Ir važiavo žmonės į tą Kroatiją nenorėdami būti atsilikėliais. Žurnaluose, portaluose ar bloguose aktyviai eksponavo savo įspūdžius ir visi atrodė laimingi. Viskas buvo kaip pridera, tačiau laikui bėgant, kažkurią dieną pastebėjau, kad Kroatijos vardas nepastebimai dingo iš viešosios erdvės. Nebesimato nei reklamų, nei lankstinukų, nei girdisi gyrimaisi apie poilsį šioje Balkanų šalyje.
Mano pažįstamų rate atsilikimas nuo gyvenimo jau matuojamas Maldyvais, Baliu, Kanarais, o prastesniu atveju – Sicilija ar Maroku. Ir tai gana keista, nes Kroatijoje lyg ir niekas nepasikeitė, nieko blogo nevyksta, jūra ir saulė lyg ir tos pačios tebėra.
Tai kas gi atsitiko? Gal lietuviams ji jau atsibodo? Gal ji apsileido? Gal išėjo iš mados? O gal lietuviai tapo tokie turtingi, kad ją natūraliai nukonkuravo egzotiški kraštai? O gal ir toliau lietuviai į ją važiuoja, tik jau per daug nebesigiria? Nuvažiuokime ir patikrinkime.
Pamenu, anksčiau panaši situacija buvo su Tunisu. Prieš du dešimtmečius lietuvaičių savigarbos reikalas buvo poilsiauti Tunise, o kiek vėliau Tuniso kryptis negrįžtamai dingo iš atostogų maršrutų. Tada baisiai sunerimęs nuvykau į Tunisą ir supratau, kad taip atsitiko ne be pagrindo. Pora teroristinių aktų, beviltiškas tingumo ar aplaidumo sukeltas kokybės atsilikimas nuo Turkijos kurortų ir rezultatai netruko pasireikšti.
Susigrąžinti turistus Tunisui yra beveik neįmanoma misija, ypač turint galvoje, kad aplenkti Turkiją yra per sunku, o lietuviai iš tiesų tapo turtingesni ir jau ieško ne tik pigių, bet ir kokybiškų atostogų. Negi kažkas panašaus įvyko ir su Kroatija? Nenorėčiau tuo tikėti, kroatai yra kiek kitokio mentaliteto nei Tuniso arabai ir tikrai nėra nei apsileidę, nei neinovatyvūs.
Kroatijoje būtinas automobilis. Šalyje daug gražių kampelių, į kuriuos viešuoju transportu neprivažinėsi. Galima skristi ir tada nuomotis automobilį, tačiau tada susiduriama su bagažo gabenimo problema – pigios avialinijos brangiai už jį ima, prie viso to dar ir tiesioginių skrydžių iš Lietuvos nėra. O juk vykstant poilsiauti bagažo paprastai reikia daugiau nei vykstant šiaip pasitrinti. Patogių skrydžių nebuvimas, neabejotinai turi neigiamos įtakos šalies populiarumui.
Kad ir kaip nemėgčiau ilgų kelionių automobiliu, viską įvertinus pasimatė, kad užsikrovus valties formos bagažinę ant automobilio stogo, patogiausia vykti būtent juo. Gerai bent, kad automobilis buvo ne mano, ir man vairuoti nereikėjo.
Buvau jau atpratęs nuo tokių ilgų automobilinių kelionių, todėl pradžioje buvo gana įdomu, galvojau – gal kas pasikeitė, gal vėl jos man ims patikti. Išvažiavus iš Kauno šeštą ryto ir pasiekus Varšuvą supratau, kad visgi ne. Nepatinka. Geriau visur skristi.
Nakvojome kažkur Čekijoje prie Brno miesto, o kitą dieną per Čekiją, Austriją ir Slovėniją pasiekėme Kroatijos Rijekos miesto apylinkes.
Užtrukome gal kiek ir ilgokai, bet čia tik dėl to, kad truputį išsukome iš kelio ir kelias valandas skyrėme Slovėnijos sostinei Liublianai. Ji yra gražus, jaukus ir gyvas miestukas, nuo kurio rekomenduoju nenusigręžti, jei esate netoliese.
Kroatija nėra Šengeno zonos narė, taigi pasienyje vis dar tikrinami dokumentai. Kažkaip buvome tą pamiršę ir vos nepralėkėme per sieną nesustoję. Kroatijos pasienietis, kuriam vos nepervažiavome pėdų, piktai liepia mums neįsijausti. Nepykit, sakom, Sabonis, Marčiulionis, Petrovič, Arapovič, Popovič – ir kroatas jau nebepyksta. Arba apsimeta, kad nebepyksta.
Nuo šiaurės Kroatijoje esančios Rijekos miesto poilsio kryptys gali skirtis. Galima vykti į Istriano pusiasalį, kurio pabaigoje yra populiarus Pulos miestas. Ten poilsis būtų labiau sėslus, nes pusiasalis nėra didelis. Jo privalumas tas, kad keltu galima pasiekti Veneciją ir tą pačią dieną grįžti atgal. Tačiau kita kryptis – į Kroatijos pietus – yra daug populiaresnė. Pietų pusėje plyti dauguma Kroatijos grožybių.
Pirmą naktį apsistojame atsitiktiniame viešbutyje kažkur už Rijekos, manydami ryte tęsti kelionę pietų kryptimi.
Šioje kelionėje neturėjome išankstinių viešbučių rezervacijų, nes nenorėjome prisirišti prie vietovių. Turėjome palapines ir tikėjomės, kad atėjus vakarui galėsim prisiglausti bet kuriame iš daugybės kempingų, esančių Kroatijos pakrantėje. Pasirinkimas neplanuoti nakvynių pasiteisino, nes atkrito pareiga kiekvieną vakarą būti ten ir ne kitur bei atsirado didesnė veiksmų laisvė.
Kroatijos pajūryje yra tiek daug viešbučių ir kempingų, kad neturėdami rezervuotos vietos ir kažkokių specialių poreikių, jei ne vienoje, tai kitoje vietoje nakvynę vis tiek pavyks rasti. O važiuojant palei jūrą, kad ir kur beapsistotum, ji bus šalia, ir net trumpa nakvynė bei laiko trūkumas nesutrukdys jums ryte nors kelioms minutėms įšokti į šiltą Adrijos vandenį.
Kelias, kurio numeris 65, yra gražus, nuo Rijekos iki pat Zadaro einantis palei jūrą ir dovanojantis puikius vaizdus. Važiuoji juo, mėgaujiesi vaizdais, mąstai, kad čia tikras rojus, ir džiaugiesi, kad atvažiavai. Dar kiek pavažiavus entuziazmas priblėsta, ir jau ramiai, be aikčiojimų galvoji, kad čia iš tiesų gražu. Dar kiek vėliau į grožį imi reaguoti labai santūriai, vis labiau pradedi kreipti dėmesį į nesibaigiančius kaimus, trikdžius keliuose ir po truputį pradedi erzintis dėl lėto judėjimo.
Prie paminėtų nesklandumų pridėkime, kad kelias yra kalnuotas ir vingiuotas, jame sunku aplenkti lėtapėdžius, todėl važiavimas gali užsitęsti. Dar kiek vėliau, visiškai pamiršęs gamtos grožį, imi keikti kalnus, kaimus, lėtaeigius vairuotojus ir vis dažniau apima piktos mintys, kad gal ir nereikėjo čia grūstis, gal ir teisūs yra nevažiuojantys į Kroatiją.
Bet tai tik emocijos. Jos nuslūgsta pagaliau pasiekus Zadarą. Mano manymu, būtent nuo šio miesto judant į pietus ir prasideda tikroji Kroatija su visu savo gėriu. Porai naktų įsikuriame bet kokiame kempinge netoli Zadaro. Jis visas užkimštas vokiečių kemperiais, bet šeimininkas vietos porai palapinių dar randa. Pasistatome jas nuo karščio nušiurusios pušelės pavėsyje.
Pats kempingas nėra patrauklus, nes jame labai mažai pavėsio, o karštis plieskia kaip iš pragaro. Kempingo teritorija yra šeimininko namo kiemas. Pats namas priminė devinto dešimtmečio naujųjų lietuvių pilaites, kurios pasibaigus lengvo biznio laikams dėl nesugebėjimo tokio gremėzdo (kartais net nepastatyto iki galo) išlaikyti ir apšildyti buvo išparduotos arba jų pirmieji aukštai išnuomoti komercinėms parduotuvėms ar kavinėms, kuriose vietiniai smarkuoliai mėgo aiškintis santykius šaunamaisiais ginklais.
Nepaisant mano priešiškumo kempingui, nusprendėme čia likti. Visi ir taip buvo išerzinti ilgo ir varginančio važiavimo nuostabaus grožio keliu, tad nusprendžiau nebepurkštauti. Tikėjausi kažkaip tas dvi naktis ištverti.
Nuo čia ir prasidėjo mūsų atostogos Kroatijoje. Vakare išlėkėme pasivaikščioti po Zadarą, ir prasti dienos įspūdžiai dingo. Zadaras yra labai jaukus, gyvas ir šiltas miestas. Ir jis yra tik pradžia. Važiuojant toliau pietų kryptimi mūsų lauks vienas už kitą gražesni Kroatijos perliukai ir, žinoma, išvados dėl retesnio Kroatijos vardo minėjimo lietuvaičių tarpe.
