A.Murphy savo įspūdžius Vilniuje „Metro.co.uk“ aprašo štai taip:
„Vingiuotos grindinio alėjos. Bohemiškas barokinės architektūros kvartalas. „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranai ir nuotaikingai apšviesti džiazo barai. Skamba kaip Paryžius, bet būtent tai lankytojų laukia Vilniuje, kišeninėje Lietuvos sostinėje, kuri yra tarsi ant akimirkos slenksčio.
Už 700 metų senumo miesto sienų įsikūręs žavus miestas, kuriame tebėra sudėtinga praeitis ir kuriame brutalistinė sovietinė architektūra dera su aukštos klasės parduotuvėmis ir sparčiai klestinčia maisto kultūra.
Vilnius britų keliautojams vis dar lieka nuošalyje.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės nuo SSRS atgavimo praėjo daugiau nei 30 metų, tačiau laisvės dvelksmas vis dar jaučiamas ore. Žmonės, kuriuos traukia energingas naktinis gyvenimas, tamsi istorija ir priimtinos kainos, pradeda atkreipti dėmesį.
Tačiau, nepaisant tiesioginių skrydžių iš pagrindinių Jungtinės Karalystės oro uostų, tokių kaip Stanstedo ir Lutono, Vilnius britų keliautojams vis dar lieka nuošalyje. Turizmo taryba noriai juokiasi iš jo nežinomybės, paskelbusi šalį „Europos G tašku“ – niekas nežino, kur jis, bet kai jį randa – tai nuostabu.
Į jį iš Jungtinės Karalystės galima nuskristi vos už 25 svarus sterlingų (nuo 30 eurų), o šiuo metu, kai daugelyje šalių jaučiamas perteklinio turizmo spaudimas, būtų kvaila to nedaryti.
Atrasta laimė
Vos pradėjau savo dviejų naktų kelionę, kai mane pribloškė tai, koks ramus yra Vilnius. Lyginant su Londono centro metro vagonais, gatvių tyla, nepaisant lapkričio šalčio, yra tarsi šiltas apkabinimas.
2019 m. apklausos duomenimis, tik 5 proc. britų žino daugiau nei Lietuvos sostinės pavadinimą ir apytikslę jos vietą, o britų akcentų, kuriuos nuolat girdime Prahos ar Amsterdamo gatvėse, akivaizdžiai trūksta.
Mane pribloškė tai, koks ramus yra Vilnius.
Miestas patogus ir itin pigus: oro uostas yra vos už 15 minučių kelio nuo į UNESCO sąrašą įtraukto senamiesčio, o „pagrindiniai turistų reikmenys“, tokie kaip butelis vietinio alaus, kainuoja 2,75 svaro sterlingų (3,20 euro). Neseniai „Post Office Travel Money“ atliktoje apklausoje Vilnius buvo pripažintas labiausiai įperkamu Europos miestu, todėl net ir prabanga yra prieinama.
Vėlai vakare atvykau tiesiai į „14 Horses“, restoraną, kuriame patiekiami ėrienos koldūnai, ant grotelių keptas ungurys ir bulviniai blyneliai su saldžia duona (keturi patiekalai už 55 eurus asmeniui).
Dar vienas restoranas, kurį būtina aplankyti, – „Džiaugsmas“, vienas iš keturių vietos restoranų, šiemet pirmą kartą išleistame „Michelin“ gide po Lietuvą gavęs trokštamą žvaigždutę (paragaukite juodojo pudingo koldūnų ir kaulų čiulpų iš 67 eurų kainuojančio degustacinio meniu).
Už miesto ribų jaučiuosi neįtikėtinai saugiai, todėl palieku savo rankinę ir paltą be priežiūros ant stovo prie „Nick & Nora“, vieno geriausių Vilniaus kokteilių barų durų.
Nenuostabu, kodėl Lietuva užėmė pirmąją vietą šių metų Pasaulio laimės reitinge jaunesniems nei 30 metų žmonėms.
Pigu, saugu ir smagu; nenuostabu, kodėl Lietuva užėmė pirmąją vietą šių metų Pasaulio laimės reitinge jaunesniems nei 30 metų žmonėms – geriausia vieta pasaulyje būti jaunam.
Laisvųjų dvasių respublika
Ant upės kranto netoli senamiesčio įsikūręs Užupis – laisvos dvasios rajonas, kuris 1997 m. pasiskelbė respublika. Mūsų gidė Lina Dusevičienė pasakoja, kad sovietmečiu šis rajonas buvo uždrausta zona, kai jo gražiuose pastatuose kūrėjai, kuriuos komunistinis režimas laikė nepageidaujamais, kūrė skvotus.
Pagrindinė gatvė kadaise buvo praminta „Mirties gatve“ dėl didelio nusikalstamumo ir žydų, kurie buvo sunaikinti per Holokaustą, skaičiaus. Tačiau gyvenimas sugrįžo. Čia grįžo žmonės (žlugus Sovietų Sąjungai), – sako Lina. – Žmonės čia visada buvo savimi. Jie padėjo kitiems vėl tapti asmenybėmis.“
Užupyje gyvena eklektiška rašytojų, menininkų ir muzikantų grupė, kurios konstitucija atspindi kvaištelėjusių, bet geranoriškų rajono idealų esmę. Keletas keistesnių nuostatų: „šuo turi teisę būti šunimi“ ir „kiekvienas turi teisę suprasti“ (po to „kiekvienas turi teisę nieko nesuprasti“). Chartija atspausdinta daugiau nei 30 kalbų ant veidrodinių stačiakampių Paupio gatvėje, už kampo nuo parlamento rūmų, kurie taip pat veikia kaip kavinė-baras.
Sustoju pasistiprinti „Momo's Grill“ – jaukioje pietų vietoje, kurioje patiekiamas jautienos tartaras (15 eurų) ir klasikiniai lietuviški patiekalai, pavyzdžiui, marinuotų svogūnų ir burokėlių sriuba (7 eurai) – nacionalinis patiekalas, kurio garbei kasmet rengiamas festivalis.
Lauke įrengiami kalėdinės mugės prekystaliai. Kol kas dar per anksti patirti šią magiją, tačiau šventiškai nusiteikę turistai tikrai netrukus užsuks į Vilnių – praėjusį mėnesį jis buvo išrinktas viena pigiausių Europos kalėdinių mugių vietų.
„Mes esame Baltijos šalys“
Lietuva, kurioje gyvena apie 2,8 mln. žmonių, yra didžiausia ir labiausiai į pietus nutolusi iš trijų Baltijos šalių, įsikūrusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, ribojasi su Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Rusijos Kaliningrado sritimi.
1990 m. kovo mėn. Lietuva paskelbė nepriklausomybę – pirmoji iš buvusių sovietinių šalių, ir tai paskatino ją garsiai priimti savo idealus.
„Mes esame baltiški, ne rusiški, ne rytų europietiški, – aiškina Lina. – Didžiuojamės savo paveldu ir norime, kad žmonės apie jį žinotų.“
2019 m. prestižinis Keitono institutas (Cato Institute) paskelbė straipsnį „Kaip Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą“, ir tiesa, kad šalies nacionalinis pasididžiavimas suvaidino svarbų vaidmenį žlungant komunizmui.
Mes esame baltiški, ne rusiški, ne rytų europietiški.
Šios tamsios dienos išsamiai aprašytos Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, neįtikėtiname KGB žiaurumo archyve, kuriame buvo filmuojamas populiarus HBO miniserialas „Černobylis“. Čia praleidau 90 minučių, tačiau čia galima pasilikti ir mokytis kur kas ilgiau, nes tai sukrečiantis, bet vertas dėmesio žvilgsnis į represyviausias šalies istorijos dalis.
Šiandien tvirtas tikėjimas apsisprendimo teise paaiškina Lietuvos solidarumą su Ukraina. Palaikymas matomas ant kiekvieno gatvės kampo, Lietuvos ir Ukrainos vėliavos plevėsuoja viena šalia kitos, o daugumos parduotuvių vitrinose kabo plakatai „Slava Ukraini!“ (Šlovė Ukrainai).
Šalta, todėl norėdama atsikvėpti nuo minusinės temperatūros, užsiregistruoju į „Bokšto SPA“ – elegantišką poilsio vietą restauruotame rūsyje po senamiesčiu. Trys saunos, sūkurinė vonia, 25 m ilgio baseinas ir tylos kambarys su marmuriniais vandens elementais – tai tik kelios iš siūlomų atstatomųjų procedūrų, o aš jaučiu, kaip šiame požeminiame labirinte ištirpsta išorinio pasaulio likučiai.
80 eurų (67 svarai sterlingų) už tris valandas – tai nėra pigu. Tačiau palyginti su panašiais dienos SPA centrais Londone, kurie kainuoja beveik dvigubai brangiau už dvigubai trumpesnį laiką, Vilnius yra tikras sandėris.“
