Iš pirmo žvilgsnio Portas – tarsi nuskriausta sostinės Lisabonos įseserė: čia visada vėsiau, gatves gerokai dažniau skalauja lietus, o dešimtys pastatų tiesiog prašyte prašosi remonto.
Vis dėlto vietiniai gyventojai Portą be galo myli ir tikina, kad būtent čia pulsuoja Portugalijos valstybės širdis, kurią būtina aplankyti. Ir aš su jais 100 proc. sutinku. O poros dienų kiek daugiau nei 220 tūkst. gyventojų turinčiame mieste gali ir neužtekti.
Jei seniai norite pabandyti keliauti vieni, Portas gali tapti puikia solo klajonių pradžia: seniai buvau mieste, kuriame jaučiausi tokia saugi.
Lisabonos centre norisi arčiau prie savęs prispausti rankinę ar didesniu lanku apeiti įkyrius marihuanos prekeivius, o Porte įtartinų tipų beveik nematyti. Pavojaus nejutau ir vidurnaktį viena vaikštinėdama centrinėmis gatvėmis – jose nuolat galima sutikti niekur neskubančių portugalų ir besilinksminančių turistų.
Apskritai Portugalija 2017 m. buvo įtraukta į saugiausių pasaulio šalių dešimtuką, ir, atrodo, šiuos lūkesčius pateisina.
Kaip atvykti?
Deja, tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Portą nėra. Greičiausias būdas nusigauti į Portugalijos šiaurę – Vilniuje sėsti į „Ryanair“ lėktuvą, gabenantį į Niurnbergą Vokietijoje, čia palaukti apie penkias valandas ir tuomet pagaliau keliauti į Portą.
Skrendant neprasidėjus turistiniam sezonui – balandžio pradžioje – abu bilietai atsiėjo apie 60 eurų.
Porto oro uostas nuo miesto centro yra nutolęs apie 11 km, kelionė skirtingu transportu kainuoja 3–5 eurus. Apskritai kainos Porte negąsdina, o kai kuriais atvejais net labai maloniai nustebina. Bet apie tai vėliau.
Ką pamatyti?
Miesto svečių orientyru iš karto tampa į dangų 75,6 m išsišovęs Clerigos bokštas, jau nuo 1754 m. tarnaujantis kaip barokinės bažnyčios varpinė. Į bokšto viršūnę veda 240 siaurėjančių laiptų, ant kurių prasilenkti su kitais turistais neretai darosi sudėtinga. Vis dėlto verta iškentėti nepatogumus ir sumokėti 5 eurus – iš čia atsiveria puikūs vaizdai, net jei dangus apniukęs.
45 metrų aukštyje kabantis Luišo Pirmojo tiltas jungia Porto ir Vila Nova de Gajos miestus.
Išdidūs Porto gyventojai greičiausiai pasakys, kad Vila Nova de Gajoje nėra ką veikti, nebent apsilankyti čia įsikūrusiuose portveino rūsiuose ir paragauti 17–21 proc. stiprumo alkoholinio gėrimo.
Šiuo klausimu jiems paprieštaraučiau, kadangi būtent perėjus Luišo Pirmojo tiltą visu gražumu pasimato spalvinga Porto krantinė, iš kurios galima stebėti Duero upę skrodžiančius laivus.
Ši krantinė priklauso seniausiam ir neabejotinai gražiausiam mieste Ribeiros rajonui. Jo turizmas kol kas galutinai „neprarijo“: siaurose gatvėse vietiniai vis dar džiausto skalbinius, o pavėsiuose lekuojantys jų šunys smalsiai stebi Porto svečius.
Tiesa, Ribeiros rajonas gali pasirodyti šiek tiek chaotiškas: čia stūkso ir viduramžių tvirtovės, ir elegantiški art nouveau stiliaus pastatai.
Porto fotografijos centras patiks ne tik šios meno srities mėgėjams. Be įspūdingos senovinių fotoaparatų kolekcijos ar eksponuojamų šių laikų portugalų fotografų darbų, itin įdomu paspoksoti ir į interjerą, menantį ne tokius ramius Portugalijai laikus.
Pačiame miesto centre įsikūrusiame ir iš išorės niūrame pastate diktatūros metais kalėjo režimui neįtikę aktyvistai ir menininkai.
Kalėjimas buvo uždarytas vos žlugus diktatūrai – 1974 m. Per tuos dešimtmečius pastato vidus pernelyg nepasikeitė: langus vis dar slegia sunkios grotos, o šalto mūro sienos ir itin painus suplanavimas primena tikrąją jo funkciją.
Beje, įėjimas į fotografijos centrą – nemokamas.
Jei norite išvysti neparadinę, tačiau labai žavingą Porto pusę, užsukite į nuo 1850-ųjų veikiantį Bolhao turgų. Nepaisant prekystalių su kiekvienoje miesto parduotuvėlėje randamais šaldytuvų magnetukais ar puodelių padėklais, čia kol kas vietinių daugiau nei turistų. Na, bent jau taip pasirodė užsukus lietingą rytą.
Lankydamiesi Porte neabejotinai sutiksite Hario Poterio mėgėjų. Čia juos traukia vienu gražiausių pasaulio knygynų tituluojamas „Livraria Lello“.
Kuo čia dėtas Haris Poteris? Na, sakoma, kad būtent šiame knygyne įkvėpimo sėmėsi knygų apie burtininką autorė Joanne Rowling. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai tiesa: vieniša motina iš Škotijos J.Rowling knygą pradėjo rašyti gyvendama iš pašalpų, tad vargu ar tikrai taip dažnai galėjo sau leisti keliauti po Portugaliją.
Vis dėlto „Livraria Lello“ neabejotinai vertas vieno gražiausių pasaulio knygynų vardo: įspūdingi sukti laiptai ir vitražai iš tiesų primena magišką Hogvartso pasaulį.
Harį Poterį Porte primena ne vien „Livraria Lello“. Pirmą vakarą mane gerokai nustebino juodais apsiaustais ir nepriekaištingai išlygintais baltais marškiniais pasipuošusios jaunuolių grupelės.
Paaiškėjo, kad jie – ne operos solistai ar „Grifų gūžtos“ mokinius imituojantys knygų gerbėjai. Šis išsipuošęs jaunimas – eiliniai senas universiteto tradicijas puoselėjantys studentai. Tokiu būdu jie pabrėžia nebesantys fuksai, todėl pasidabinę juodais apsiaustais keliauja ir į paskaitas, ir į barą.
Jei lankantis Porte užklumpa lietus, nuo sėdėjimo viešbutyje gelbėja muziejai ir galerijos. Didžiausia pastarųjų koncentracija slypi Miguelio Bombardos gatvėje.
Čia lankytis darosi vis madingiau: prie hipsteriškų restoranų šliejasi aptriušusiuose pastatuose įsikūrę jaunimo hosteliai, o laisvi sienų plotai pamažu užpildomi grafičiais.
Kur pavalgyti ir išgerti?
Porte naktinis gyvenimas tikrai ne toks įspūdingas kaip nesibaigiančių vakarėlių mieste Lisabonoje. Vis dėlto ir čia netrūksta barų kiekvieno skoniui – nuo priklausančio garsiajam tinklui „Hard Rock Cafe“ iki paprastų studentiškų užeigų.
Būtent į tokią vietą mane nusivedė hostelyje sutikti keliautojai. Baras „Espaco 77“ – labai minimalistinis: čia stovi keletas medinių stalų, alkoholinių gėrimų ir patiekalų meniu – ne itin ilgas, ant sienos kabo televizorius, per kurį visą laiką rodomos futbolo varžybos.
Tad kuo ši vieta ypatinga? Atsakymas labai paprastas – itin žemomis kainomis. 0,25 l butelis populiariausio portugališko alaus „Super Bock“ čia atsieina vos 50 ct! Nenuostabu, kad su manimi į barą užsukę airiai ir škotai negalėjo nesišypsoti barmenui į ranką berdami centus.
Tiesa, man didesnį įspūdį paliko studentų rajone įsikūręs restoranėlis „Cafe Piolho“ (liet. „Utėlių kavinė“). Šis pavadinimas – ne pokštas, o nelinksmos Portugalijos istorijos padarinys.
Diktatūros metais čia rinkdavosi režimui nepritariantys ir karštas politines kalbas mėgstantys intelektualai. Todėl restoranas neišvengdavo ir slaptosios policijos vizitų.
Laisvamaniams pritariantis savininkas, norėdamas apsaugoti svečius, sugalvojo išradingą įspėjamąjį ženklą: kai į restoraną įeidavo ne „savi“, kitaip tariant, slaptosios policijos pareigūnai, jis pasikasydavo galvą.
Taip pokalbių temos iškart tapdavo neutralesnės, o laikui bėgant restoranui „prilipo“ neoficialus jo pavadinimas.
