vilnių.
„Dabar labai daug nežinomybės. Kai grįžome, neturėjome konkretaus plano, ką darysime toliau. Pamažu įsisukome į veiklas, dirbame su socialinėmis medijomis, mano vyras filmuoja, fotografuoja. Siekiame susikurti pajamų šaltinį, kuris leistų mums, kai atsidarys sienos, keliems mėnesiams išvykti“, – sako Justina.
Pirmą karantiną Balyje praleidusi Justina pripažįsta, kad dabartinis periodas žymiai sunkesnis. Neliko nei saulės, nei šilumos, todėl reikia pasistengti sugalvoti veiklos, kad neapniktų niūri nuotaika.
„Pokytis didžiulis, nuolatinė tamsa kartais slegia. Padeda tai, kad stengiamės daug sportuoti, judėjimas gerai veikia nuotaiką. Kartas nuo karto pakeičiame aplinką, nuvažiuojame prie jūros. Bet, aišku, šalta, niūru, nelabai norisi lįsti į lauką.
Šiuo laikotarpiu daug investuojame į mokslus, darbus. Aš užsirašiau į kelis naujus mokymus, vyras dirba. Taip ir gyvename“, – pozityvo ieško J.Albrikė.
Žinau, kuo nebenoriu būti, bet dar tiksliai nežinau, kuo būti noriu. Šitas procesas yra fainas. Tik norisi finansinės laisvės.
Nors Justina nesigaili priimto sprendimo išeiti iš darbo, kartais pasiilgsta laikų, kai kolektyvas susirinkdavo rytais, gerdavo kavą ir aptarinėdavo, kas vyksta mieste: „Kai dirbi sau, nuolat esi vienas arba su antra puse, tai pasiilgstu buvimo didelėje kompanijoje.“
Šiuo metu J.Albrikė yra vidinėje kelionėje į tapimą visiškai laiminga. Tam, kad galėtų sakyti, jog gyvena svajonių gyvenimą, trūksta užtikrinto pajamų šaltinio.
„Žinau, kuo nebenoriu būti, bet dar tiksliai nežinau, kuo būti noriu. Šitas procesas yra fainas, mokausi, po truputį pradedu veiklą, kuri man labai patinka. Tik norisi finansinės laisvės, galėjimo nebegalvoti apie pinigus.
Mūsų svajonė yra leisti sau gyventi taip, kad dalį laiko praleistume Lietuvoje, o dalį – keliautume ir kaituotume. Ties tuo ir dirbame“, – sako Justina.
