Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Važiuojant vieškeliu Digrių kaimo link (Kauno r.), tolumoje matosi vienkiemiai, dirbami laukai. Kažkur vieškelio pusiaukelėje rymo senutėlis medis, tiesa ne nuo miško, o iš laukų pusės. Turbūt pravažiuojantieji dirsteli į jo sukumpusias šakas, o rudeniop – į čia pat nugulusį auksinių lapų kilimą.
Tik senasis stipruolis visad žvelgia kitapus kelio – į griuvėsius miške, kur ir jo vaikai ar giminaičiai jau stipriai šaknis įleidę.
Šio buvusio pastato važiuodamas gal net nepastebėtum – jis visas užkariautas gyvosios tankmės.
Iš krūmykščių kyšo kadaise tinkuotos sienos, raudonų plytų kontūrai ir savitų langų formas įgavusios kiaurymės. Tai – Digrių koplyčia.
Maždaug XIX a. viduryje šią koplyčią be leidimo pastatė Garliavos įkūrėjas Juozas Godlevskis. Pastatas pašventintas kiek vėliau – 1861 m.
Digrių koplyčia statyta remiantis romantizmo architektūros stiliaus kanonais, tačiau vėliau rekonstruota, todėl yra įgijusi istorizmo bruožų.
Manoma, kad šalia buvo įkurta ir sodyba šios koplyčios kunigui.
Alšėnų seniūnijos, kurioje ir stovi koplyčia, istorijos apybraižoje minima, kad pastatas išgarsėjo 1863 m. sukilimo metu. Tuomet nuo pat koplyčios iki Aleksoto tilto vyko procesija, skirta pasipriešinimui prieš carinės Rusijos valdžią. Procesija buvo nutraukta, o jos organizatoriai nužudyti.
Turbūt šis įvykis krašto žmones paskatino čia dažniau lankytis. Gal prie to daug prisidėjo ir Garliavos kunigas, kuris joje laikydavo mišias.
XIX a. pabaigoje šalia koplyčios pastatyta medinė varpinė, įrengtos „Kryžiaus kelio“ stotys.
Su Digrių koplyčia yra susijusi ir dar viena įdomi istorija, kurią 1906 m. aprašė dr. Jonas Basanavičius. Tuo metu mūsų tautos patriarchas svečiavosi šiuose kraštuose ir išgirdo pasakojimą apie šventąjį Digrių girios uosį. Pasirodo, kadaise prie šio uosio ligoniai plūsdavo iš tolimų vietovių. Visi – su tikslu – išgyti nuo sunkių ligų. Jie prie stebuklingojo medžio palikdavo aukų, o, anot. dr. J.Basanavičiaus išgirsto pasakojimo, į namus jau grįždavo pasveikę.
Vėliau prie gydančio medžio pradėta statyti minėtoji koplyčia. Būtent šios statybos sunaikino uosio šaknis, greitai nebeliko ir stebuklingojo galiūno.
Gal apie šią istoriją taip ir nebūčiau sužinojusi, jei ne garsios lietuvių mitologės dr. Daivos Vaitkevičienės straipsnis „Medžiu išaugantis šventumas: uosis stebukladarys“ (žr. Alkas.lt).
Metams bėgant, Digrių koplyčia taip ir liko stovėti apgriauta ir visų pamiršta, tarsi pasmerkta išpirkti savo kaltę.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“