Štai jums 35 mano patirtys, įrodančios, kad kelionė į Pchenjaną iš tikro yra kelionė į XX amžiaus vidurį.
1. Geriau už plevėsuojančias vėliavas būdavo tik įmūrytos – tokių kažkada turėjome mes, tokių daug Šiaurės Korėjoje.
2. Marinuoti („importiniai”) agurkėliai – vis dar deficitas, demonstruojamas baro lentynose prie alkoholinių gėrimų.
3. Pastatai, kuriais dabar didžiuojasi Šiaurės Korėja, panašūs į tuos, kuriais kažkada didžiavosi Sovietų Lietuva, ir dėl kurių dažniausiai dabar kyla priešingas jausmas.
4. Juoda apranga – ne dėl mados, o dėl baimės išsiskirti. Ir visuotinio deficito – mes irgi kažkada turėjome spalvų deficitą.
5. Skundžiatės, kai pasirodžius pirmam sniegui kelininkai nespėja surinkti kiekvienos snaigės? Šiaurės Korėjoje pamirškite nuvalytus kelius, svarbiausia – švarūs lyderių paminklai.
6. Mes irgi turėjome laiką, kada menas tarnavo ne kūrybiškumo skatinimui, o valdžiai.
7. Svarbiausias muziejus mieste – ne kokio nors meno, bet karinis, pabrėžiantis sufalsifikuotos istorijos pergales.
8. Nuolatinis jausmas, kad tave kažkas seka, net kai išėjai vienas į miestą – mes to jau net nebeįsivaizduojame.
9. Fiktyvi realybė – ko nepadarysi dėl noro parodyti užsieniečiui, kad „viskas pas mus normalu”. Jei reikia – galima net kreivai imituoti vestuvinę fotosesiją.
10. Žmonės, kurie bijo kameros ir iškart nusisuka į sieną vos išvydę, kad yra fotografuojami.
11. Knygynas Šiaurės Korėjoje nuobodumu galėtų lenktyniauti su Brežnevo kalbomis. Skaudą galvą nuo per didelio pasirinkimo „Knygų mugėje“? Pagalvokite dar kartą.
12. Turėjome ir mes – tik elitui arba užsieniečiams skirtos parduotuvės. Vietiniams užeiti čia nedraudžiama, bet ko ten eiti, jei tie maisto produktai jiems kaip muziejaus eksponatai.
13. Rytinį miestą žadinantys paradai ar visuotinės mankštos.
14. Propaganda, lendanti nuolat ir per visus galus. Valgant restorane Pchenjane gali mėgautis vietinės muzikos klipais.
15. Nesėkmingai nukopijuoti užsienietiški produktai, kad ir ledai. Neskanūs labai.
16. Sovietų Sąjunga kažkada kopijavo net kompiuterinius žaidimus (pamenate legendinį vilko ir kiaušinių žaidimą?). Šiaurės Korėja daro tą patį – interneto neturinčiuose jų telefonuose galima rasti daug pažįstamų žaidimų. Ir tik Šiaurės Korėjos viduje veikiantį intranetą.
17. Valgymas tuščiuose restoranuose, nes vietiniams jie neįkandami.
18. Laikas, kai dviratis pas mus buvo tik susisiekimo, bet ne laisvalaikio praleidimo priemonė, pasibaigė. Šiaurės Korėjoje – toli gražu ne.
19. Visa šalis nusėta lyderių pėdsakais – tokie piešiniai ir paminklai gimsta po kiekvieno lyderio apsilankymo regionuose ar visada itin išmintingo pamokslo.
20. Architektūrinė įvairovė kaimeliuose atrodo blogiau nei medinius namus į plytas keičiančioje pokario Sovietų Lietuvoje.
21. Vyčio ir partizanų kalvelės dilemos Šiaurės Korėjoje nebūtų – čia visi paminklai gali vaizduoti tik lyderius, partiją arba politinę ideologiją.
22. Nepatinka grūstys gatvėse piko metu? Išbandykite milijoninio Pchenjano gatves. Nėra pinigų, nėra automobilių, nėra ir spūsčių.
23. Cirkas – vienas pagrindinių tautos linksminimo įrankių. Daugiau pramogų – tik pačiuose viešbučiuose, kurie vietiniams neprieinami.
24. Šiaurės Korėjoje galite klausytis ir įvairios vakarietiškos muzikos. Bet tik bibliotekoje.
25. Pas mus jau seniai išnykę raudoni kaklaraiščiai.
26. Neegzistuojančio eismo reguliuotojai – nes kažkaip reikia užimti piliečius.
27. Kasdien tą pačią niūrią programą rodanti televizija.
28. Priverstiniai nusilenkimai mirusiems šalies lyderiams mauzoliejuje. Pas mus tokie senokai išnyko, neskaitant vienos kitos partijos nusilenkimų Antakalnio kapinėse.
29. Apie visuotinį deficitą rėkiančios kavinės vitrinos.
30. Kiekvienas rimtesnis apsilankymas prie paminklų lyderiams turi būti įprasmintas priverstiniu brangių gėlių pirkimu.
31. Vaikų darželiai, nuo pat mažens farširuojantys beprasmę informaciją apie lyderių gimtųjų sodybų planą.
32. Restoranas, į kurį užsukus ir būnant vieninteliu klientu jame, užrakinamos durys. Dėl mano ar dėl vietinių saugumo – taip ir nesužinojau.
33. Laikraščiai, pirmajame puslapyje beveik visada publikuojantys lyderio nuotrauką. Kurios perlenkti, šiukštu, negalima.
34. Pradingę viešbučio aukštai. Ir vėliau pradingęs amerikietis turistas, bandantis patenkinti smalsumą ir išsiaiškinti, kas gi buvo tame neegzistuojančiame penktajame aukšte.
35. Kur beeitum, ką bedarytum, niekada neturi pamiršti, kam turi būti dėkingas už šios šalies klestėjimą ir šią kelionę laiku – lyderių portretai šviečia ne tik nuo kiekvieno didesnio pastato, bet ir viešajame transporte.
Ir tokių įrodymų, kad Šiaurės Korėja gyvena skirtingoje laiko plotmėje, yra gerokai daugiau. Vakaruose gyvenančiam ir sovietinio absurdo nepatyrusiam turistui tai gali atrodyti tarsi realybės simuliacija, bet kiekvienam lietuviui tai bus kelionė laiku į realią praeitį.
Nerealu yra tai, kiek toli mes nuo tos praeities pabėgome.
TAIP PAT SKAITYKITE:
I: 8 dienos beprotiškiausioje pasaulio valstybėje
II: Trys patirtys sostinėje Pchenjane
III: kaimelis, kuriame karas galėtų prasidėti net ir dėl smulkmenos
IV: Kaip jaučiasi turistas šioje šalyje?
V: (Ne)įmanoma žemėlapio misija
VI: Sportas ir menas per muštrą