Tai – Molėtų rajone, Mindūnuose, Ežerų žvejybos muziejuje laikinai įkurdinta įvairių gyvūnų iškamšų ir kailių kolekcija.
120 skirtingų žvėrių ir paukščių iškamšų – tai vos trečdalis privačios kolekcijos, kurią muziejui padovanojo verslininkas Antanas Truskauskas.
Savo namuose jis turi dar mažiausiai 200 gyvūnų iškamšų. Svarbiausias faktas, kurį išgirdus mano žandikaulis buvo atvipęs dar ilgai, kad visus šiuos žvėris ir paukščius lietuvis sumedžiojo pats. Na, beveik visus – įspūdingai atrodantis begemoto biustas – muliažas.
„Jį per medžioklę buvo „nušovę“ su migdomaisiais. Gyvūnas liko gyvas, o medžioklės dalyvis galėjo pasigaminti jo muliažą“, – apie išskirtinį parodos eksponatą pasakojo Ežerų žvejybos muziejaus muziejininkė Alfreda Petrauskienė. Šiame muziejuje laikinai įkurdinta dalis savo patalpų kol kas neturinčio Antano Truskausko medžioklės ir gamtos muziejaus eksponatai.
Vaikštinėjant po kambarius, kuriuose sudėta įspūdinga kolekcija, apima dvejopas jausmas: viena vertus, žaviesi taip tikroviškai atrodančiais žvėrimis, kuriuos kartais net baisu paliesti ranka – atrodo, kad liūtas ar lokys „atsigaus“ ir užriaumojęs nukąs ranką.
Tačiau neapleidžia ir jausmas, kad šie žvėrys – pramoginės medžioklės, kuri iki šiol nedraudžiama ir itin populiari dalyje pasaulio šalių, aukos.
Ar jis tikrai viską pats vienas sumedžiojo?
Šį klausimą net kelis kartus muziejuje garsiai ištarė ekskursijos dalyviai. Kaip ir man, daugeliui buvo sunku patikėti, kad per 100 egzotiškų gyvūnų galėjo parsivežti ir padaryti iškamšas užsakė vienas žmogus.
Lakoniškai apie tai, kaip kolekcija atsirado žvejybos muziejuje, grupei papasakojusi muziejininkė, patarė detalių klausti paties A.Truskausko. Apie jį sklandančios legendos byloja, kad medžioklė – jo gyvenimo būdas. „Turbūt A.Truskauskas skristų ir į kosmosą, jei ten būtų ką sumedžioti“, – juokaujama.
Medžioklė – visas gyvenimas
Neradusi atsakymų muziejuje, susisiekiau su A.Truskausku, kuris sutiko atsakyti į man rūpimus klausimus.
„Mano senelis, tėvukas medžiojo, o aš pats šautuvą į rankas paėmiau būdamas dar vaikas“, – pasakojo pašnekovas. Miškininkystės mokslus baigęs ignalinietis netrukus suprato, kad medžioklė ir yra tai, ką jis nori veikti gyvenime. Šiuo metu tai jau virto verslu – vyras ne tik pats medžioja visame pasaulyje, bet ir organizuoja komercinės medžioklės keliones į bet kurį pasaulio kampelį tokių pramogų ieškantiems medžiotojams.
Į detales apie komercinės medžioklės kainas vyras nesileidžia: neslepia, jog ne visi žmonės sau gali leisti skristi į Namibiją ar Kanadą ir ten sumedžioti išsvajotą gyvūną. Tačiau, anot jo, ne tai svarbiausia.
„Man pačiam brangūs visi sumedžioti gyvūnai. Nesu tipiškas maksimalistas lietuvis, kuriam svarbiausia dydis“, – tikina. Vis dėlto neslepia, jog malonu, kad šiuo metu jo turima sumedžiotų žvėrių ir paukščių iškamšų kolekcija yra didžiausia Lietuvoje.
Joje yra beveik visi legaliai medžiojami gyvūnai – „nepagauti“ liko tik retieji egzemplioriai. „Pavyzdžiui, neturiu dar baltosios meškos – jas medžioti leidžiama Kanadoje. Taip pat kolekcijoje nėra mažųjų antilopių, kurios – kiškio dydžio“, – pasakojo medžiotojas.
Didžiulę iškamšų kolekciją jis teigė sukaupęs per daug apie tai negalvodamas.
„Pirmiausia esu medžiotojas. Dėl to ir atsirado mano biuras, padedantis kitiems medžiotojams susiorganizuoti komercines medžiokles. Tačiau jiems negalėjau siūlyti katės maiše – todėl ir anksčiau, ir dabar visuomet pats pirmas išbandau naujas šalis, maršrutus, kur galima medžioti. O jau tuomet, kai pats žinau, kaip viskas ten vyks, ramiai siunčiu kitus medžiotojus“, – pasakojo A.Truskauskas.
Taip per daug metų susikaupė keli šimtai gyvūnų iškamšų ir kilo natūralus poreikis jas kažkur laikyti.
„Auginu dvi dukras, kurios mane užtikrino, kad, kol jos gyvos, rūpinsis mano kolekcija, kad ir kur ją laikyčiau. Tačiau vėliau anūkai galbūt to nebedarys, todėl pradėjau galvoti, kad galbūt reikėtų įkurti oficialų muziejų, kuris veiktų ir po manęs“, – pasakojo privataus muziejaus įkūrėjas.
Pasak jo, panašūs muziejai veikia daugelyje Europos šalių. „Lenkijoje, Slovakijoje, Vokietijoje bet kurioje pilyje rasite medžioklės trofėjų. Tik Lietuvoje nieko nebeliko. Turime tik Ivanausko muziejų (Tado Ivanausko zoologijos muziejų Kaune – aut. past.) ir viskas“, – sakė pašnekovas.
Pradėjęs ieškoti vietos, kur galėtų įkurti muziejų, jis pageidavo tik vieno – kad muziejus būtų Aukštaitijoje, iš kurios yra pats kilęs.
„Kai sulaukiau Molėtų mero pasiūlymo įkurti jį Molėtų rajone, apsidžiaugiau ir sutikau. Juolab, kad Mindūnai man pakeliui namo, į Palūšę“, – sakė iš Ignalinos rajono kilęs, o šiuo metu Vilniuje biurą turintis verslininkas.
Jis neslėpė norintis ateityje turėti didesnes patalpas – kad tilptų visa jo turima kolekcija. Tačiau greičiausiai iš Lietuvos ežerų ir žvejybos muziejaus niekur nesikraustys. „Galbūt atsiras koks priestatas...“ – svarstė. O kol kas jis džiaugiasi tuo, jog gyvūnų ir paukščių iškamšų ekspozicija gausiai lankoma.
„Mokytojos man skundėsi, kad vaikų neišeina ištempti iš mano muziejaus, nors kituose muziejuose vos apsilankę jie patys skuba išeiti. Toks ir buvo mano tikslas – edukuoti vaikus, skatinti domėtis. Aš pats ir kiti medžiotojai yra vieni žingeidžiausių žmonių pasaulyje. Juk būtent medžioklė suteikia progą jiems patekti ten, kur retas turistas nuklysta – į laukinę gamtą, pamatyti autentišką vietinių gyvenimą“, – kalbėjo pašnekovas.
