Kaip nepaslysti peršokant žemyną
Neseniai su drauge nusprendėme savaitei aplankyti šį kraštą. Įsigiję bilietus ir užhipnotizuoti to fakto, kad keliausime į Sacharą, kopsime į Atlaso kalnus ir šoksime su kobrų užkalbėtojais, laukėme kelionės. Tiesa, mes skridome į Marakešo miestą.
Pirmiausia galvojome, kur apsistosime. Šiaip esame „Airbnb“ fanai. Tačiau pamatę europines kainas atradome arabiškai vadinamus „riadus“. Tai tradicinio interjero vietiniai viešbutukai. Riadų kainos yra tikrai nesidraskančios (~12 eurų nakčiai). Juose yra lauko terasos, kiek prašmatnesniuose - ir baseinas. Marakeše galima rasti ir europietiško tipo viešbučių. Tačiau riadas labiau priartina prie kultūros.
Įsivaizduokime, kad jau atskridome. Vos praėjus pro patikros punktus pageidautina atvėpinti žandikaulį ir keletą minučių pasigrožėti naujai atstatytu Marakešo oro uostu. Čia suderinta moderni architektūra su egzotiškais arabiškais motyvais.Vietine valiuta - dirhamais - oro uoste siūlyčiau pasirūpinti tik dėl taksi. Jų santykis su euru būtų 11:1. Pagrindinėms kelionės išlaidoms, kurias apturėsite Maroke, geriausia pinigus keistis valiutų keityklose, esančiose miesto centre. Ten valiutų santykis atitinka realybę, o ir aptarnavimo mokestis nėra grėsmingas.
Čia taksi nėra fiksuotų kainų, retas taksistas bus įsijungęs taksometrą. Tiek prie oro uosto taksi zonoje, tiek kitose vietose verda tikras chaosas. Jie visomis kalbomis maloniai bando prisikviesti pasivėžinti automobiliukais „petit taxi“. Iškart reikia klausti kainos. Protinga kaina yra tarp 70-100dr, nors jie gali prašyti dvigubai daugiau. Jei vienas nesutiks, sutiks antras.
Norint geriau suprasti visą čia vykstančią chaotišką tvarką, verta paminėti, kad taksi zonoje esantys vairuotojai vieni su kitais bendrauja telefonais, racijomis ar kitais mums net nesuvokiamais būdais, kalba apie jus, kad šitie ponai iš atšiaurių Europos užkampių nori ten ir ten važiuoti. Čia nėra konkurencijos, čia yra bendradarbiavimas, iš kurio jie visi kažkokiais magiškais būdais gaus pelno. Dėl to neišsigąskite, kad jie aiškins, jog 70, 80 ar tuo labiau 100 dirhamų yra per maža kaina. Tikėtina, kad kelionės metu jie prigriebs dar vieną pakeleivį, ir jūs važiuosite kartu.
Marakešas – kvapai, kvietimai ir chaosas
Gyvenimas Marakeše visur verda. Kultūrinis šokas, jei dar neteko lankytis panašaus „klimato“ vietovėse, čia dažnas prašalaitis. Gatvės prikimštos įvairiausio plauko transporto priemonių. Šaligatviuose vaikšto masės žmonių. Senamiestyje kiekvieną vakarą pagrindinėje aikštėje Jemma el Fna vyksta muzikantų, šokėjų, akrobatų ir kitokių artistų pasirodymai. Ramybės neduoda įvairiausi pardavinėjimai ir šūkavimai iš prasidedančių turgaviečių, kuriuos persmelkti gali tik gatvės maisto kvapai. Šioje žmonių ir pojūčių makalynėje privalu saugoti asmeninius daiktus nuo kišenvagių ir vaikų. Geriausia pinigus ir dokumentus nešioti vidinėse drabužių kišenėse ar lengvai nepasiekiamose vietose.
Marakešo miestas yra istoriškai senas ir išlaikęs tai, ką galime vadinti kultūra. Tai yra kultūra, kuri prisitaikė prie naujojo pasaulio ritmo. Ji atrado naujus egzistavimo būdus, tačiau šaknys išliko tokios pat. Pirmiausia – kultūrinis paveldas ir muziejai. Reikia nusiteikti, kad ne viską mums, lietuvaičiams, pavyks pamatyti. Tam tikros šventyklos yra atidarytos tik musulmonams. Tačiau ir išorė verčianti iš marokietiškų batelių! Koutoubia, Koubba ba Adiyn, Madrassa ben Youssef mečetės leis „selfių“ mėgėjams užgaudyti gerą nuotrauką.
Verta apsilankyti Badi ir El Bahia rūmuose. Negalima praleisti progos aplankyti Marakešo viešuosius sodus: Agdal, Majorelle, Momounia, Cyber. Gatvėse visur auga apelsinai, tačiau jie, deja nevalgomi. Dėmesio verti tėra keli muziejai: Marakešo ir DarsiSaid (berberų kultūros) muziejai. Marokiečiai, matydami, kad turistų skaičius kasmet tik auga, jau užbarikadavo kainomis dalį paveldo. Muziejai mokami, net kai kuriuose parkuose vos koją pro vartus peržengsi, jau žiūrėk - tiesia ranką, kad susimokėtum (pvz. Jardin Majorelle kainuoja 70 dirhamų!).
Neįmanoma įsivaizduoti viešnagės Marakeše be pasivaikščiojimo didžiajame senamiesčio turguje. Turgeliai čia vadinami Souq. Prisimenu M.Šalčiaus knygoje aprašytą nuotykį, kaip Teherane autorius stebėjo prie vieno iš turgaus prekystalių vykusią diskusiją tarp pirkėjo ir pirklio. Pirma - pasisveikinimai ir liaupsės tiek prekėms, tiek pirkėjo pasirinkimui. Tada pardavėjo šnibždėjimai apie kokybę ir pasitikėjimą vienas kitu. Tik po to nuskamba kaina, nuo kurios pasibaidęs pirkėjas pradeda koneveikti pardavėją. Tas jam atsako tuo pačiu ir dar prideda, jog niekur pigiau negausiąs. Pirkėjas jau ruošiasi eiti, tačiau pardavėjas čiumpa už rankos ir pradeda nuleidinėti kainą. Taip vyksta gal 20 minučių, kol galiausiai kaina būna nuleista kokius penkis kartus, tačiau nepaisant pradinio įniršio abu, būna be galo patenkinti. Gyvas spektaklis – taip įvardino tarpukariu keliavęs lietuvis arabų prekybą.
Marakešo turguje yra tas pats! Čia nėra nustatytų kainų, nėra žinoma daikto vertė. Profilaktinis patarimas – jei pamatėte jums patinkančią prekę, nerodykite jokių emocijų. Čia galima įsigyti įvairiausių prieskonių, arbatų, saldumynų, odos dirbinių, tekstilės, juvelyrikos, keramikos ir t.t. Yra nemažai dalykų, kurių kokybė yra abejotina. Svarbiausia – nepamirškite derėtis. Tai yra kultūros dalis.
Prieš išvykstant teko skaityti, jog reikėtų vengti gatvės maisto. Drįsčiau nesutikti. Gatvės virtuvės krosnelių čirškesiai, barstomų pipirų, šafrano ir imbiero kvapai tiesiog verčia tave atšuoliuoti arčiau. Yra ir estetikos, ir visus kitus standartus atitinkančios kavinės, kuriose galima paragauti tradicinių patiekalų, tokių kaip tajine (troškinta mėsa su daržovėmis, patiekiama garuojančiame netradicinės išvaizdos inde) ar kuskuso patiekalų.
Bet gatvės virtuvėse galėsite paskanauti kalmarų, krevečių, egzotinių žuvelių, įvairiausių ant ugnies keptų mėsos patiekalų ar daržovių. Tai tikroji kultūros dalis! Tiesa – tradicinė duona. Ji pateikiama visada - nesvarbu, ką bevalgytumėte. Nerealaus skonio, traškiais kraštais, o viduje tokia puruma. Iš gėrimų reikia paminėti žaliąją arbatą, vadinamą „Berberų viskiu“. Maistas visur turi fiksuotas kainas, kurios tikrai nėra didelės. Už 5-6 eurus pavalgysite sočiai.
Norint pabėgti nuo senamiesčio chaoso, galima pasukti Machometo VI gatve. Ten rasite ir kavines, kur galėsite išgerti vyno taurę ar alaus bokalą. Toliau paėjus yra ir "Mcdonald's", KFC ar "Starbucks". Sunku net patikėti, kad esi tame pačiame mieste.
Kupranugariai nesispjaudo, o kalnai vingiuoti
Iš Marakešo privalu keliauti į Sacharos dykumą, Atlaso kalnus, ten esančius krioklius, Argano medžių plantacijas. Nukakti ten paprasta. Marakešo senamiestyje ir jo apylinkėse pilna turizmo paslaugas siūlančių agentūrų, internete pilna jų puslapių. Tikėtina, kad net jūsų riado savininkas, vos tik atvykus, pasiūlys parūpinti geriausią agentūrą. Skiriasi tik kainos. Vienur dviejų dienų ekskursija su nakvyne dykumoje kainuos 555 dirhamus, kitur 655. Tačiau ekskursijų kokybė daugmaž identiška, mat visas agentūras jungia bendros standartizuotos ekskursijos. Todėl ieškokite mažesnių kainų, nepasikliaukite gražiomis kalbomis.
Kelionėse turėkite nors kiek smulkių. Netikėkite tuo, kad gidai gerai moka anglų kalbą. Čia ponas gidas, tai ne tas pats, kas ponas gidas yra Europoje. Jis jus veš automobiliu, lydės, kur galėsite fotografuotis ar grožėtis gamta, tačiau jums nepasakos istorinių įdomybių.
Jei ir paslaugų kokybė nėra visur tobula, tai vaizdai, kuriuos pamatysite kelionės metu, yra ryškiaspalviškai fantastiški. Pagrindiniai maršrutai iš Marakešo yra į Sacharos dykumą. Jų yra keletas, priklausomai nuo to, kiek naktų norite praleisti dykumoje. Kuo ilgiau, tuo ekskursija kainuos brangiau, bet tuo daugiau keliausite su kupranugariais. Be to pasitiksite kopose kylančią saulę ir jausitės galintys užkariauti pasaulį. Naktis leisite su dykumų klajoklių palikuonimis, kurie vakarais jus linksmins tradicine muzika.
Keliaudami į dykumą ilgą laiką praleisite automobilyje. Važiuosite mažiausiai 7 valandas su keletu sustojimų. Pravažiuosite didelę dalį kalnų siaurais ir vingiuotais keliais. Taip pat siūlyčiau keliauti prie Atlanto vandenyno esantį uostą Essaouira. Atsipūsite nuo Marakešo šurmulio, klausysitės vandenyno bangų mūšos, paskanausite jūrų velnių. Istorijos mylėtojai galės mojuoti rankomis ant XVIII a. forto sienų su galingais pabūklais.
Kalnuose populiariausi yra du maršrutai: Ouzoud kriokliai ir Ourika slėnis. Čia atvykę iš Marakešo turėsite galimybę iš jaukių kalnuose įsikūrusių kaimelių su pasamdytu vedliu kopti į kalnus. Dėl milžiniško turistų skaičiaus čia patartina keliauti darbo dienomis.
Patarimai - tai ne cinamono dulkės dykumoj
Jūs išlošite, jei mokate prancūzų kalbą. Verta išmokti nors keletą paprastų frazių. Taip pamaloninsite marokiečių ausį ir turgelyje galėsite tikėtis greičiau nusimušti kainą. Kadangi tai yra musulmoniška valstybė, kiekvieną dieną iš minaretų keletą kartų per dieną (pirmas apie 5h ryto) čia yra sakomos maldos. Tačiau niekas čia masiškai neklumpa ir nesimeldžia atsisukę į Mekos pusę. Musulmonai čia skiriasi nuo musulmonų Pietvakarių Azijoje.
Maroko miestų gyventojai dėl turistų stengiasi būti labiau europietiški. Kartais tas truputį pernelyg matosi. Atvykęs nori autentikos, o gauni bandymą kopijuoti turistą.
Kalbant apie moteris, irgi nėra taip, kaip dažnai yra mąstoma. Man su drauge bevaikštant Marakešo gatvėmis nenutiko nieko, tačiau artimiau išsikalbėjus vietiniai gūščioja pečiais ir sako: „Visko būna, visko“.
Venkite pasiūlymų palydėti, neklausykite neaiškių patarimų, kur eiti. Stenkitės išvengti vaikėzų, kurie neatstodami prašys dirhamų. O jie po vieną nevaikšto.
Geriausia keliauti - kovo, balandžio mėnesiais. Jei norite vėsiau – sausio, vasario. Vasarą temperatūra siekia 50 laipsnių, todėl kelionė būtų varginanti. Gegužės ir birželio mėnesių sandūroje keliauti neverta, nes vyksta Ramadanas.
