Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Živilės ir Gyčio kelionė (V): Po stereotipais besislepiantys Kambodžos brangakmeniai

Dar prieš atvykdami į Kambodžą girdėjome daug pasakojimų iš kelyje sutiktų keliautojų, kurie lygindami šią šalį su kitomis Pietryčių Azijos valstybėmis nuteikė pesimistiškai: nešvara ir purvas šokiruos, valgyti rasime tik ryžius ir daržoves (na, dar pakeptų vabzdžių bei tarantulų). Vagysčių Kambodžoje be galo daug, tad teks miegoti apsikabinus kuprines, žmonės apsukrūs ir bandys nuolatos apgauti.
Vietiniai maugliai
Vietiniai maugliai
Temos: 1 Kambodža

Nors dėl purvo ir netvarkos sutinkame, mums Kambodža patiko – už stereotipų slepiasi nuostabus kraštas su kvapą gniaužiančia istorija, charizmatiškais žmonėmis, intriguojančia virtuve bei laukine gamta.

Šiek tiek istorijos

Prieš pradedant pasakojimą apie Kambodžą tiesiog būtina trumpai pristatyti šios šalies istoriją bei dar visai neseniai ją sukrėtusius įvykius – jos pažinimas mums leido į Kambodžą žvelgti kitomis akimis.

Kažkada Kambodžos žemėse buvusi viena galingiausių pasaulio imperijų Khmer čia paliko daug architektūrinių žymių, kurios iki šiol puošia šalį.

Kai XV amžiuje imperija sugriuvo, Kambodža atsidūrė kaimyninių šalių įtakoje, tačiau žmonės neprarado savo identiteto – ilgą laiką didžiavosi ir puoselėjo Khmer kalbą, virtuvę bei tradicijas.

Gniuždantis smūgis šaliai smogė ne nuo kaimynių represijų ar invazijos, tačiau nuo pačių kambodžiečių rankos. 1975-aisiais į valdžią atėjusi komunistų partija ir jos lyderis Pol Potas nutarė padaryti perversmą ir Kambodžą paversti žembdirbių kraštu, todėl visus piliečius masiškai prievarta išsiuntė dirbti į ryžių laukus.

Ypač didele grėsme savo rėžimui Pol Potas laikė inteligentiją – jie būdavo įkalinami, ilgai kankinami ir, kai nebegalėdami iškęsti žiaurumų, prisipažindavo nebūtus nusikaltimus, nužudomi. Į įtariamųjų akiratį pakliūdavo net žmonės, kurie tiesiog nešiojo akinius…

Režimas taip įsisiautėjo, kad griuvo visa šalies infrastruktūra – kentėjo verslas, mokslo sistema, medicina (vienu metu šalyje tebuvo likę vos 40 gydytojų).

Aiškinamės, kur yra Lietuva
Ž.Necejauskaitės nuotr./ Aiškinamės, kur yra Lietuva

Sunkios darbo salygos, mažos maisto norsmos, menka medicininė pagalba bei nuolatinė kova labai pakeitė Kambodžos žmones bei paliko gilų randą – genocidas nusinešė 3 milijonus gyvybių (tai ketvirtadalis tuometinės šalies populiacijos).

Ilgainiui žmonės išmoko išgyventi – valgydavo viską, kas juda, gamta suteikė prieglobstį, o neapykanta savo šalies valdžiai suteikė jėgų kovoti ir pasitikėti savimi.

Azijos pajūrio pakrantėje – lietuviškas „Gintaras“

Kambodžos pažinimą pradėjome nuo sostinės Pnompeno – būtent čia Pol Potas įkūrė vieną didžiausių savo genocido vietų – Žudymo laukus (angl. The Killing Fields), kur buvo vykdomos masinės egzekucijos, bei S21 kalėjimą, kur buvo kalinami ir kankinami įtariamieji savo šalies „išdavimu“.

Į įtariamųjų akiratį pakliūdavo net žmonės, kurie tiesiog nešiojo akinius…

Plieskiant kaitriai saulei, zujant ir pypsint dulkėtiems automobiliams bei motoroleriams, riaumojant autobusams iki Žudymo Laukų dviračiais mynėme 15 km, kur mus pasitiko visiška tyla. Užėję į vidų gavome audio gidą, kuriame įrašytos išgyvenusiųjų kalinių istorijos.

Beklausant per nugarą bėgo nemalonus šiurpulys. Iš laukų išėjome tylėdami. Tuos kilometrus iki miesto taip pat mynėme tylėdami – į pogrindį nugrimzdo begalinis gatvės šurmulys, o mintys vis sukosi apie tai, ką teko ištverti šiai tautai.

Siekdami atsikvėpti nuo didmiestinio šurmulio, savo vizitą tęsėme nuo pajūrio. Vos prieš kelis metus pradėjęs vystytis Sianukvilio paplūdimys dabar visame pasaulyje garsėja savo grožiu. Tačiau mums didžiausią nuostabą paliko ne baltas smėlis, žydra jūra ar palmių giraitės, bet visai atsitiktinai rastas „Amber“ (liet. gintaras) baras.

Eidami paplūdimiu net aiktelėjome pamatę lietuviškąją trispalvę, o kai, smalsumo vedami, nutarėme užeiti buvome maloniai nustebinti – savininkai ir net barmenai čia buvo lietuviai, kurie mus pavaišino alumi ir net pasiilgta avižine koše. 

Baklažanų sriuba bambukiniame puode
Ž.Necejauskaitės nuotr/. Vakarienė džiunglėse: baklažanų sriuba bambukiniame puode

Vakarienei – šaknelių, skruzdžių ir baklažanų sriuba bei varlės

Pabuvę smėlėtame pajūryje, krovėmės kuprines ir negalėjome nusėdėti vietoje – mūsų laukė susitikimas su laukine Kambodžos gamta. Planavome trims dienoms iškeliauti į vešlias džiungles. Atvykę į Mondulkiri provinciją, nieko nelaukę susirandame vietinį Buongo genties žmogų Khremą, kuris čia gimęs ir augęs, sutiko mums atskleisti savo gimtųjų džiunglių paslaptis.

Skruzdžių sriuba
Ž.Necejauskaitės nuotr./ Skruzdžių sriuba

Pirmąją dieną džiunglės mus lepino nepakartojamais vaizdais, nuotykiais ir išbandymais. Teko brautis per, regis, neperbrendamus brūzgynus, per upę persikelti sliuogiant rąstu, džiaugtis krioklio suteiktu dušu bei gaudyti sparčiai sprunkančią būsimą vakarienę.

Ji buvo išskirtinė: ragavome įvairių šaknelių sriubos, virtos bambuko stiebe, žuvienės iš netoliese esančio upelio sugautų žuvų, bei tikro delikateso – varlių šlaunelių. Nakvoti taip pat likome ten, tad galėjome, kiek širdis geidė, pasigrožėti mėnesiena bei užmigti besiklausant kurkančių varlių orkestro.

Džiunglės – nelegalaus uždarbio šaltinis

Tačiau kitas vakaras džiunglėse buvo kitoks – dar dieną tolumoje vis pasigirsdavo pjūklo garsai, o kelis kartus sutikti medkirčiai savo krovinių šiukštu neleido fotografuoti. Nujautėme, kad čia kažkokiais nešvariais darbais kvepia.

Mažasis Buongo genties medkirtys
Ž.Necejauskaitės nuotr./ Mažasis Buongo genties medkirtys

Prisėdus vakarienės Khremas pasakojo, kad šie žmonės – tos pačios Buongo genties nariai ir džiunglės nuo seno buvo jų pajamų šaltinis.

Tačiau šiais laikais vien iš miško gėrybių išgyventi sunku, todėl, kad galėtų savo vaikus leisti į mokyklą, susimokėtų už medicinines ir kitokias paslaugas, Buongo žmonės ėmė pardavinėti savo didžiausią turtą – mišką.

Mediena keliauja į Vietnamą, Tailandą ir Kiniją. Kokia tai rimta Mondulkiri džiunglių problema, supratome naktį, kai tolumoje nenutilo benzininio pjūklo garsas, o per šalia tekančią nusekusią upę vienas po kito riaumodami važiavo medienos pilni sunkvežimiai. Savo gido klausėme, kaip šalies valdžia sprendžia šią problemą.

Korupcija jaučiama ir kituose valdžios sprendimuose – kad ir garsieji Tailando ryžiai, eksportuojami į pačius tolimiausius pasaulio kampelius. Iš tiesų jie auginami Kambodžoje.

Paaiškėjo, kad tai nelaikoma nusikaltimu. Kambodžos valdžia nori kuo naudingiau išnaudoti turimus resursus, tad iškirsti plotai, kaip ypač derlinga žemė, parduodami arba išnuomojami užsienio įmonėms kaučiukmedžio plantacijoms auginti.

Niekas neabejoja, kad valdininkams už tuos sandorius tenka nemaži „arbatpinigiai“. Korupcija jaučiama ir kituose valdžios sprendimuose – kad ir garsieji Tailando ryžiai, eksportuojami į pačius tolimiausius pasaulio kampelius. Iš tiesų jie auginami Kambodžoje, Tailandas juos dar neapdirbtus superka itin pigiai, išlukštena, supakuoja ir išsiuntinėja po pasaulį su didelėmis maržomis.

Po Kambodžą – su iškeltu pirštu

Iš mūsų kelyje sutiktų tranzuotojų girdėjome, kad Kambodžoje susistabdyti pakeleivingą mašiną sudėtinga: kiekvienas, turintis mašiną, taip pat yra ir taksi vairuotojas, kuris savo transporto priemonėje dažnai sutalpina ne tris ar keturis, bet septynis-aštuonis pakeleivius.

Jei sausakimšas automobilis ir sustos, už kelionę tikrai bus paprašyta pinigų. Pakeliavę su po Kambodžą su ties kiekvienu užkandžių prekystaliu stojančiais autobusais, nutarėme vis dėlto pabandyti keliauti autostopu. Anglų ir Khmer kalbomis ant kartono lakšto užsirašėme savo kelionės tikslą „Batambangą“ ir bešvintant išsiruošėme į kelią.

Angkor What šventykloje
Ž.Necejauskaitės nuotr./ Angkor What šventykloje

Iššūkis buvo tikrai rimtas, nes keliavome iš miesto, kur stūgso gausiai turistų lankomos didingosios Angkor What šventyklos ir dauguma aplink zujančių automobilių mielai pasisiūlo pavešti, tačiau ne už dyką.

Mūsų nuostabai jau antras sustojęs vairuotojas mus įsisodino. Jo automobilis, kaip ir galima buvo tikėtis, veikė kaip taksi, tačiau buvome patikinti, kad pinigų neims – sakė pralinksminome jį su savo ženklu ir mojavimu.

Kai po kelių dienų su iškeltu pirštu patraukėme link Tailando sienos, buvome pametėti iki kaimuko, kur eismas labai menkas. Kelios pravažiuojančios mašinos sustojo, bet šį sykį pasakius, kad keliaujame be pinigų, matydavome tik dulkes, likusias po nuskriejančio automobilio. Atrodė, kad ilgam įstrigome.

Taip stovėdami tapome pramoga vietinio kaimo gyventojams, kurie subėgę žiūrėjo, ką tie užseniečiai išdarinėja. Po kiek laiko vienas vyriškis prisijungė prie mūsų mašinų stabdymo ir kažką įnirtingai aiškino sustojusiems vairuotojams. Jo pastangos padėjo – galiausiai sėdėjome viename kitų keleivių pilname automobilyje. 

Medkirtys, besikeliantis per upę motoroleriu
Ž.Necejauskaitės nuotr./ Medkirtys, besikeliantis
per upę motoroleriu

Atsisukę pamojuoti savo gelbėtojui, nustėrome pamatę, kad jis mašinos vairuotojui padavė krūvelę vietinių pinigų. Abu su Gyčiu susižvalgėme – pardavė mus.

Vairuotojo paklausėme, ar tikrai nebereikės mokėti. Šis tik papurtė galvą ir ėmė lėkti pasiutusiu greičiu. 

Netoli sienos mus paprašė išlipti ir vairuotojas, palinkėjęs gero kelio, nurūko toliau.

Istorijos randai ryškūs ir šiandien

Šiandieninė Kambodža – tikras ją sukrėtusių įvykių atspindys. Štai, kad ir dabar daugumos kambodžiečių pamėgtas užkandis – kepti vabzdžiai, išpopuliarėjo Pol Poto laikais, mat buvo bene vienintelis baltymų šaltinis prie ryžių dietos.

Šalis tik dabar ima atsigauti – stiprėja pramonė, investuojama į mediciną bei mokslą. Tik įsikalbėjus su vietiniais kambodžiečius, jaučiamas stiprus kartėlis dėl valdžios korumpuotumo bei vykdomų pokyčių greičio.

Po Kambodžos planavome aplankyti Šri Lanką, tačiau tranzuojant pasiekti ją pasirodė labai nepatogu. Todėl grįžome į Tailandą. Šįkart tyrinėsime jo šiaurę. Tad kitame pasakojime bus mūsų nuotykiai keliaujant autostopu Tailande. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?