Centrinėse Havanos gatvėse ši postapokaliptinė atmosfera išsisklaido. Jose jau pilna žmonių, daug triukšmo ir čia verda visiškai kitoks gyvenimas nei už kelių kvartalų. Visgi ana pusė man patinka labiau.
Kuba yra sustingusi laike. Gatvėmis važinėja XX a. vidurį menantys amerikietiški „Pontiac“, „Ford“ ir „Buick“ bei sovietiniai „žiguliai“ ir „moskvičiai“. Norint įsigyti interneto kortelę reikia laukti eilėje. Kai kurių parduotuvių prekystaliai visiškai pustuščiai, o šalimais trypčiojantys žmonės išduoda, kad ką tik atvežė naują prekių siuntą.
Kubos kelias į socializmą ir (ne)draugystė su JAV
6 dešimtmetyje Kuba Lotynų Amerikos standartais buvo ganėtinai išsivysčiusi šalis. Visgi JAV palaikomo šalies prezidento Fulgencio Batistos valdymo metu šalyje ėmė augti skurdas ir didėti socialinė atskirtis. Batista persekiojo savo politinius priešininkus, ribojo žodžio laisvę ir mieliau flirtavo su cukranendrių plantacijų savininkais, negu rūpinosi paprastai darbininkais.
1959 m. Kuboje įvyko revoliucija, po kurios valdžioje atsidūrė Fidelis Kastro. Nors JAV pradžioje revoliuciją rėmė, greitai ji suprato padariusi didžiulę klaidą. Naujasis Kubos vadovas pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Jis nacionalizavo daugybę privačių įmonių ir uždraudė Kuboje užsieniečiams pirkti žemę. Stambiesiems žemvaldžiams priklausančios teritorijos buvo padalintos. Tuo pat metu pasipylė socialinės apsaugos, švietimo, kultūros ir kitos reformos. Ilgainiui sumažėjo ir nedarbas. Nereikia nė sakyti, kad Kubos darbininkų klasė buvo euforijoje.
JAV greitai nutraukė su Kuba bet kokius santykius ir pradėjo plataus masto puolimą, siekdama nuversti F.Kastro. Amerikiečiai ne tik norėjo sunaikinti Kubos socializmą, susigrąžinti jos valdžios atimtas įmones, bet ir, žinoma, nuversti naująjį lyderį. F.Kastro figūra Lotynų Amerikoje greitai tapo pasipriešinimo simboliu, todėl JAV vadovai pagrįstai nuogąstavo, kad jis gali įkvėpti sukilti ir kitas regiono šalis.
Po JAV paskelbtų ekonominių sankcijų, Kuba užmezgė glaudžius santykius su Sovietų Sąjunga. F.Kastro prašymu, Kuba pradėjo tiekti sovietams cukrų, o šie jiems kurą. Vėliau Kuba tapo vis labiau priklausoma nuo SSRS rinkos. Štai iš kur visi gatvėmis važinėjantys sovietiniai automobiliai. SSRS žlugus, Kubos ekonomika neišvengė didžiulio nuosmukio.
„Sovietų Sąjunga buvo labai gera šalis“, – sužinojęs, kad esu iš Lietuvos su šypsena veide savo istorines žinias demonstruoja mane užkalbinęs vietinis kubietis. Kubos revoliucijos muziejuje net yra speciali nuotraukų ekspozicija, kurioje vaizduojama, kaip rusai švenčia Naujuosius metus, ką valgo prie šventinio stalo, ir kaip atrodo Kremlius fejerverkų fone.
Menkas uždarbis ir maistas už korteles
Vidutinis kubietis per mėnesį uždirba apie 15 Kubos konvertuojamų pesų (12,2 euro), dar vadinamų „kukais“.
„Valstybė kiekvieną mėnesį suteikia gyventojams tam tikrą kiekį maisto, – pasakoja taksistu dirbantis Alfredo, – tačiau to maisto geriausiu atveju užtenka vos kelioms dienoms.“
Paklaustas, kaip tuomet kubiečiai išgyvena, jis tik gūžteli pečiais. Nors gatvėse galima pamatyti ir apynaujų vakarietiškų automobilių, Alfredo teigimu, paprastiems mirtingiesiems jie neįkandami. Tokius sau leisti įsigyti gali tik kino, sporto ar muzikos žvaigždės. Ir, žinoma, politikai.
Nauji automobiliai Kuboje kainuoja bent keletą kartų brangiau nei užsienyje. Norint nusipirkti vidutinės klasės automobilį šioje šalyje tektų pakloti apie 120–150 tūkst. eurų. Tačiau net ir turint tiek pinigų, be valdžios žinios tokių pirkinių neįsigysi.
Alfredo moka 75 „kukus“ per dieną už taksi automobilio nuomą. Taigi 5 vidutinius šalies atlyginimus. Jei per dieną tų 75 „kukų“ jis neuždirba, vadinasi, tenka mokėti iš savo kišenės. Pagrindiniai jo klientai yra užsieniečiai, nes vežiodamas vietinius jis vargiai ką nors uždirbtų.
Smirdinčios Kubos automobilių paslaptys
Kuboje gatvės pustuštės. Važiuojant greitkeliu kartais net po keletą minučių neprasilenki su jokiu automobiliu. Visi tie senoviniai automobiliai atrodo romantiškai ir traukia akį, tačiau jie smirdi. Viename tokių penkių valandų kelionę iš Havanos į Trinidadą ištvėriau tik užsidengęs nosį megztinio rankove.
60 metų ir daugiau skaičiuojančių automobilių varikliai neamžini, ir detalių jiems pataisyti nėra. Šią problemą Kubos valdžia išsprendė pradėdama vežti į šalį naudotus dyzelinius variklius iš Japonijos, Kinijos ir Pietų Korėjos. Kai gatve rieda raudonas blizgantis „Plymouth“, primenantis Stepheno Kingo „Kristinos“ ekranizaciją, tikėtina, kad po automobilio kapotu slepiasi kokio nors seno „Hyundai“ variklis. Blogiausia, kad tie varikliai velniškai teršia aplinką, tačiau alternatyvų, deja, nėra.
Dvi valiutos – du skirtingi pasauliai
Nors Kuba ir socialistinė valstybė, tačiau turizmas čia gyvena laisvosios rinkos sąlygomis. Vietiniame restorane galima pavalgyti už 1–1,5 euro, o turistams skirtose vietose kainos prasideda nuo 5 eurų. Šalies muziejai vietiniams kainuoja bent keliolika kartų mažiau. Neįsivaizduoju, ką turėtų galvoti eiliniai kubiečiai, kai vakariečiai už savo pietus lengva ranka pakloja jų vidutinį atlyginimą.
Kuboje yra dvi valiutos: jau minėti „kukai“ labiau naudojami stambesniems pirkiniams, o pesai – smulkesniems. Vos už 1 pesą (0,03 euro) galima nusipirkti porciją ledų, už 15 (0,46 euro) – nedidelę picą, o už 2 (0,06 euro) – stiklinę sulčių. Tiesa, nemaža dalis vakariečių nei tų ledų, nei picos neparagauja ir valgo tik turistinėse vietose. Negana to, ne visi ir turi tų pesų, tik „kukus“. Net keičiantis pinigus banke, jo darbuotojas lyg savaime suprantamą dalyką tiesia man pluoštą „kukų“, matyt, nenugirdęs, kad ne jų atėjau.
Taksi paslaugos vakariečiams irgi kainuoja keletą kartų brangiau nei vietiniams. Vairuotojai sunkiai leidžiasi į derybas, tačiau situaciją gelbėja centus kainuojantys vietiniai autobusai.
Dėl tokių kainų skirtumų visi trokšta dirbti su turizmu susijusiose srityse, nes tai skurdžiai gyvenantiems vietiniams atneša dar nematytus pinigus. Ir kubiečiai tuo naudojasi. Bene populiariausias būdas užsidirbti yra kambarių nuoma. Naktis pas vietinius kainuoja 10–30 „kukų“. Jei Havanoje nuomojami būstai paskęsta tarp kitų pastatų, tai šalies vakaruose esančiame Vinjalese jie rikiuojasi vienas po kito. Miesto centras, žinoma, pilna turistinių restoranų, ekskursijas siūlančių agentūrų ir barų. Taip sukuriama dirbtinė realybė, kurioje viskas pagrįsta tik besaikiu vartojimu.
Vinjaleso apylinkėse jau atsiveria autentiškoji Kubos pusė: kalnų fone žaliuoja tabako plantacijos, sukumpę senukai aria jaučiais žemę, o aplink stūkso nedideli pavieniai namai.
Kubietiško išgyvenimo receptai
Kubiečiai labai mėgsta eiles. Prie prekybos centrų ir bankų visada lūkuriuoja žmonės, nes į vidų vienu metu įleidžiamas tik tam tikras klientų kiekis. Ypač ilgos eilės nusidriekia prie vietų, kuriose parduodamos interneto kortelės. Vargšus vakariečius jose apstumdo, užlenda prieš nosį ir norint patekti vidun, reikia gerokai paplušėti pečiais.
„Carmela!“ – šūkteli parduotuvėje dirbančiai draugei eilėje stovinti moteriškė. Carmela paima iš jos pinigus ir netrukus atneša maišelį su pageidaujamais produktais. Pažintys Kuboje visada praverčia.
Sunki socialinė realybė kubiečius išmokė gyventi: jie maino, perka, parduoda, „kombinuoja“ ir taip gerina savo buitį. „Valdžia skiria žmogui tam tikrą kiekį degalų. Jeigu jam tiek nereikia, jis parduoda kam nors kitam už žemesnę kainą. Niekas iš mano pažįstamų degalų degalinėse nesipila“, – kubietiško verslumo subtilybes aiškina Trinidade gyvenantis Pedro.
Nors Kubos gatvėse vakarietiškų prekės ženklų daug nepamatysi, tačiau šalies gyventojai jau gyvena kitu ritmu. Havanos oro uoste galima išvysti vietinius, parsivežančius iš užjūrio plokščiaekranius televizorius, kompiuterius, statybinius įrankius ir įvairius rakandus. Nepaisant to, kad šie daiktai kainuoja vidutinio kubiečio vienerių ar net keleto metų atlyginimą.
Kuboje ant kiekvieno kampo vyksta daugybė neužrašytų istorijų, tokių tolimų daugumai į ją atvykstančių užsieniečių. Ši pseudosocialistinė atmosfera labiausiai ir masina aplankyti šalį, o ne iš atvirukų žvelgianti kolonialistinė architektūra ar smėlio paplūdimiai.
