Kunigas tėvas Fernandas – ispanas misionierius, bet jau 20 metų gyvenantis Afrikoje, Kenijoje, tačiau dabar perkeltas į Malavį. Nors apie Malavį žino jis dar nedaug, juk tik mėnuo, kai čia pradėjo savo darbus, tačiau apie Keniją jis galėtų paporinti nemažai. Visai, kaip ir Malavyje, Kenijoje vis dar daug ŽIV sergančiųjų, nes nors padėtis ir smarkiai taisosi (lytinis ir moralinis švietimas, prezervatyvai), mitų vis dar yra. Pasitikėjimas raganų burtais gydant AIDS, vaikų pradėjimas ignoruojant ligą. Pusryčiaujant tėvas Fernandas dar papasakoja apie Kenijos šiaurę, per kurią ketiname traukti, patikina mus, kad ten nėra taip pavojinga, kaip pietiečiai gąsdina, galų gale jis ten dvidešimt metų pragyveno.
Apsistoję kukliuose kunigo namuose greta ligoninės, sukaupiam jėgas galų gale kelionei į šiaurę Malavio pakrante. Kol kas jo vandenis matėm tik iš toli, nuo kalnų. Pietinėje dalyje, gąsdina vietiniai, knibžda krokodilai. Ką gi, trauksim į šiaurę. Sako, ten labai gražu.
„Jūs einate pėsčiomis, nes renkate labdarai pinigus (kaip tai įprasta vakarų pasaulyje)?“, – didžiule spalvota nertine berete Bobo Marlio kopija mūsų teiravosi tik klestelėjus į automobilį. „Oj, ne“, – lyg kaltai susižvalgėm tarpu savęs. „Matyt mes egoistai, nes keliaujame sau“. „Nepergyvenkite, nieko blogo tame nėra. Tie, kurie keliauja, kad surinktų pinigus, nieko geriau nenuveikia“, – prabilo ant galinės sėdynės sėdinti baltoji.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Malavio ežero paplūdimys |
Amerikietė Klarisa Malavyje savanoriauja jau beveik antri metai. „Peace Corps“ organizacija čia turi daug misijų, tačiau ji pasirinko bendruomenėje mokyti žmones, kaip apsisaugoti nuo ŽIV. Iš pradžių buvo labai sunku, nes sveikatos specialistas gydymo įstaigoje nė nemanė, kad moteris gali turėti kokių nors reikalingų žinių ar gebėjimų. Bendradarbiavimo subtilumus purenti užtruko penkiolika mėnesių. Ir dabar, jau artėjant programos pabaigai, ji guodžiasi, kad sugebėjo padėti gal 50 žmonių. Skaudžiausia tiems, kurie koncentruojasi tik į projektus, nes nusivylimų kur kas daugiau. Klarisa bent jau iš bendruomenės gauna palaikymą. Ar situacija Malavyje pasitaisė? Atrodo ŽIV sumažėjo per pastaruosius metus nuo maždaug 12 iki 10 procentų.
Jos patirtis ir kritiškas mąstymas mus tik skatino klausinėti daugiau. Girdėjome daug įvairiausių, ir labai nemažai neigiamų atsiliepimų, apie kuriuos prabyla žurnalistai ir rašytojai, teigiančių, kad organizacijų darbas atneša daugiau žalos nei naudos. „Tiesa“, – ji sako. „Kartais matai pristatyta pastatų, lyg ir mokyklos, tačiau vadovėlių, mokytojų tai nėra. Taip ir yra pastatai. Atvažiuoja kokie adventistai iš Amerikos, pastato bažnyčią, išdalina Biblijas ir palieka. O žmonės paliekami interpretuoti kaip tik nori, ir iš to ne kas gaunasi“.
„Tai jei organizacijos retai padeda, pinigai tik žlugdo vietinius žmones, kokia gi išeitis?“, – klausiam Klarisos. „Matau tik du kelius, – ji sako. – Arba visiškai atimti dotacijas, nors tada mirtų labai daug žmonių, bet jie bent jau pradėtų dirbti ir mąstyti patys. Kita išeitis – visiškai keisti mokymo sistemą, nes dabar ji palieka žmones neišsilavinusiais. Valstybei kita vertus tai patogu, kuo žmonių situacija beviltiškesnė, tuo daugiau tikimybės gauti pinigų iš vakarų. Be to, situaciją suvokiantys žmonės gali ir sukilti, o politikams tai nepatogu.“
Net ir bendruomenėje gyvenimas ne visada būna lengvas. Nors ji įgijo draugų, tačiau tame tarpe ji dažnai turi gintis nuo vedybų pasiūlymų, mat vyrai į ją žiūri taip: „aš jiems esu bilietas į Ameriką“.
Atrodo Klarisa dar dėjo vieną tašką mūsų diskusijose apie paramą Afrikai. Keliaujame toliau ir renkame pastebėjimus ir pamąstymus.
Mus kelyje pavežėjęs Zimbabvės baltasis rodo savo vaikams kaip gimsta guma.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mus kelyje pavežėjęs Zimbabvės baltasis rodo savo vaikams kaip gimsta guma |
„Šokit į vidų“, – rodo Krokas. Su vaikais išsirengęs atostogauti Malavyje, buvęs baltasis femeris, gimė ir augo Zimbabvėje. Savo ūkyje kadais turėjo 1000 karvių ir 3000 stručių. Kai prezidentas Mugabė iš baltųjų atėmė ūkius, juos išvarė iš namų, ir Kroko šeima prarado viską. „Jų atėjo tiek daug, kad neliko ką daryti, tik palikti viską: baldus, gyvulius, traktorius, ir pradėti gyvenimą iš naujo“, – pasakojo Krokas. Anksčiau mokėsi amato, tad dabar proga kurti naują verslą. Regis prezidentas Mugabė žengia naują žingsnį – nori atimti ir baltųjų verslus.
„Tad nežinome, kas bus ir ką darysime. Jo, kai ir kitų buvusių fermerių ūkiai nualinti, namai išdraskyti, medžiai nukirsti. Kadangi tai vyksta su visais ūkiais (apie 5000 baltųjų ūkininkų), šalies ekonomika visiškai nusmuko. Anksčiau buvo nutiesti geri keliai, įvesta elektra (pastatyta užtvanka Zambezėje), priauginta miškų. Baltiesiems nebesikišant šalis smunka žemyn, prezidentas tik norėjo gauti balsų, o neturtingųjų gyvenimas jam nerūpėjo. Tai veda į bedugnę, chaosą. Taip, šalis turi nemažai deimantų, tačiau viskas suplaukia į kelių žmonių rankas, o vargšai ir toliau skursta. Gal aš jums skambu, kaip rasistas, tačiau bet kuris baltasis pagyventų čia bent kelias savaites, pasidarytų toks pats, aš jums sakau. Baltieji juodųjų dabar nesamdo, nes jie tik išvagia derlių, todėl jais pasitikėti negalima. Nesakau, kad visais baltaisiais gali, tačiau čia niekuo negali“.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Babuinas |
Krokas karščiavosi, ir nors jautėsi kiek kaltas dėl savo pozicijos, bet atviravo apie savo negatyvius jausmus kitos spalvos žmonėms. Jis ėjo gilyn, kur jau mums gal giliai viduje buvo sunku sutikti, o gal tiesiog suprasti iki galo, tačiau klausėmės tyliai ir iki galo. Jo balse jautėsi didžiulis skausmas dėl praradimo, dėl ateities nežinios. Jis juk Zimbabvės pilietis, čia gimęs ir augęs, todėl negalėjo tiesiog visko mesti ir pradėti savo gyvenimą iš naujo. Net ir keliaudamas Malavyje, ir bendraudamas su vietiniais, atrodė mandagus, tačiau vis tiek jautėsi, kad jo pyktis pereina ne tik Zimbabvėje gyvenančių juodiesiems, tačiau visai rasei apskritai. „Jie nieko verti, tinginiai. Galbūt tie, kurie labiau išsilavinę, tačiau net ir tie skuba prisikimšti pinigines, todėl apskritai nei vienu negali pasitikėti. Aš suprantu, kad skambu kaip rasistas, tačiau tokia jau mano patirtis“.
Tiesa, Krokas mums paporina apie bulharzia, bakteriją, kuria galima užsikrėsti maudantis Malavio ežere. Sako, ji ten veši nuo vietinių sisiojimo tiesiai čia pat į vandenį. O po to per nagus gali įsigauti ir į organizmą, o tada jau riesta. Pats turėjo bėdų su kirminais. Tad mes iškart užsukame į artimiausią vaistinę ir užsiperkame piliulių nuo tos ligos. Ir vaistininkas linksi, kad būtinai reikia jų išgerti pasimaudžius tam ežere.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Khata įlanka |
Su Kroku ir jo vaikais išsiskyrėme ties posūkiu į Livingstoniją. Nikos plokštikalnis prie pat Malavio ežero kone įspūdingiausia Malavio vieta. Ir galima numanyti, turistiškiausia. Kempingų čia ne vienas, bet mes laimę bandom prie mokyklos. „Iš Lietuvos mes“, – nesitikėdami, kad direktorius ar jo pavaduotojas bent numanys, ant kokio mėnulio kraterio šis kraštas nusėdęs. „Aa, Sovietų sąjunga, nuo pradinės mokyklos dar prisimenu“, – labai maloniai ir inteligentiškai prabyla romusis direktorius.
Gaila, kad vėliau teko bendrauti tik su vadybos darbą išmanančiu pavaduotoju. Šio žmona ir arbatos termosą mums išvirė, ir vakarienę paprastą patiekė. Kur nors Azijoje mes nenustebtume, ir priimtume tai, kaip nuoširdžią dovaną. Tačiau čia kažkodėl (gal todėl, kad retai nepaprašomi ko nors) uodžiam, kad kažkas už viso to slypi. Ar tik nebūsim ir čia mes kokiame nors verslo sandėryje. Iš tiesų, matyt intuicija veikia puikiai.
Mokytojas pasakodamas apie gabius moksleivius ir jų neturtingą dalią, aišku pradeda sukti kalbą apie tai, jog būtų labai gerai, kad mes surastume kokią organizaciją Europoje, dalinančią lobius. Ne verslininkai mes, nežinome, kaip tai veikia, ir tų organizacijų nežinome, tad žadėti nežadame. Nepaisant to, jog pasakojame apie neturtingą Lietuvos kaimų būtį ir buitį, pavaduotojui tai neatrodo labai įtikėtina. Tikriausiai jis mano, kad visuose Lietuvos kaimuose turime po vilų kvartalą, maudomės pieno upėse. Teks jau matyt mums susitaikyti su tuo, kad keliautojų, tiesiog norinčių pažinti paprastą žmonių buvimą čia retai. Arba vietiniams nepasiekiami turtingi Amerikos, Afrikos ar Europos baltieji, sunkiai atrandantys bendrą kalbą su vietiniais, arba gailestingieji samariečiai, kurie tuoj pat puola gelbėti vietinius, kurie tūkstantmečiais gebėjo išgyventi, ir tik jie dabar išgelbės į bedugnę besiritantį pasaulį.
Tiesiog praeivių čia nėra, todėl mūsų dykaduoniška stebėtojo būtis jiems neatrodo labai prasminga. Keliaujame tolyn. Jau regis metas palikti Malavį, nes emociškai ir fiziškai jis mus išsunkęs, regis palieka vos vos energijos nusigauti iki Tanzanijos sienos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kalnais link Tanzanijos |
„Dar niekad nevežiau baltaodžių už dyką. Šiandien ta diena, kai galiu sau leisti“, – draugiškai juokiasi Fredas. Reikia paskutinių štrichų Malavio paveikslui, tad dar kartą kišam pagalį į ratus, ir klausiam, kaip čia tad yra, kad Malavis, tiek pinigų gaudamas, ne aukštyn kopia, o smunka. Jie tarpusavyje čičeva kalba pradeda diskutuoti ir mums vieną kitą sakinį patrupina, kaip dažnai jų kvača (Malavio pinigas) skurdo. Ir kaip tarptautinis valiutos fondas jau tada pažadėjo mums duoti pinigų, tačiau net ir devalvavus kvačą, pinigų tada valstybė ir negavo. Dabartinė prezidentė mama Banda (Joyce Banda) irgi pinigą devalvavo, tačiau Europa liepia priimti įstatymą dėl homoseksualų vedybų, o čia vietiniai tam priešinasi. „Ar įmanoma, kad aš ir jis (rodo į Happį) galėtumėme būti šeima?“. Nusipurto.
„Bet tai kokia problema? Kaip Malavis sau galėtų padėti“. Hapis aiškina: „Pas mus dabar tai jau kraujyje. Baltieji mus išmokė prašyti. Kad kiti gali ir turi mus gelbėti“. Jie išmaniai dėliojo ekonomikos pasijansą, kaip tabako ar kavos verslas, o labiausiai jaunų žmonių mokymas padėtų patiems atsistoti ant kojų, užuot šliaužiojus ant kelių.
Štrichas užbrėžtas. Malaviui reikia ne pinigų, daiktų, už juos dirbančių savanorių ar specialistų. Jiems reikia savo mąstymą perlaužti, ant savo užpakalio atsisėsti, ir pradėti dirbti, mokytis.
