Viktorija – viena iš 550 žmonių iš viso pasaulio, kurie buvo atrinkti studijuoti Indonezijoje pagal Darmasiswa programą. Šioje šalyje mergina praleis metus. Su portalo 15min.lt skaitytojais ji dalijasi įspūdžiais iš daugeliui mažai žinomos Azijos šalies. Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia.
Eismo sąlygos – jokių taisyklių
Indonezijoje eismas vyksta kaire puse. Pirmąją savaitę buvo sunku susigaudyti, bet greitai prisitaikiau. Tačiau prie kitų eismo sąlygų priprasti prireikė daugiau laiko.
Indonezijoje retai pamatysi kelio ženklus, prie kurių esame pripratę mes, europiečiai. Kai kur yra šviesoforai su rodyklėmis, nurodančiomis kuria kryptimi leidžiama ar draudžiama važiuoti, pasitaiko kelios tekstinės lentelės su informacija, kuria kryptimi važiuoti, norint nuvykti į tam tikrus rajonus, miestus ar lankytinus objektus.
Tik Balio saloje mačiau ženklą, ant kurio buvo pažymėti atstumai iki kitų Balio miestų – daugiau Indonezijoje tokios informacijos neteko regėti. Paklausite, kaip žinoti, kieno pirmumas, kaip nuvažiuoti iki reikiamos vietos ir panašiai? Indoneziečiai tiesiog žino, jiems nereikia jokių ženklų.
Laikytis taisyklių jie nepratę: neretai vairuotojai pradeda važiuoti dar degant raudonam šviesoforo signalui arba visai jo nepaiso. Automobiliai už šviesoforų sustoja per toli, todėl vairuotojai nemato, kada užsidega žalias signalas. Tad, kada važiuoti, jiems „pasako“ kiti vairuotojai, pradėję spausti savo garso signalus.
Keliuose sužymėtos ištisinės juostos čia yra labiau dėl grožio, nes niekas jų nepaiso. Nebent užsieniečiai, kurie tik pradeda važinėti miesto gatvėmis. Bet ir jie, pagyvenę Indonezijoje ilgiau, pradeda laikytis tik neformalių kelių eismo taisyklių.
Nors didesnėse sankryžose yra policijos patrulių postai, tačiau neteko matyti, kad policija baustų (ar bent jau sustabdytų) motorolerio vairuotoją, jei jis važiuoja be šalmo ar transporto priemonės numerio. Policininkai ignoruoja ir pažeidėjus, kurie pralekia sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui.
Tiesa, kartais didesnėse gatvėse rengiami policijos reidai. Jų metu tikrinami vairuotojų ir transporto priemonių dokumentai. Bet vairuotojai dažniausiai pamato reidus iš toli ir, jeigu dokumentų neturi, tiesiog apsisuka ir nuvažiuoja kita kryptimi.
Žmonės kerta gatvę bet kur ir bet kada. Rodydami, kad tuoj eis, jie tiesiog pakelia iki juosmens ranką ir šiek tiek pamojuoja. O tada jau drąsiai eina į gatvę.
Įtariu, kad didžioji dalis kelyje sutinkamų vairuotojų neturi kai kurių dokumentų, dažniausiai – vairuotojų pažymėjimų.
Nieko nestebina ir mašinų priekabose vežami žmonės, kurie jose net ne sėdi, bet dažniausiai tupi arba stovi. Nesaugu? Taip, tačiau patiems indoneziečiams – tiek keleiviams, tiek vairuotojams, tiek, matyt, policijai, – tai atrodo normalu.
Apie saugos diržus apskritai nerašysiu – Indonezijoje juos naudoja tik turistai.
Užsieniečiams pereiti gatvę padeda policininkai
Indonezijoje būti pėsčiuoju sudėtinga, nes trūksta pėsčiųjų perėjų. Todėl žmonės kerta gatvę bet kur ir bet kada. Rodydami, kad tuoj eis, jie tiesiog pakelia iki juosmens ranką ir šiek tiek pamojuoja. O tada jau drąsiai eina.
Kitaip elgiantis gali kitapus gatvės niekada neatsirasti – pėsčiųjų perėjoje sustojusių pėsčiųjų vairuotojai nepraleidžia. Esu mačiusi, kaip turistai stovėjo maždaug 20 min. nedrįsdami eiti. O pro šalį vietiniai lėkė nekreipdami į juos dėmesio.
Tiesa, turistų lankomose vietose dieną kartais budi policininkai, kurie, reikalui esant, užsieniečiams padeda pereiti gatvę.
Man teko naudotis jų paslaugomis. Pamatę, kad turistas stovi pėsčiųjų perėjoje nedrįsdamas eiti, policininkai sušvilpia švilpuku ir atbėgę sustabdo eismą abiejose juostose.
Po pusmečio Indonezijoje per gatvę aš jau einu „indonezietiškai“: šaltu veidu ištiesiu ranką ir nieko nelaukusi kertu kelią. Tačiau vis dar dažniausiai tai darau perėjose, o ne kur papuola.
Motoroleris – būtinybė, jį čia vairuoja visi
Indonezijoje vaikai jau nuo mažens važinėja motoroleriais. Atokesnėse gatvėse nieko nestebinantis vaizdas – 8-metis vairuotojas, motoroleriu važiuojantis be suaugusio. Iš to, kaip jie laviruoja, supranti, jog praktikos važiuoti motoroleriu vietos vaikai turi kur kas daugiau nei užsieniečiai.
Įprastas vaizdas: motoroleriai lenkia vieni kitus priešpriešine juosta, kuria dar atvažiuoja automobilis. Vienas šalia kito važiuoja milimetrų atstumu, įvažiuodami į didelę gatvę iš šalutinio kelio net nestabteli ir neapsidairo.
Nesu mačiusi, kad kas nors žiūrėtų į veidrodėlius, pavyzdžiui, prieš lenkdami.
Net mašinos čia ne taip greitai važiuoja, kaip motoroleriai. Tačiau iki šiol man neteko matyti nė vienos avarijos (nors neoficiali 2014 m. statistika byloja, kad kiekvieną dieną Indonezijos keliuose žuva po 120 žmonių).
Daugiausia problemų pridaro užseniečiai, kurie bando važiuoti kaip indoneziečiai. Jie nuolat į kažką atsitrenkia, susižaloja patys.
Kadangi atstumai čia dideli, nėra šaligatvių pėstiesiems, pasivaikščiojimus tenka pamiršti. Nuvykti iš namų iki universiteto, parduotuvės ar kitos kasdienės vietos paprasčiausia motoroleriu. Būtent todėl jį ir pradėjau vairuoti.
Prieš kelionę į Indoneziją išlaikiau vairavimo egzaminą ir gavau vairuotojo pažymėjimą, tačiau ant motorolerio kaip vairuotoja pirmą kartą atsisėdau Indonezijoje.
Pradžioje niekaip nesupratau, kodėl man visi signalizuoja. Galvojau, kad kažkas negerai su motoroleriu: gal nedega žibintai? Vėliau pradėjau įtarti, kad vairuoju per lėtai.
Tačiau bičiuliai indoneziečiai paaiškino: „Mes pypiname ne dėl to, kad tu ar kiti daro kažką negerai, o informuodami, kad atvažiuojame“.
Turiu prisipažinti, kad vairuoti motorolerį man patinka. Juo gali patogiai pasiekti visas vietas, kurias nori. Be to, tai patogi transporto priemonė, kai reikia ką nors atsivežti.
Kartais tenka matyti, kaip ant mažyčio motorolerio važiuoja visa šeima – 2 suaugę, 2 vaikai (vienas vaikas stovi prieš tėtį, apsikabinęs vairą, kitas – sėdi tarp tėčo ir mamos). Įprastas ir toks reginys, kai ant motorolerio žmonės vežasi baldus, pilnas dėžes maisto, narvus su gaidžiais, ilgiausius bambukus ir pan.
Tai patirti teko ir man: mano čiužinį, kurį vežiausi motoroleriu, susuko, iš virvių padarė petnešas ir uždėjo man ant nugaros – kaip kokią kuprinę. Panašiai į namus parsivežiau ir stalą, bambuko užuolaidas bei kitus daiktus.
Kitame pasakojime Viktorija dalinsis patarimais, kaip išgyveti sausąjį ir lietingąjį sezonus ir kam Indonezijoje jai reikalingos vilnonės kojinės.
