Prieš kelionę į Sankt Peterburgą ji pramoko rusų kalbos, o Barselonoje galėjo vietiniams užduoti klausimus ispaniškai. Eksperimentu savo pamokas vadinanti mergina sako, kad svarbiausia šį darbą paversti malonumu ir nugalėti išankstines baimes.
Noriu būti gyvas pavyzdys, įrodantis, kad niekas nepyksta ant žmonių, kurie kalba netobulai.
27 metų Agnė ne tik pati mokosi: savo įkurtoje kalbų mokykloje „Agne's English School“ ji dėsto anglų kalbą suaugusiesiems. Iš Alytaus kilusi mergina dabar savo namais vadina Vilnių.
Jos pomėgius išvardinti sudėtinga, tačiau trumpiausias apibūdinimas, tinkantis visiems jiems, – iššūkiai.
„Esu žmogus, kuris klauso savo vidinio balso, taip pat ekstremalė – mėgstu mažus ir didelius iššūkius: bėgti ilgas distancijas, vandens sportą, baletą, tapybą, negaliu gyvent be kelionių. Man visada įdomu mokytis naujų dalykų, domiuosi žmogaus psichologija, savęs pažinimu, labai mėgstu pažinti ir žmones“, – pasakojo Agnė.
Kad ir kur būtų – Lietuvoje ar svetur, ji stengiasi bendrauti. „Man visiškai nesvarbu, ar tas žmogus žymus, pasiekęs kažkokias aukštumas. Būna taip, kad laukinių gyvūnų prižiūrėtojas, apsiavęs mėšlinais batais, gali papasakoti nuostabiausių dalykų ir labai maloniai nustebinti savo išmone. Kai atrandu tokių perliukų, be galo džiaugiuosi“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto didžiausia savo aistra ji vadina kalbas. „Turbūt dėl to ir mokau kitus žmones, ir mokausi pati. Tiek vienas, tiek kitas darbas man labai patinka“, – tikino Agnė.
Šiuo metu laisvai ji kalba gimtąja lietuvių ir anglų kalbomis, o susikalbėti gali ispaniškai bei rusiškai. Tačiau mergina tuo neapsiriboja – prieš kiekvieną kelionę sąžiningai susiplanuoja ne tik maršrutą, bet ir pamokų planą: per jas bando nors truputį pramokti kalbos tos šalies, į kurią vyksta. Tai, kaip jai sekasi, įamžina videofilmukuose.
„Mano projektas ir eksperimentas vyksta tik maždaug 2 mėnesius. Mintis tai daryti kilo neplanuotai. Anksčiau atrodė, kad visur užtenka anglų kalbos“, – pasakojo mergina.
Paprašyta papasakoti apie metodiką, kurią taiko mokydamasi naujos kalbos, ji tikino, kad nieko ypatingo nedaro.
„Tiesiog labai noriu (tiesiog fanatiškai!) išmokti. Antras svarbus dalykas – nė minutės savimi neabejoju. Taip save „užprogramuoju“. Džiaugiuosi kiekvienu pasakytu sakiniu, išmokta fraze ir suprastu žodžiu. Neleidžiu sau kurti išankstinių vizijų: kas bus, jei manęs, kalbančios jo gimtąja kalba, užsienietis nesupras? Ar neapsijuoksiu, ką kiti pagalvos? Aš to nebijau“, – kalbėjo Agnė.
Norintiems sekti jos pavyzdžiu mergina pataria atrasti sau tinkamą metodą. „Aš pirmiausia paklausiu savęs: „Ko aš noriu?“ Tada, kai turiu atsakymą, pradedu mokytis: išsirenku man svarbiausias frazes, žodžius ir viską „klijuoju“ garsiai kartodama“, – kalbėjo pašnekovė.
Apsispręsti ir pradėti mokytis ispanų kalbos jai padėjo mokinio, kuris Agnės kalbų mokykloje mokėsi anglų kalbos, skambutis.
„Su juo buvome intensyviai dirbę 10 dienų. Grįžęs iš komandiruotės užsienyje jis man į telefoną su didžiausiu džiaugsmu pasakojo, kaip gerai jam viskas sekėsi, kaip džiaugėsi, nes viską suprato, prisipažino, gavęs pasiūlymą dirbti užsienyje.
Kaip tik tuo metu manęs laukė kelionė į Barseloną, į kurią net neketinau važiuoti. Tada ir paklausiau savęs: „O kas tau trukdo patirti tiek džiaugsmo kalbant kita kalba?“ Galvoje ir širdyje kažkas užvirė ir pradėjau mokytis“, – pasakojo Agnė.
Dar tą patį vakarą grįžusi namo ji internete užsisakė vietą viename iš Barselonos svečių namų ir pradėjo eksperimentą. Per dieną ispanų kalbos pamokoms ji skirdavo nuo 15 min. iki 3 val.
Per tuos du mėnesius Agnė mokėsi ne tik ispanų, bet ir rusų kalbos. Kuri lengviau „pasidavė“?
„Kažkodėl rusų man yra priimtinesnė. Kai Sankt Peterburge kalbėjau rusiškai, iš rusakalbio vyro net gavau komplimentą. Jis sakė, kad savo ankstesniame gyvenime tikriausiai buvau rusaitė“, – juokėsi Agnė.
Pedagoginės patirties turinti mergina sako pastebėjusi, kad daugumai žmonių pradėti kalbėti užsienio kalba trukdo ne žinių stoka, bet baimės.
„Kiekvienas atėjęs mokinys yra skirtingas, prie kiekvieno „priėjimas“ yra kitoks. Man labai svarbu pažinti žmogų, jo gyvenimo būdą, pomėgius. Atsižvelgus į tai parenku ir mokymosi medžiagą. Pats svarbiausias dalykas mano metodikoje yra padėti žmogui pamatyti, pajausti ir suprasti savo baimes.
Stengiuosi išsiaiškinti, kodėl jis ar ji negali kalbėti (jei anksčiau bandė), nes dažniausiai tai būna psichologiniai barjerai dėl baimės klysti, ne taip ką nors ištarti, kad iš jo ar jos bus pasijuokta. Kai kurie „nurašo“ save dėl amžiaus, netobulumo, turi skaudžios patirties iš ankstesnių pamokų ir daug kitų vidinių užtvarų.
Mano, kaip mokytojos, tikslas – kad žmogus suprastų, jog jis GALI kalbėti. Galiu pasakyti, kad darbas su savimi yra vienas sunkiausių darbų, bet tikrai įmanoma įveikti visus „negaliu“, tik reikia norėti“, – savo darbo principus atskleidė kalbų mokyklos įkūrėja.
Reikia mokėti kartu pasijuokti iš savo klaidų, tik reikia tai daryti su meile, negalvojant apie rezultatą, o mėgaujantis procesu.
Agnė neslepia, kad iš dalies eksperimentuoti pati pradėjo norėdama įkvėpti savo mokinius ir kitus lietuvius.
„Noriu būti gyvas pavyzdys, įrodantis, kad niekas nepyksta ant žmonių, kurie kalba netobulai. Reikia mokėti kartu pasijuokti iš savo klaidų, tik reikia tai daryti su meile, negalvojant apie rezultatą, o mėgaujantis procesu. Tik taip žmogus gali tobulėti ir išlaisvinti save iš savo pačių susikurtų rėmų“, – sakė pašnekovė.
Jai pačiai susikurtas iššūkis padeda augti ir suteikia daug laimės: „Jaučiu didelį malonumą analizuodama naują kalbą, jos struktūrą, atrasti panašumus, skirtumus. Man labai patinka mokytis dainų ta kalba (taip pati išmokau anglų kalbą), tai leidžia atsipalaiduoti ir įsisąmoninti frazes bei gramatiką be „zubrinimo“.
Birželio 19-ąją jos laukia kelionė į Norvegiją, vėliau jau suplanuotas skrydis į Turkiją. Prieš abi jas Agnė ketina vėl mokytis vietinės kalbos – norvegų ir turkų.