Pirmąją pasakojimo dalį apie Turkiją skaitykite čia.
Lietuvoje dabar įsivyravusi mada nemėgti rusų arba giliai širdyje jiems jausti artumą, tačiau demonstruoti priešiškumą. Taigi, jei jūs jau prisitaikėte prie naujausių tendencijų ir spėjote išmokti susierzinti vien nuo minties, kad jūsų praeivis gali būti žmogus iš Rusijos, tai į Turkiją nevykite. Ypač jei jums nesmagu, kai sutikti rusakalbiai neatitinka jūsų įsivaizdavimo.
Rusai, rusų, rusams, rusus
Neslėpkime – viešbutyje po kiauliškų išgertuvių garsiausiai skamba ne tik rusų, bet ir lietuvių kalbos atrajotas isteriškas žvengimas ir bliūvavimas. Baltijos šalių gyventojai iš esmės savo manieromis niekuo nesiskiria nuo slavų prasčiokų, tačiau gerokai atsilieka nuo rusų inteligentų, įsimaišiusių į bendrą „ekonomiškų“ poilsiautojų būrį.
Turkija rusams itin svetingai nusiteikusi. Aršios kovos dėl Krymo XVIII amžiuje nuoskaudos numalšintos, XIX amžiuje žaižaravusių karų principai – atslūgę. Dabar buvusi Osmanų imperija išskėstomis rankomis priima ilsėtis ir lėbauti buvusios Rusijos imperijos palikuonis. Pastangos jiems pataikauti – daugiametės.
Neslėpkime – viešbutyje po kiauliškų išgertuvių garsiausiai skamba ne tik rusų, bet ir lietuvių kalbos atrajotas isteriškas žvengimas ir bliūvavimas.
Pastarojo meto flirtą tarp Rusijos ir Turkijos stiprina tiesiamas „Gazprom“ dujotiekis, taip pat geri prekybiniai ryšiai. Laisvo elgesio merginos iš Rytų Europos, tačiau nebūtinai rusės, pramintos natašomis, irgi padeda palaikyti glaudžius tautų santykius.
Šiaip jau kalboms gabūs turkai dažnai kaip pirmąją užsienio kalbą renkasi rusų. Žinoma, kultūros ir istorijos uoste – kosmopolitiškajame Stambule ir oficialioje sostinėje Ankaroje vyrauja vokiečių ir anglų kalbos, tačiau prie jūros daugiausia skamba rusų.
Antalijos regione skelbimuose ryškiausia – kirilica. Jos, šalia vokiečių kalbos, daugiausia – ir pasiūlymuose įsigyti nekilnojamąjį turtą: nuo apartamentų ekonomiškam poilsiui iki prabangių vilų ir viešbučių.
Vieni populiariausių terminų reklaminiuose stenduose – ne tik „nedvižimost“, bet ir „koža“ bei „meh“.
Kelionė į netolimą praeitį
Didelė tikimybė, kad viešnagė odos centre, niūriai dunksinčiame kur nors žvyruotoje kelio periferijoje, bus vis tiek neišvengiama, jei keliausite į pažintinę ekskursiją su gidu. Visos be išimties turkų bei užsienio kelionių agentūros, pabaksnotos valdžios, pasirašiusios sutartis su kokiais nors prekybos taškais ir į juos turistus atvežti privalo, kitaip nusimato baudos.
Pavyzdžiui, į ekskursijų programas dabar įtraukiamos ir vyno degustacijos. Tačiau jos išvis dirbtinai pritemptos. Turkija turi kuo didžiuotis ir gali ką pasiūlyti kiekvienam pagal poreikius – nuo sidabro iki puikiai nuaustų kilimų, tačiau vyndarystės tradicijos čia nėra tokios gilios kaip pietų Europoje ar kaimyninėje Gruzijoje.
O štai galanterija, odiniai aprėdai Turkijoje turi savo atskirą istoriją. „Žinokite, mums reikia ten sustoti, mano brangieji, kitaip negalėtume nuvežti jūsų iki Pamukalės. Galite tų dalykų nepirkti, bet apsilankyti ten turite. O jei ko nors norėsite, aš jums padėsiu nusiderėti“, – keleiviams be užuolankų rusiškai dėstė jau dvidešimt metų Turkijoje gyvenanti ir gide dirbanti „kieta“ moldavė.
Galite tų dalykų nepirkti, bet apsilankyti ten turite. O jei ko nors norėsite, aš jums padėsiu nusiderėti, sako gidė.
Iš tikrųjų niekas čia per daug ir neslepia susitarimų tarp turizmo ir prekybos verslininkų, priešingai nei Rytų Azijoje.
Štai kinų ir indų gidai bei vairuotojai paprastai gauna niekingą algą ir realiai užsidirba iš priverstinio turistų pristatymo į kokias nors „antikines“ krautuves, kurios šiems moka komisinius.
Tačiau dažnas skies apie tos melžyklos, tiksliau, prekyvietės žavesį ir unikalumą iki įžūliausio primityvumo, o ims inkšti ir išsiduos, kad tai privaloma jo darbo dalis, tik sulaukęs labai griežto įtūžusių keliautojų protesto. Kelionių organizatoriai Turkijoje – atviresni, tiesesni, tuo turi šansų iš klientų pelnyti daugiau pakantumo.
Taigi, atsidūrusi odos centre vėl patyriau kelionę laiku – maždaug 16 metų atgal. Atmosfera ten nė kiek nepasikeitusi nuo mano pirmos pažinties su Antalija. Vietiniai verslininkai per daug metų atkalė tą pačią programą: pirma turistus nuveda į žiūrovų salę ir pakviečia pažiūrėti ten ant podiumo techno muzikos fone odos grožybes demonstruojančius rimtus manekenus ir ant aukštų „kablukų“ vargiai išsilaikančias manekenes.
Visada bus pasiūlyta savanoriams kelioms minutėms prisijungti prie madų demonstravimo, o šou gale jau patys madų demonstruotojai išsirinks jiems patraukliausius modelius iš publikos – šiems greitai užvilks kokią striukę ar liemenę ir įstums prasinešti podiumu. Po tokio pasilinksminimo durys atsivers į prekybos sales.
Ne veltui odiniai apsiaustai ir „Michael Kors“ rankinių klastotės dabar kur kas mažiau domina turistus iš Vakarų ir vis dėlto daugiausia skirtos rusams ir baltarusiams, ir tai tik tiems, kurie retai vieši Senajame žemyne arba Užatlantėje.
Jau ir pasaulio „pasimatavusiems“ lietuviams laikai, kai Turkijoje įsigyti odinį švarkelį ar piniginę labai apsimokėtų, nugrimzdo į gariūninę praeitį.
Koks nors apsiaustas maksimaliai nusiderėjus kainuoja, pavyzdžiui, iki 250 JAV dolerių – tiek pat arba dar daugiau, nei per JAV interneto parduotuves ar Vakarų Europoje per išpardavimus siūlomas koks nors žinomų mados namų drabužis.
Be to, regis, metams bėgant smuko turkiškų odos gaminių kokybė. Dauguma savyje turi kažkokio neapčiuopiamo prastumo ir laikinumo. Priešingai nei maždaug ten pat įsigyta mano odinė ruda rankinė be suklastotų dizainerių vardų, kurią nešioju iki šiol nuo praeito tūkstantmečio ir nešiosiu turbūt iki kito tūkstantmečio, nebent jo nesulaukčiau.
