Poilsis su šeima sustojusio laiko Turkijoje: 1. Atostogų pasiūlymų burtai

Skrybėlėtas dėdė pakrante tempia paskui save kupranugarį, o šis – asilą. Abiem keturkojams po pasturgaliais pakabinti maišeliai – kad natūralus produktas nedribtelėtų ant žemės. Tik užtenka vaikams žvilgtelėti į trijulės pusę – dėdė iškart ims svetingai mojuoti.
Vis tie patys paplūdimio veikėjai, mokantys išvilioti turistų pinigus.
Vis tie patys paplūdimio veikėjai, mokantys išvilioti turistų pinigus. / Godos Juocevičiūtės nuotr.

Toliau scenarijus visiškai nuspėjamas: maži smalsuoliai ant kupranugario užlips, o nulips tik po tėvų derybų, kad už kelių minučių pramogą reikėtų palikti mažiau nei reikalaujamus 20 dolerių.

Netrukus praeina kitas veikėjas – tai fotografas, žinantis, kaip paplūdimio damoms pasijusti gražuolėmis. Tereikia pasilypėti ant akmens, išriesti liemenį, ranka suimti plaukus ir papūsti lūpas.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Konaklio pakrantė
Godos Juocevičiūtės nuotr./Konaklio pakrantė

Metų metais – ta pati Turkija

Paskui galima bus visą likusį gyvenimą gėrėtis savo atvaizdu paryškinto Viduržemio jūros bangų fone. Fotoaparatas turistui šiandien – jokia prabanga, o išmaniuoju telefonu asmenukę moka pasidaryti net asilas ir tas kupranugaris, kurių siluetai jau išnyko tolumoje, tačiau seksualios fotosesijos vis dar pageidauja daugybė moterų.

Tai – nesikeičianti kurortinė Turkija. Laikas šioje šalyje ant pakrančių tarsi pakibęs, netekęs prasmės. Poilsis turi tą patį ritmą, taisykles ir dėsnius, nepaisant to, kad šiuolaikinis pasaulis net plėšosi nuo monstriškų tempų ir plėšrūniškų ambicijų.

Tai jums – ne globalusis Stambulas, kuriam net dangoraižių viršūnes teismai grasina nurėžti už pernelyg įžūlų pažangos skverbimąsi į senovinį horizontą. Jokio svarbaus skirtumo nepajaučiau į Antalijos regioną grįžusi po 16 metų. Ir jau netrukus galėsiu paaiškinti, kodėl ta pati Turkija nepabosta.

Tik labai jauna keliautoja ir dar bevaikė būčiau pasišaipiusi iš tų, kurie šeimai ten žvalgosi bent 4 žvaigždučių viešbučio ir būtinai su maitinimu.

Dabar po vaikams tinkamos kelionės į mano pamiltąją Turkiją paieškų paaiškėjo: poilsiui su mažamečiais rinktis didžiųjų operatorių siūlomus variantus – neoriginalu, tačiau racionaliausia, jei domina tik tiesioginis skrydis ir būtinai iš Vilniaus.

Nesuprantu, kodėl europiečiai į šiltuosius kraštus veržiasi liepą – būtent tuo metu, kai karštis smogia stipriausiai ir slegia taip, kad nuo jo reikia slėptis.

Tačiau vis dar nesuprantu, kodėl europiečiai į šiltuosius kraštus veržiasi liepą – būtent tuo metu, kai karštis smogia stipriausiai ir slegia taip, kad nuo jo reikia slėptis. Kad atostogos nevirstų kankyne, geriausia keliauti sezono pradžioje arba pabaigoje.

Antai balandžio gale ar gegužės pirmoje pusėje kartais ir viltingai apsiniaukia, ir palyja, ir gaivina vėjas, kuris atpučia norą keliauti. Kitas idealus metas – rugsėjo antra pusė. Vanduo įšilęs, saulė kaitina, bet nebeniršta, o arbūzai sunokę.

Kraštas, kur vaikai nučiupinėjami

Kitas reiškinys, kuris vis nepaliauja stebinti: kaip poilsiautojai sugeba abejingai sau deginti – net nekaitinti – jau ir taip paraudonavusius šonus šiurkščiame paplūdimyje ir visą atostogų laiką išbūti viešbučio teritorijoje, kai už jos ribų per kalnus driekiasi nepertraukiama Mažosios Azijos istorija ir kultūra?

Ji išlikusi ne tik Antikos laikų griuvėsiuose, Osmanų mečečių kupoluose, nuo milžiniškų skardžių į jūrą atsisukusių pilių ir fortų sienose. Svarbiausia – ir žmonėse. Netuščiažodžiausiu apie jų svetingumą. Tiesą sakant, dar neteko lankytis tokioje Azijos šalyje, kurioje žmonės būtų visai nesvetingi. Bet išskirsiu ypatingą turkų simpatiją vaikams.

Maži turistai išbučiuojami, žnaibomi, juokinami. Tačiau bemat linksmas aplinkinių akis gali pakeisti rūstus žvilgsnis, jei bamblys ima ožiuotis. Pupulio sudrausminimas čia dar – ne tabu.

Maži turistai išbučiuojami, žnaibomi, juokinami. Tačiau bemat linksmas aplinkinių akis gali pakeisti rūstus žvilgsnis, jei bamblys ima ožiuotis. Pupulio sudrausminimas čia dar – ne tabu.

Tradicinėse visuomenėse, toli nuo Skandinavijos, kurios autistinio šeimos modelio pavyzdžiais bandoma apšnerkšti ir Lietuvą, dar išlikę šilti, sveiki santykiai tarp skirtingų kartų, o tikros emocijos ir abipusė pagarba nusikaltimu nelaikoma.

Visa kita, kas nešama per amžius – vyrų vietą, moterų teises, tam tikrą hierarchiją – kol kas palieku nuošaly, tačiau ir šią temą vėliau užgriebsiu.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Vaizdingasis Kleopatros paplūdimys
Godos Juocevičiūtės nuotr./Vaizdingasis Kleopatros paplūdimys

Gabenimas(is) užsakomaisiais reisais

Pradžiai – kelionės planavimo stadija. Planavimo todėl, kad ekspromto – kur kas mažiau, kai skrendi ne vienas, ne dviese, o daugiau asmenų ir dar su atžalomis.

Paskutinės minutės skrydžio bilietai į Antaliją, kurių galima gauti tik už 30 ar 45 eurus, tebūna likučiai, paprastai mėtosi vos keli, tad didesnei kompanijai neužtektų arba norimai datai neatsirastų.

Kol kas Turkija – ne ta šalis, į kurią tiesiai iš Lietuvos poilsiautojams būtų įprasta skristi savarankiškai. Pigios oro linijos čia dar neturi savo kelio. 

Šiam variantui atpuolus, savarankiškos kelionės idėja į kurortinę Turkijos dalį vis tiek neatstoja – esu įpratusi skrydžius pirkti ir viešbučius rezervuotis pati.

Na, kam grūstis į užsakomąjį reisą kaip gabenamai daržovei stumdomoje dėžėje, į kurią ir taip vos visi telpa?

Kol kas Turkija – ne ta šalis, į kurią tiesiai iš Lietuvos poilsiautojams būtų įprasta skristi savarankiškai. Pigios oro linijos čia dar neturi savo kelio. Nebent pigių skrydžių azartą pagavusių keliautojų bambliams ir pypliams labai patiktų 12 ar 20 valandų trukmės kelionė per kelis oro uostus su persėdimais Frankfurte, Londone, Kijeve, ištęsta ilgų laukimų arba sutraukta stresinių lėkimų iš vieno oro uosto terminalo į kitą.

Tuo metu, kai domėjausi, skrydis iš Vilniaus puikiomis oro linijomis į abi puses vienam žmogui būtų atsiėjęs apie 250 eurų. Kaina normali. Tačiau nakvynės viešbutyje be tarpininkų net ir su menamomis nuolaidomis kainuotų tiek, kiek per didžiuosius operatorius visas poilsinės kelionės paketas, įtraukiant ir skrydį į abi puses, ir apgyvendinimą tokio paties lygio viešbutyje, ir nuvežimą iki kurorto bei iš ten iki oro uosto.

Todėl organizuojantis kelionę patiems, atostogų kaina išaugtų maždaug dvigubai arba gerokai sutrumpėtų jų laikas.

O jei nusižiūrėtume kuklesnį viešbutį, pigiau išeitų tik iš dalies. Mat vis tiek tai, ką neva sutaupėme, išleistume maitindamiesi restoranuose. Taip, šaunu atostogauti be mažų vaikų. Juk galima sau leisti kai kada ir neužkirsti, ir valgyti nebūtinai laikantis režimo.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Mažoji Azija už viešbučio ribų
Godos Juocevičiūtės nuotr./Mažoji Azija už viešbučio ribų

Tačiau kai yra augančių organizmų, patogiau užtikrintas periodinis maitinimas ir nešykštus valgiaraštis, išskyrus atvejus, kai atžalos visai nieko nevalgo, negeria ir minta tik Viduržemio jūros druska.

Tik atsižvelgdami į savo planus, kiek laiko žadate sėdėti viešbutyje, ir kiek – keliauti, bei koks bus apetitas, galite pasvarstyti, kas geriau – tarkime, AI, tiksliau, „all inclusive“ (liet. „viskas įskaičiuota“) ar vis dėlto pusryčiai ir vakarienė.

Dar viena alternatyva – privačių apartamentų nuoma, tačiau kaina tokia pati ar didesnė, nei nakvynės viešbutyje su AI, o dar pridėkime išlaidas maistui. Tautiečiai, kurie verslui Turkijoje įsigiję nekilnojamąjį turtą, butus dažniau sėkmingai išnuomoja rusams ir kitiems užsieniečiams.

Taigi, galiausiai vidutinių pajamų ar šiaip kukliems lietuviams ekonomiškiausių variantų ratas apsisuka ir grįžta prie poilsinių kelionių masuočių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis