Tie, kurie uždirba mažiau arba tiesiog dieną nori pabaigti nusigėrę iki žemės graibymo, eina į toliau nuo svečių namų įkurtą barą. Pagal vietos taisykles, ten svečiams lankytis negalima, nes maitinimo įstaiga įrengta tik Černobylio zonos personalui. Bet tiesa tokia, kad svečiams ten lankytis tiesiog pavojinga.
Tą vakarą sužinojome, kad prie minėto baro prieš porą mėnesių buvo peiliu nudurtas vienas iš naujojo sarkofago statybininkų. Pasirodo, abu vyrai buvo tiek girti, kad kitą rytą nubudęs žudikas niekaip nesuvedė galų, kodėl jo rūbai kruvini, kol nebuvo suimtas vietos milicijos ir nuvežtas už zonos ribų, į Ivankivo miestelyje esančią areštinę.
„Todėl dabar Černobylio zonoje vėl sugriežtinta prekyba alkoholiu. Bet jie vis tiek sugeba nusigerti“, – laužyta lietuvių kalba pasakojo, prie mūsų stalo prisėdęs ukrainietis.
Iš pradžių mūsų lietuviška kompanija labai sutriko, kai prie kito stalo sėdėjęs vyras lietuviškai paklausė, ar mes iš Lietuvos. Mes jau buvome pavalgę ir užsisakę arbatos, kiti alaus. Juokėmės, manydami, kad aplinkui niekas nemoka mūsų kalbos. Kol antrą kartą per 7 metus kelionių į Černobylio zoną, išgirdau prašalaitį kalbantį lietuviškai.
Baro šeimininkė tam vyrui atnešė kavos ir taurę brendžio. Tada mes jį pakvietėme prisijungti prie mūsų kompanijos. Pradėjome rusiškai klausinėti, iš kur jis moka lietuvių kalbą. Jis paprašė su juo kalbėti lietuviškai, nes taip jis galės tobulinti savo kalbos žinias.
Iš jo kamufliažinės darbinės aprangos ir į atlapą prisegto dozimetro buvo aišku, kad vyras yra vietos darbuotojas. Tačiau savo bruožais ir manieromis nė iš tolo nepriminė statybininko ar zonos milicininko.
Jis mums paaiškino, kad dirba prie NOVARKA projekto vertėju į prancūzų kalbą. Kiekvieną dieną praleidžia statybų aikštelėje, o vakarais grįžta į „Desiatka“. Naujojo sarkofago projektuotojai yra prancūzai, o didžiąją dalį statybos darbų atlieka ukrainiečiai, todėl jo pareigos čia labai svarbios.
Lietuvių kalbos jis išmoko savarankiškai, mat jo žmonos tėvai yra lietuviai. Sako, kad mokosi klausydamasis lietuviško radijo, mėgindamas skaityti lietuviškus naujienų portalus. O kai pasitaiko tokios progos pašnekėti su lietuviais, tai būna pačia geriausia mokykla.
Kitą dieną aš paprašiau leidimo aprašyti kai kurias ištraukas iš mūsų pokalbio lietuviškai žiniasklaidai. Jis sutiko, tik prašė neminėti jo vardo. Tą vakarą kalbėjome apie daug ką. Juk taip dažnai nutinka, kai prie vieno stalo susėda grupelė panašiai mąstančių žmonių.
Kalbėjome apie karą Ukrainoje, Rusiją, gyvenimą Lietuvoje, tačiau daugiausiai dėmesio skyrėme Černobyliui ir NOVARKAI. Paklaustas apie darbo sąlygas vertėjas nevyniojo į vatą:
„Na, ką aš galiu pasakyti. Darbo sąlygos nėra sąžiningos. Statybvietėje dirba daug ukrainiečių, lenkų, prancūzų, turkų. Prancūzai, žinoma, juodo darbo nedirba. Jie yra inžinieriai ir projektuotojai. Lenkai dažniausiai atlieka aukštuminius darbus, o ukrainiečiai ir turkai likusius statybos darbus.
Mums, ukrainiečiams, algas moka iš šalies biudžeto. Gauname 6000 Ukrainos grivinų per mėnesį (apytiksliai 200 eurų), tuo tarpu panašų darbą dirbantys europiečiai gauna tiek pat, tik eurais – 6000 eurų. Skirtumas toks, nes jiems algas moka Europos Sąjungoje veikiančios įmonės, kurios atlieka sarkofago statybos darbus. Pavyzdžiui, aukštalipiai lenkai, kiek žinau, gauna iki 10 000 eurų ir daugiau per mėnesį. Jų darbas tikrai sudėtingas.“
Ėmėme klausinėti apie jo pareigas projekte, ką jis tiksliai daro prie naujojo sarkofago ir ar labai per visą darbo laiką sveikatai pakenkė radiacinis fonas, kuris toje vietoje išties aukštas.
„Statybų aikštelėje aš vertėjauju – beveik nuo projekto pradžios. Mano darbas išversti ukrainiečiams, ko iš jų nori prancūzai. Ir pasakyti prancūzams, ką jiems sako ukrainiečiai. Visi, dirbantys prie arkos, turime asmeninius dozimetrus, kurie fiksuoja sukauptą radiacijos dozę.
Pasiekei dienos normą ir važiuoji į Černobylį ilsėtis iki kitos dienos.
Mes, dirbantys ant žemės, tą normą sukaupiame per vieną darbo dieną, bet aukštalipiai tai gali padaryti ir per porą valandų. O neigiamas radiacijos poveikis sveikatai, bent jau mano sveikatai, tikrai jaučiasi.
Prasidėjo galvos skausmai, nuolat jaučiuosi pavargęs, nors maitinuosi normaliai. Per visą tą darbo laiką netekau labai daug svorio“, – sakė vyras ir išsitraukė savo išmanųjį telefoną bei parodė asmenukę, darytą dar tais metais, kai buvo statomi NOVARKOS pamatai.
Palyginus su tuo šešėliu, kuriam uniforma ant pečių kabėjo tarsi ant pakabos, nuotraukoje buvo du kartus stambesnis, žvalus vyras.
„Yra ir daugiau nesąžiningumo visame šitame projekte. Man atrodo, kad jis specialiai vilkinamas. Jau nekalbu apie tai, kad prancūzai čia gyvena kaip karaliai, palyginus su mumis. Jie visi turi asmeninius visureigius, su kuriais po darbo važiuoja į Slavutičiaus miestą. Tuo tarpu vietiniai darbuotojai, į Slavutičių grįžta su elektriniu traukiniu, kuris pakeliui du kartus kerta Baltarusijos sieną.
Slavutičius dabar laikosi vien iš ten gyvenančių prancūzų. Todėl, manau, kad kažkam labai naudinga vilkinti statybos darbus ir juos kuo ilgiau laikyti Ukrainoje“, – pasakojo jis.
Baigęs sakinį, dar kartą pamakalavo gėrimą taurėje, gurkštelėjo ir prieš pradėdamas klausinėti apie tai, kaip mums sekasi Lietuvoje, pridūrė, kad šiek tiek nerimauja dėl sėkmingos NOVARKOS statybų baigties:
„Jūs žinote, kad kai naujas sarkofagas bus pastatytas, jį užtrauks ant senojo ir tada nuotoliniu būdu mėgins sugriauti senąjį sarkofagą. Anksčiau nieko panašaus niekas pasaulyje nėra daręs. Tai absoliučiai nauja idėja ir čia daug kas gali pasisukti netikėta linkme. Pavyzdžiui, inžinieriai apsiskaičiuos keliolika centimetrų ir naujojo sarkofago nepavyks užvilkti ant senojo“, – sakė ten dirbantis vyras.
TAIP PAT SKAITYKITE: Projektas „Novarka“ – Černobylio sarkofago ateitis ir likvidavimo pabaiga
Mano žiniomis, naujasis Černobylio sarkofago projektas turėtų būti baigtas 2017 metų pabaigoje. Tada planuojama dar viena, nebūtinojo Černobylio personalo evakuacija, po kurios arkos formos statinys specialiais bėgiais bus velkamas ant senojo sarkofago, pastatyto iš karto po katastrofos 1986 metais.
Naujasis sarkofagas buvo statomas už specialios sienos per maksimaliai saugų atstumą nuo radiaciją skleidžiančio 4-jo reaktoriaus bloko, siekiant apsaugoti darbuotojus nuo aukšto radiacijos fono. Sakoma, kad NOVARKA projekto pabaiga žymės daugiau nei trisdešimt metų besitęsiančiu Černobylio katastrofos likvidacijos darbų pabaigą.