Mergina į šią kelionę išvyko po ją sukrėtusių įvykių. Kaip ji pati sako: „Iškeičiau komfortą į nežinomybę ir gyvenimą čia ir dabar.“ Rūtos kelionė, kuri tęsiasi ir šiandien, prasidėjo tylos stovykloje Nepale, vėliau ji lankėsi Šri Lankoje, Indijoje, Malaizijoje ir kitur. Savo ilgoje kelionėje, kurios įspūdžiais dalijasi ir „Instagram“ paskyroje, lietuvė patyrė neplanuotų išgyvenimų ir nemažai vidinių suvokimų.
15min keliautoja papasakojo apie išvykti pastūmėjusius įvykius ir atradimus tolimojoje Azijoje.
– Papasakokite apie save ir kaip jūsų gyvenime atsirado kelionės.
– Nuo vaikystės mėgau keliauti, nesvarbu ar tai būdavo užsienis, ar važiavimas pas tėvų draugus į svečius. Baigusi mokyklą, išgirdau apie galimybė studijuoti Australijoje. Studijavau Lietuvoje (metus Portugalijoje), keliavau po pasaulį, bet Australijos taip ir nepasiekiau.
Supratusi, kad savęs be kelionių neįsivaizduoju, ieškojau profesijos, kuri leistų man tai daryti. Todėl pabaigiau skaitmeninės rinkodaros (angl. digital marketing) magistrantūros studijas Anglijoje. Tuo metu man atrodė, kad skaitmeninis marketingas yra būdas dirbi iš bet kur ir kad tam yra reikalingas diplomas.
Po mokslų baigimo, būdama 24-erių, grįžau į Lietuvą, įsidarbinau skaitmeninės rinkodaros agentūroje. Derinau samdomą darbą ir keliavimą, draugai juokavo, kad iš socialinių tinklų atrodė, jog aš net nedirbau. Bet aš dirbau daug, vienu metu – net 1,25 etato bei freelancinau. Dažnai keliaudavau per valstybines šventes prisidėjusi vieną kitą dieną iš atostogų. Dėl to prieš koroną man pavykdavo keliauti praktiškai kiekvieną mėnesį.
Supratusi, kad savęs be kelionių neįsivaizduoju, ieškojau profesijos, kuri leistų man tai daryti.
Kai, būdama 24-erių, aplankiau 25-ą šalį – Kiniją, o 25-ojo gimtadienio proga gavau nutrinamą žemėlapį, pradėjau skaičiuoti, kiek dar liko neaplankytų šalių. Tais metais (kai buvau 25-erių) į savo penkmečio planus ir tikslus įsirašiau ir tokį – ilgesniam laikui pakeliauti po Aziją, Australiją.
Aš ne visada žinojau, ko noriu ir kokia linkme judu. Kai vaikystėje manęs klausdavo, kuo aš noriu būti užaugusi, juokais sakydavau – prezidente, bet iš tiesų pirmą kartą rimtai sau tokį klausimą išsikėliau tik būdama 15 metų. Tais metais, kai mokykloje renkiesi, kokias pamokas mokysiesi toliau ir kokiu lygiu. Galiu pasakyti, kad tuomet man buvo šokas, atrodo buvau tam nepasiruošusi. Iš kur aš galiu žinoti, kuo aš noriu būti, jei iki tol mokiausi tiesiog daryti tai, ką reikia?
Pažinti save ir sąžiningai atsakyti į tokius klausimas „O ko gi aš iš tikrųjų noriu“ yra nelengva, nes mes nedrįstame panorėti ar patikėti tuo, kas mūsų protui dabar atrodo neįmanoma – paprasčiausiai dėl to, nes mes to dar neturime.
Kai pradėjau kelti klausimas, pamažu ateidavo ir atsakymai. Kai nežinojau, ko noriu, bandžiau viską tam, kad pirmiausia bent jau suprasčiau „Ko aš nenoriu ir kas man nepatinka“.
Kai pradėjau kelti klausimas, pamažu ateidavo ir atsakymai.
Pamažu pradėjo aiškėti, ko aš noriu, bet nežinojau, kaip tai gauti. Todėl pradėjau rašytis norus į sąsiuvinį (mokyklos laikais), paskui darytis nuotaikų lentas (angl. moodboard) ir juos kabintis ant sienų (studijų laikais), kol galiausiai mano visi tikslai ir norai nugulė „Excel‘yje“.
– Kas jus pastūmėjo į Rytus išvykti tokiam ilgam laikui?
– Apie šią kelionę pagalvojau būdama 25-erių, kaip visada tą svajonę užsirašiau ir, būdama 28-erių, sausio mėnesį iškeliavau.
Koronos metu, kai kur kas apmažėjo išorinių dirgiklių, aš dar labiau panirau į save. Iš tiesų man labai patiko tie metai, nes supratau, kad dalį dalykų aš darydavau iš FOMO (angl. fear of missing out, liet. „baimės praleisti“). Ramiai leisdavau laiką namuose, dirbau iš namų, sportuodavau, praktikavau jogą, leisdavau laiką gamtoje, medituodavau, gamindavau. Man tai buvo tobulas laikas geriau pažinti save. Vis aiškiau ir aiškiau supratau, kas man svarbu.
Pandemijos metu pirmą kartą išgyvenau vieno artimo žmogaus netektį, po pusės metų kito. Tai atvėrę dar krūvą klausimų ir suvokimų apie kuriuos iki tol net nebuvau pagalvojusi. Po kurio laiko dingo mano katinas ir dar po kelių dienų sužinojau, kad jį pervažiavo.
Taip pat pradėjau matyti skirtumą tarp to, kas man svarbu ir to, kas yra dabar. Mokiausi būti kantri, „daryti tai, ką reikia“ ir tikėti, kad po truputį kažkas pasikeis. Bet, kad ir kiek atrodo dėjau pastangų, jaučiau kaip viduje „dalykai“ keičiasi, o išorėje ne. Tada pradėjau suprasti, kad aš nebesu sąžininga pati su savimi. Mačiau, kad reikia pokyčių, bet vis dar dariau tą patį, nes bijojau prarasti tai, ką tada turėjau.
Praėjau Lietuvą nuo šiaurės iki rytų per 17 d.
Vis dar bijodama prarasti, nusprendžiau tiesiog mėnesiui išeiti atostogų. Tuo metu išsikėliau du klausimus, nebandžiau jų atsakinėti logiškai. Tiesiog užsirašiau klausimus ir išėjau pėsčiomis per Lietuvą. Praėjau Lietuvą nuo šiaurės iki rytų per 17 d. („Camino Lituano“ keliu). Ir atrodo, kad po to per kelis mėnesius atsakymai į mano iškeltus klausimus patys „materializavosi“ ir, neturėdama „ką prarasti“, sausio mėnesį išvažiavau į išsvajotą kelionę.
– Kaip ruošėtės kelionei po Aziją ir ką patyrėte Nepale?
– Manau, kad kelionei ruošiausi jau nuo to laiko, kai 25-erių išsikėliau tokį tikslą. Bet mano planas buvo tik toks: rašiausi šalis, kurias norėčiau aplankyti ir ką ten norėčiau nuveikti bei kiek finansų tam gali reikėti. Detalaus plano neturėjau. Realus ruošimasis prasidėjo gruodžio mėnesį, o sausį aš jau išskridau. T. y. tada susidėliojau paskutinius taškus ant i ir nusipirkau „one way ticket“ į Nepalą.
Realus ruošimasis prasidėjo gruodžio mėnesį, o sausį aš jau išskridau.
Iš tiesų labai planuoti kažko į priekį ir negalėjau, nes buvo dar labai neaiški situacija dėl COVID-19, t. y. daugiau nei pusę šalių, kurias norėjau aplankyti, buvo uždarytos arba COVID-19 reikalavimai buvo tokie, kad tiesiog neapsimokėjo ten skristi (pvz., buvo reikalingas 2-jų savaičių karantino laikymasis viešbučiuose). Todėl nusprendžiau nieko neplanuoti, pradėti savo kelionę į 100 proc. susikoncentravimą į save ir paskui skristi ten, kur norisi ir kur, aišku, galima. Buvo baisu, bet taip pat jaučiau, kad tai turiu padaryti DABAR.
Papasakojau savo kelioms artimoms draugėms, ką sugalvojau ir tarsi pajuokaudama paklausiau, ar norėtų prisijungti.
Mano pasiūlymas buvo toks: „Ar norėtum varyti 10 dienų į tylos ir meditacijos stovyklą Nepale ir paskui gal kažkur pakeliauti?“.
Kamilė ir Augustė yra mano draugės iš didžiosios D, kurios man taip pat yra įkvėpimas ir pavyzdys ne tik asmeniniame, bet ir karjeros gyvenime, todėl su šiuo pasiūlymu kreipiausi būtent į jas. Kamilė sutiko, Augustės meditacija nesužavėjo, bet pasakė, kad ji prilėks paskui, kai mes pamedituosime ir pasakysime savo tolimesnius planus.
Taigi buvau pasiryžusi keliauti, kad ir viena, nors tokia idėja labai gąsdino. Tačiau, kaip laikas parodė, kai darai tai, kas patinka, visada atsiranda bendraminčių ir bendrakeleivių, taigi keliauti vienai niekad ir neteko.
Kelionės pradžia – Nepalas – tylos stovykla
Nepalas – pirmoji šioje kelionėje aplankyta šalis. Tuo metu tai buvo 36-oji aplankyta šalis, kuri stipriai pakeitė mano matymą – taip, kaip aš matau išorinį pasaulį. Ir viskas iš tiesų buvo ne apie tai, ką pamačiau, patyriau būdama ten (išorėje), viskas apie tai, ką 100 proc. patyriau atsisukusi į save pačią (į vidų).
Trumpa kelionė po sostinę Katmandu ir jos apylinkes
Katmandu jaučiausi kaip skruzdėlyne. Daug žmonių, triukšmo, realaus gyvenimo. Gatvėje gali pamatyti žmogų besivalantį dantis, ar kavinėje prie kito staliuko stovintį žmogų, kapojantį mėsą. Daug sugriautų po žemės drebėjimų pastatų, kuriuos žmonės atstatinėja vėl ir vėl. Ir kuo tai skiriasi nuo skruzdėlyno?
Maistas aštrus ir kietas. Valgėme ten, kur valgo vietiniai. Degė ne tik burna, raudonavo žandai, pylė prakaitas, nuo kramtymo skaudėjo žandikaulį
Katmandu jaučiausi kaip skruzdėlyne.
Pirmą kartą savo akimis pamačiau deginamus šiandien mirusius žmones Pashupatinath krematoriume. Tačiau čia neišvysi nei vieno verkiančio žmogaus. Vietiniai žmonės tiki, kad jų mylimi, artimi žmonės reinkarnuosis.
Prie laužų leidžiama stovėti tik vyrams. Prieš deginimą negyvėlį apiplauna Bagmatės upėje, kur vėliau ir išpilami jo pelenai. Žodžiais sunku nusakyti jausmą matant tokius vaizdus savo akimis. Bet jei trumpai – tai atverė kur kas kitokią perspektyvą galvojant apie savo pačios gyvenimą Žemėje. Vienoje upės pusėje atsisveikinama su mirusiaisiais, o kitoje – žmonės ateina prašyti naujos gyvybės.
Vis tik ir čia ne viskas taip šventa, toje vietoje, kur deginami žmonės, renkasi ir daug oranžiniais drabužiais apsirengusių šventuolių. Einant pro juos, jie pasikvietė atsisėsti, uždėjo man raudoną tašką ant kaktos ir pradėjo kažką kalbėti, aš, aišku, nieko nesupratau, ką jie buria.
Draugė mane nufotografavo. Paskui ir pati prie jų prisėdo, išeinant jie mums parodė, kad reikia sumokėti pinigų už nuotrauką. Mes jiems davėme 20 dolerių, nes gidas sakė, kad tiek duoti yra „normalu“, tačiau jie baisiai įsižeidė ir pradėjo garsiai burbėti ir moti rankomis į mus nueinančias. Kaip vėliau supratome, jie norėjo gauti po 20 dolerių iš kiekvienos.
Prieš išvykstant į Tylos stovyklą, dar nuvykome pasitikti saulės kalnuose ir aplankyti vietinių gyventojų. Bevaikštant po vietinius kaimelius, pamatai ir supranti, kokiame burbule mes gyvename Lietuvoje, Europoje. Gerąja to žodžio prasme.
Mes vos su kuprinėmis kilome į kalną, o vietinės moterys čia kasdien ant kupros neša milžiniškus maišus, kiekvieną dieną prirenka 3-jų tipų gėrybių kalnuose ir neša jas į namus: šakų, kad galėtų užkurti laužą ir šeimynai paruošti šiltą maistą, rudų lapų – kompostui, žalių lapų – pašarams.
Mes vos su kuprinėmis kilome į kalną, o vietinės moterys čia kasdien ant kupros neša milžiniškus maišus.
Kai kalbėjome su vietiniu apie mokslus ir edukaciją Nepalę, jis mus patikino, kad Nepalas nuo Europos švietimu atsilieka dvejomis kartomis. T. y. dažnu atveju kalbant su lietuviu išgirsi, kaip jo seneliai atvažiavo į Kauną, Vilnių mokytis. Pas juos šis judėjimas vyksta dabar. Dabartiniai vaikai važiuoja į didmiesčius siekti išsilavinimo, o jo tėvai baigė tik kelias klases, seneliai net nėjo į mokyklą.
10 dienų tyloje medituojant
Po kelių dienų praleistų Katmandu ir jo apylinkėse, išvykome į „Vipassana“ meditaciją, dėl ko čia ir atskridome.
Tiems, kurie nežino, kas yra „Vipassana“ – tai meditacijos forma, kurios metu tu tiesiog stebi savo vidų. Nėra jokių apeigų ar ritualų, tiesiog sėdi tyloje ir stebi tikrovę tokią, kokia ji yra.
Kaip atrodė mūsų dienos „Vipassana“ centre? 10 dienų mes meditavome po 10,5 val. per dieną. Keldavomės 4 val. ryto su varpo skambesiu.
Pirmą dieną pergyvenau, kaipgi aš atsikelsiu be žadintuvo, o kas bus jeigu neišgirsiu to varpo, ar kas ateis ir pažadins?
Tuo metu, kai mes leidžome laiką stovykloje, palikome visus elektroninius prietaisus saugyklose, taip pat negalėjome skaityti ar rašyti. Tikslas – 100 proc. būti su savimi ir nebandyti su mintimis pabėgti kažkur kitur.
Diena atrodė taip: keliamės, medituojame, pavalgome pusryčius, medituojame, pavalgome pietus, medituojame, išgeriame arbatos ir suvalgome vaisių, vėl medituojame. Vakare vyksta apžvalga, t. y., Goenka („Vipassana“ meditacijos mokytojas) pristato, ką paprastai studentai išgyvena po pirmos, antros ir t. t. dienos tyloje, kokios reakcijos vyksta smegenyse ir kūne, taip pat pristato tai, kas laukia mūsų sekančią dieną, į ką reikėtų fokusuotis ir kokia laukia praktika. Po apžvalgos dar kartelį medituojame ir tuomet einame miegoti 9.30 val. vakare.
Visas tas 10 dienų mes praleidome tyloje, jie tai vadina „noble silence“.
Vidiniai išgyvenimai tylos stovykloje
Technikos, pati dienos rutina ir vidiniai patyrimai gali išgąsdinti arba sukelti tam tikrus įsivaizdavimus, kaip turėtų būti arba neturėtų. Todėl nenorėčiau detaliai apibūdinti kiekvienos savo dienos ten ir patirtų išgyvenimų vien dėl to, nes pačios Vipassanos esmė yra priimti viską taip, kaip yra ir neturėti kažkokių lūkesčių.
Aš pati vykau į šią stovyklą apie ją praktiškai nieko nežinant. Tuo metu man atrodė, kad sunkiausias dalykas bus tiesiog nekalbėti, bet aš klydau. Jei žmonės norėtų tai išbandyti patys savo kailiu, padrąsinčiau tiesiog tai išbandyti savu kailiu („Vipassana“ vyksta visame pasaulyje, nebūtina skristi taip toli, kiek žinau tylos stovyklos vyksta ir Lietuvoje).
Tuo metu man atrodė, kad sunkiausias dalykas bus tiesiog nekalbėti, bet aš klydau.
Kai mes kažką mokomės, dažnai dairomės į aplinkinius, norime sužinoti, kaip jiems sekasi, ką jie išgyvena. O šios stovyklos esmė ir yra visą laiką su niekuo nesišnekėti ir žiūrėti tik į save.
Kai mes pradedame dalytis savo patyrimais galvoje atsiranda mintys: „o kodėl man taip nėra?“, „kaip padaryti, kad taip būtų?“. O visa šios praktikos esmė ir yra „priimti taip, kaip yra“, angliškai jie sako „see the things as they are, not as you want them to be“.
Pasakysiu tik tiek, kai atvažiuoji į „Vipassana“ stovyklą, turi prisižadėti, kad iš ten neišeisi 10 d., bet žmonės šneka, kad antra ir penkta diena yra sunkiausios, todėl iš ten norisi pabėgti. Aš jau pirmą dieną galvojau: „Ką tu čia darai, Rūta? Gal geriau eik į kalnus pasivaikščioti?“. Rimtai svarsčiau, kad noriu pabėgti. Taip pat buvo ir ketvirtą dieną. Norėjau tiesiog pabėgti. Jaučiau, jog vienu metu kovoju per daug vidinių kovų.
Vis tik nepabėgau, išbuvau visą laiką. Tiek laiko būnant su savimi visiškoje tyloje, pradedi labiau suprasti, kaip veikia tavo mintys, kaip jos susijusios su tavo fizine ir emocine savijauta. Supranti, kad kūne, taip pat, kaip ir gamtoje viskas nuolat keičiasi ir išmoksti priimti taip, kaip yra dabar. Išmoksti daugiau laiko praleisti čia ir dabar, kai mintimis nuklysti į praeitį ar ateitį, išmoksti greičiau grįžti į esamą momentą.
Iš tiesų, manau, kad tai yra tobula praktika tiems, kuriems yra sunku susikaupti darbe, susikoncentruoti. Po „Vipassanos“ sprigto greitumu galėjau nukreipti dėmesį ten, kur panorėjau.
Kaip minėjau prieš tai, nors labiausiai pergyvenau dėl to, kad negalėsiu kalbėti 10 dienų, tai buvo pati lengviausia šios stovyklos dalis.
Grįžimas į „realybę“ ir bilietai į Šri Lanką
Šios 10 dienų buvo ne tik be kalbėjimo ir su visiškai kita dienos rutina, bet ir be mėsos, be kavos, be alkoholio, be jokių technologijų, taigi grįžti į „realybę“ buvo šokas. Tie, kurie yra buvę Katmandu, supras apie ką aš kalbu. Atvykti į šį miestą tiesiai iš Europos jau yra nelengvas šokas, o iš visiškos ramybės ir gamtos oazės, galiu pasakyti, kad tai laviravimas tarp dviejų kraštutinumų.
Tačiau adaptacija buvo ganėtinai greita. Jau po kelių dienų su Kamile toliau tyrinėjome šalį pilnu tempu. Tuo metu juokavome „Pakankinome galvas 10 dienų, dabar pakankinsime kojas“. Išvykome iš Katmandu miesto į gamtą, kalnus. Nieko nelaukdamos nusprendėme pratęsti savo kelionę Šri Lankoje, kurioje susitikome su kita drauge Auguste.
Bevaikščiodamos po kalnus sužinojome dar nemažai įdomių faktų apie patį Nepalą. Pvz., Nepale taip vadinama „arranged marriage“ (sutartos vedybos) vis dar yra įprastas reiškinys.
Taip pat nepaliečiai valgo tik vyriškos lyties vištieną, avieną, kadangi patelės skirtos tik reprodukcijai. Labai daug bulių gali pamatyti ne tik Nepalo miškuose, kalnuose, bet ir pačiame mieste. Kadangi bulius išlaikyti sunku, o nepaliečiai nevalgo jautienos, jie tiesiog gyvena laisvėje, o kartais ta laisvė atrodo ganėtinai siaubingai, matant tokio dydžio gyvūnus bandančius prasimaitinti Katmandu gatvėse ieškant maisto tarp šiukšlių.
