Ankstesnėje dalyje pasakojau, kaip, keliaudami po lietuviškas pilis Baltarusijoje ir viešėdami Gardine, užsirovėme ant kažkokio nupušusio istoriko, aiškinančio, kad ne mes, o baltarusiai yra tikrieji lietuviai ir tiesioginiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys. Šnekėjo jis ir daugiau panašių nesąmonių, bet ilgai jo neklausiau ir liepiau eiti namo. Miegoti.
Toliau mūsų kelias driekėsi į Naugarduką, kuriame stovi Naugarduko pilis. Nesu istorikas, todėl su istoriniais niuansais per daug neišsiplėsiu, ne to čia susirinkome. Tik trumpai pasakysiu, kad ji dar yra vadinama Mindaugo pilimi, nes neva Mindaugas joje gyvenęs ir netgi buvęs karūnuotas.
Kadangi tikrų šio fakto įrodymų nėra, tai kaip ir nėra prasmės diskusijai apie tai. Ko nežinom, už tą galvos neguldom. Aš ją labiau vadinčiau Vytauto pilimi, nes anksčiau buvusią medinę pilį Vytautas atstatė mūrine forma. Sako, kad šioje pilyje Vytautas su Jogaila planavo žygį prieš kryžiuočius, užsibaigusį Žalgirio mūšiu.
Metams bėgant, kryžiuočių pavojui išnykus, gynybinė pilies reikšmė vis mažėjo. Silpstant bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei keliskart tą pilį kartu su miestu buvo užėmę rusai. Taip pat per vieną iš tų kartų jie sugriovė pilies bokštus, o plytas išsivežė į Rusiją, nes joje kaip tik buvo deficitas.
Įdomu, ar rusai gali nors kartą neimti to, kas jiems nepriklauso?
