Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Pripetėje gyvenusi moteris, kuri grįžo į Černobylį: „Čia prabėgo laimingiausios mano dienos“

Žinote tą keistą atradimo jausmą, kai netyčia sužinai, kad senas namas, pro kurį kasdien eidavai į darbą ir atgal namo, slepia neįtikėtiną legendą arba neišgalvotus dalykus apie kokią istorinę asmenybę?

Kažką panašaus sužinojęs stabteli prie to seno, nublukusio namo, pakeli galvą ir tarsi atiduodamas deramą pagarbą mėgini įsivaizduoti, ką tie mūrai matė ir visą šį laiką taip santūriai nuo tavęs slėpė.

Panašiai man yra nutikę evakuotoje Černobylio zonoje. Tiksliau pačiame Černobylio mieste, tuose senuose butuose, kuriuose anksčiau, iki katastrofos, gyveno černobyliečiai, o dabar vieną ar kelias naktis praleidžia tokie prašalaičiai kaip mes. Tik tokį siurrealistinį „Vau!“ sau mintyse ištariau ne dėl kokio pastato, o po pokalbio su žmogumi.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Praeities šmėklos Černobylio katastrofos vietoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Praeities šmėklos Černobylio katastrofos vietoje

Tam, kad geriau suprastumėt mano nustebimą ir tą neįprastą jausmą, kurį minėjau, turiu šiek tiek papasakoti apie nuobodokus lankymosi Černobylyje užkulisius.

Visa evakuota zona yra griežtai saugoma, todėl legaliai įvažiuoti pro išorinį kontrolės postą į perimetro vidų įmanoma tik susitvarkius dokumentus Černobylio zonos administracijoje. Pastarosios darbuotojai siunčia mano prašymus į valstybines įstaigas Kijeve. Ten patikrinami visų ketinančių įvažiuoti į evakuotą zoną asmens duomenys.

Jei kieno nors asmens kodas siejamas su nusižengimais Ukrainos teritorijoje, tokie asmenys neįleidžiami. Aišku visos biurokratijos galima išvengti registruojant savo kelionę per vietines kelionių agentūras. Kadangi visus dokumentus tvarkau pats, tai dažnai gaunu rinktis, kurioje iš dviejų veikiančių nakvynės vietų Černobylio miestelyje apsistosime.

Tiesa, anksčiau buvo galima pernakvoti ir iš krovininių konteinerių suręstuose svečių namuose. Tačiau jau porą metų jie uždaryti, todėl tenka rinktis tarp viešbučio „Desiatka“ ir senų daugiabučių, kuriuose nėra karšto vandens.

Pirmasis variantas gana nuobodus, primena vidutiniškus viešbučius Lietuvos provincijose. Antrasis dar blogesnis, tik ten nėra televizorių ir interneto, o seni sovietiniai baldai atvežti iš evakuotos Pripetės butų. Todėl, jei tik galiu, visą laiką renkuosi antrąjį variantą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Praeities šmėklos Černobylio katastrofos vietoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Praeities šmėklos Černobylio katastrofos vietoje

Daugiabučiai pritaikyti svečių viešnagėms, todėl jų laiptinėje įrengtas nedidelis administratorės kambarėlis. Pati administratorė, kurią visi vadina Natalija Nikolajevna, viename iš evakuotų butų gyvena.

Natalija atrakina spintą ir ištraukia seną sovietinę, tačiau iščiustytą patalynę, labai šiurkštaus tualetinio popieriaus ir rankšluosčius (kurių niekas nenaudoja, nes iš dušų teka ledinis vanduo).

Su Natalija niekada daug nebendraujame. Mano užduotis pasirašyti ant dokumentų ir sumokėti už nakvynę. Tiesa, atlikti visas administracines užduotis man buvo patikėta gal tik trečiaisiais savo kelionių į Černobylį metais. Šiaip visą tai tvarko grupę lydintis gidas. Tik jam leidžiama įeiti į pagrindinį zonos administracijos pastatą, ant kurio durų kabo lentelė, informuojanti, kad užsienio piliečiams įeiti draudžiama.

Aš pasirašau, atiduodu pinigus, o tada Natalija atrakina spintą ir ištraukia seną sovietinę, tačiau iščiustytą patalynę, labai šiurkštaus tualetinio popieriaus ir rankšluosčius (kurių niekas nenaudoja, nes iš dušų teka ledinis vanduo).

Tada su manimi atvykę lietuviai pradeda krizenti – daugeliui tokia procedūra atrodo labai egzotiška ir atgyvenusi. Natalija paprastai irgi juokiasi, tik ne iš patalynės ir tualetinio popieriaus, o iš mūsų reakcijos. Taigi, gal 3-4 kartus per metus, mes su Nikolajevna tik: „Laba diena, labas rytas, viso gero!“.

Aš niekada nesusimąsčiau man į močiutes beveik tinkančios moters užkalbinti su reikalais nesusijusiomis temomis, o ji pati labai kukli. Ir kaip vėliau paaiškėjo, mano, kad mes iš Europos Sąjungos, todėl esam dideli ponai, kurių nedera trukdyti.

Vėliau paaiškėjo, kad Natalija mano, jog mes iš Europos Sąjungos, todėl esam dideli ponai, kurių nedera trukdyti.

Kartą su bičiuliu Nikolajumi stovėjome prie vienos apleistos mokyklos Pripetėje ir lūkuriavome, kol su manimi atvykę lietuviai apžiūrės pastato vidų. Paprastai tam skiriame 10-15 minučių, po kurių išsitraukiu švilpuką ir kelis kartus sušvilpęs sušaukiu visus laukan.

Kol laukėme, Nikolajus vaikštinėjo pirmyn atgal, kartkartėmis kažką paspirdamas koja. Tada svajingai apsidairė ir bakstelėjęs pirštu į kitoje gatvės pusėje, už medžių lajų ir krūmų šviečiančius daugiabučių siluetus, lyg perkūnas iš giedro dangaus išbėrė: „Ten anksčiau gyveno Natalija Nikolajevna!“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pripetės miestas Ukrainoje menantis Černobylio avariją
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pripetės miestas Ukrainoje, menantis Černobylio avariją

Turėjau kelias minutes apdoroti ką tik gautą informaciją ir suvesti galus. Tada pasitikslinau, ar tai ta pati Natalija iš viešbučio. Nikolajus patvirtino, kad tikrai ta pati ir pasiūlė pačiam ją paklausinėti. Pasirodo, ji gyveno Pripetėje!

Kai vakarop grįžome atgal į Černobylį, nedelsdamas laiptais nusileidau prie Natalijos buto durų ir pasibeldžiau:

– Natalija Nikolajevna, labai atsiprašau, kad taip vėlai Jus trukdau, bet Nikolajus man šiandien pasakojo, kad anksčiau gyvenote Pripetėje. Žinote, aš žurnalistas, renku visų zonoje sutiktų asmenybių istorijas...

– Pala, pala... Koks dar Nikolajus? – viduryje sakinio įsiterpė sutrikusi Natalija.

– Nikolajus Fominas, gidas.

– Ot, koks gandų nešiotojas! – valiūkiškai šyptelėjo.

– Šiandien jis man rodė kiemą, kuriame jūs gyvenote iki katastrofos, o aš norėjau iš jūsų paimti interviu ir nufotografuoti.

– Aha... Ir kur tas kiemas, anot jo?

– Sportivnaja gatvėje, priešais trečiąją vidurinę mokyklą.

– Visai ne. Jis kažką sumaišė. Tiesiog, į tą mokyklą vaikščiojo mano sūnus.

– Tai jūs tikrai gyvenote Pripetėje?! Gal galiu įrašyti mūsų pokalbį? – vis dar stovėdamas tarpduryje, jau mėginau traukti diktofoną.

– Ne, ne, ne... Aš tikrai nesifotografuosiu. Ir labai daug apie tai kalbėt nenoriu. Žinot, man tai labai skaudi tema. O jei dar įjungsit visokius diktofonus, tai man bus daug streso.

– Nors kelis klausimus leiskit užduoti. Aš dar nebuvau sutikęs tokios įdomios istorijos evakuotoje zonoje.

– Na, gerai. Eime pas mane į kabinetą... Aš tuoj, tik pasiimsiu raktus – užvėrė man prieš nosį duris, kol rado raktus.

Tada užrakinusi buto duris, be didelio entuziazmo pakvietė eiti iš paskos. Kai atėjome į jos „kabinetą“, Natalija dar kartą paprašė neįrašinėti jos pokalbio, tačiau neprieštaravo, kad užsirašinėsiu į užrašų knygelę.


– Natalija Nikolajevna, sakykit, nuo kelių metų gyvenote Pripetėje?

– Kai mano, amžinam atilsy, vyras gavo darbo vienam Pripetės fabrike, mes čia ir atsikraustėme. Tuo metu mums buvo 22 – 25 metai. Buvome jauna šeima. Aš laukiausi sūnaus. Ir šiaip, Pripetėje buvo daug jaunimo, miestas buvo labai gražus. Galima sakyti, gyvenimu nesiskundėme.

– Ar prisimenate katastrofos dieną ar evakuaciją?

– Tai nebuvo niekuo išskirtinė diena. Niekas mums nepranešė, kad elektrinėje įvyko kažkokia nelaimė. Visi gyvenome įprastu ritmu. Jau vėliau, kai sužinojome, kas įvyko, kai pranešė per radiją ir pradėjo iškraustymą, tai tada aš gerai įsiminiau tą savaitgalį.

Kaip šiandien pamenu – buvo balandžio 27 diena, sekmadienis. Sūnui nereikėjo į mokyklą, bet jie buvo pakviesti į talką tvarkyti klasių. Girdėjome ir matėme skraidančius sraigtasparnius, bet dar nesuvedėme galų. Kai sūnus grįžo namo, perbraukiau pirštais jam per plaukus ir žiūriu, kad galvoje pilna smėlio.

Aš taip supykau, nes pagalvojau, kad jis maudėsi upėje. O pasirodo, kad jis su draugais tikrai buvo prie upės, bet nesimaudyti, o pažiūrėti, kaip sraigtasparniai semia smėlį iš pakrančių. Tai šie kildami pribėrė to smėlio jiems į rūbus ir plaukus.

Jau vėliau prasidėjo pranešimai apie nelaimę, visokie nurodymai, ką daryti, kai kur pradėjo plauti gatves. Galiausiai mus visus iškraustė, liepė palikti atidarytus langus, kad būtų aišku, jog mūsų namuose nėra. Automobilį irgi palikome – išvežė autobusu. Tai tą minutę, kai sužinojau, iš kur tie sraigtasparniai, kurie mano sūnui į plaukus pribėrė smėlio, skraidė, man tiesiog pakirto kelius.

– Kodėl šiandien gyvenate Černobylio miestelyje? Juk jus evakavo?

– Jau daug vėliau mano vyras žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Sūnus užaugo ir sukūrė savo šeimą. O mane patraukė link šitų vietų, kur prabėgo vieni laimingesnių gyvenimo metų. Juolab, čia gavau darbo.

– Ar po katastrofos lankėtės apleistoje Pripetėje?

– Ne. Man kažkaip baisu ten važiuoti.

Tai – ciklo „Savanoriai į Černobylį“ straipsnis. Daugiau jų rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs