Mėgstantys mėsą nusivils
Dažnai galite išgirsti, kad maistas Indonezijoje skanus, bet dėl skonio nesiginčijama. Aš negaliu pasakyti, kad indonezietiška virtuvė turi kuo pasigirti.
Dar vienas dalykas – jų produktų laikymo sąlygos ir tai, kuo „maitinasi“ gyvūnai. Žinant tai, gali apskritai nebenorėti valgyti. Tiesa, aš gyvenu atokiau miesto centro, kur, tikiu, restoranai labiau orientuoti į užsieniečius ir perka sertifikuotus produktus iš patikimų įmonių.
Tačiau daugelyje nuošaliau centro esančių gatvių galima pamatyti, kaip vištos, gaidžiai laisvai lesa viską, ką randa kelyje – maisto atliekas, popierines šiukšles ir kt. Tą patį daro ir galvijai.
Pamačius tokį vaizdą, mano noras valgyti vištieną ar kitokią mėsą greitai dingo. Tad labai retu atveju ir tik į užseniečius orientuotose kavinėse leidžiu sau užsisakyti mėsos.
Kodėl nevalgau ten visuomet? Man, studentei, gyvenančiai tik iš stipendijos, tokios vietos per brangios – viena vakarienė kainuoja tiek pat, kiek pavalgyti gatvių kavinėse 10 kartų.
Lietuvoje buvau „užkietėjusi“ kiaulienos ir riebaus maisto gerbėja. Tačiau Indonezijoje daugiausia gyvena musulmonai, kurie kiaulienos nevalgo. Tad šalyje retai kur galima užsisakyti kiaulienos patiekalų ar nusipirkti pačios mėsos.
Dažniausiai jos ir kitos mėsos rasi turguje. Bet pirkti ten pavojinga: visa mėsa laikoma ne šaldytuve, bet tiesiog ant prekystalių (net ne ant kokių padėklų). Aplinkui skraido musės, o karštis lauke nežmoniškas, tad apsinuodyti tokia mėsa yra nemaža tikimybė, ypač užseniečio skrandžiui, kuris nepratęs prie tokių mėsos laikymo sąlygų. Taip pat laikomi ir kiaušiniai (net parduotuvėse), majonezas, sviestas.
Druskos nereikia, nes visas maistas aštrus
Indoneziečiai daugiausia valgo ryžius ir greito paruošimo makaronus su garnyru – višta, žuvimi, daržovėmis, sojos varške („tahu“), fermentuotu sojos ar kitų pupelių užkandžiu („tempe“) ir kt. Visas maistas (garnyrai prie ryžių) tik kepti („gorengan“).
Sakoma, kad jeigu per dieną indonezietis nevalgo 3 kartus ryžių, jis jaučiasi blogai.
Aš dar nepripratau ryžių valgyti 3 kartus per dieną, tačiau jau pastebiu, kad kartais mano dienos meniu 2 kartus būna patiekalai su ryžiais (pavyzdžiui, vištienos ir daržovių sriuba su ryžiais „soto ayam“ ir kepti ryžiai „nasi goreng“). Net indonezietiškose namuose jau turiu ryžių virimo aparatą, be kurio Indonezijoje neapseina nei viena šeima.
Sakoma, kad jeigu per dieną indonezietis nevalgo 3 kartus ryžių, jis jaučiasi blogai.
Indonezijoje vartojama mažai druskos, tačiau daug kitų prieskonių – maistas paprastai nesūdytas, bet aštrus. Dažnai visi patiekalai gaminami su čili pipirais arba prie patiekalų patiekiamas „sambal“ padažas, kuris ruošiamas įvairių rūšių čili pipirų, česnako.
Tas pats „sambal“ padažas gali būti su pomidorais, žuvies priekoniais, imbieru, laimo sultimis. Kai paprašau kavinėje, kad man patiektų neaštriai paruoštą maistą, indoneziečiai dažnai to nesupranta, ir tenka vis tiek iš patiekalų rankioti čili pipirus. Tiesa, man jų įdeda kiek mažiau nei indoneziečiams.
Be ryžių Indonezijoje labai populiarūs ir greitai paruošiami makaronai, tirpi kava ir kiti sintetiniai maisto produktai. Naudojant juos, viskas greita, pigu ir patogu: naudojant maistą iš pakelių, nereikia sukti galvos dėl to, kur laikyti produktus.
