Pirmoji užduotis – įsigyti transporto priemonę. Kol nepradedi domėtis, atrodo – vaje, ką čia užsiimsi. Gali išsinuomoti, gali imti saugų variantą. Bet kaip ir visur – kiek pradėjus gilintis supranti, kad Vietname veikia savarankiška keliautojų rinka, kurioje kasdien nuolat perkami ir parduodami motoroleriai, nepaisant to, kad Vietname turistams įsigyti motorolerio teisiškai nėra galima (su niuansais). Dažniausiai visi čia keliauja su dailiąja vintažine „Honda Win“, kuri tikrai nėra for the win. Pasirodo, tai prasta kiniška „Honda“ kopija, kuri nėra skirta be ilgesnės pertraukos sukti ratą per visą Vietnamo perimetrą. Bet kiekvienas renkasi – turėti patikimą partnerį ar turėti gražias nuotraukas. Kaip supratote, mes nėjome for the win.
Antroji užduotis – nusimatyti tikslą. Kiekvienas tikslus planuoja savaip. Gali dėliotis maršrutą kiekvienai dienai – puiku. Žinosi, kur ką pamatyti, žinosi, ar bus kur apsistoti. Arba gali kasdien dėliotis daug mažų tikslų, pavyzdžiui, važiuoti, iki kol pradėsi nebejausti užpakalio. O platesne prasme – važiuoti, kol kosėjantis tepalu motoroleris prisipažins, kad jam jau paskutinioji. Jei neturi didelių tikslų, daug lengviau juos įgyvendinti, ar ne? O ir tai atneša su savimi tam tikro adrenalino jausmo. Nežinai, ar turėsi kur nakvoti, ir tuomet pasitaiko visko: ir apšnerkštų motelių, kuriuose dėl neaiškios priežasties iškabinta daug itin seksualių paveikslų, ir naujų gražių viešbučių su vaizdu į jūrą.
Ir štai, pasileidi į savo rutiną. Pagaliau!
Keliesi ryte – vieną dieną labai šalta, tad apsirengi visus vienoje kuprinėje sutalpintus dviejų žmonių rūbus ant savęs ir labai džiaugiesi, kad tavo šalmas pilnai dengia veidą. Kitą dieną jau kiek šilčiau, ir taip kasdien, kol pasieki centrinį Vietnamą. Tomis dienomis keliesi matydamas aplink plaukiojančius lietaus debesis ir prašai, kad tik jie su tavimi prasilenktų. Ir tau sekasi – lietaus gauni nedaug.
Kitiems keliautojams sekasi mažiau. „Jau savaitę laiko kiekvieną dieną lyja. Man atrodo, tas debesis mane seka“ – sakė sutiktas vokietis. Ir tada vėl džiaugiesi – tas šalmas dar ir nuo lietaus apsaugo! Galiausiai pradeda šilti oras, ir, pagaliau, kažkur pietyn nuo Nha Trang miesto, sušyla tiek, kad vėl rengiesi ant savęs pačius šilčiausius drabužius, bandydamas taip pasislėpti nuo saulės.
Vieną dieną skrieji greitai (t. y. 60 km/h) Highway1, kurio nemėgsta visi motorolerių vairuotojai, nes ten negali žinoti, kada tave į šalikelę prispaus didžiulis vilkikas, arba dar blogiau – priešprieša atlekiantis autobusas, kuriam galioja viena taisyklė: aš didelis, aš garsiai pypsiu, todėl visi traukitės.
Kitą dieną turi visą kelią sau ir vingiuoji aukštyn-žemyn vienoje pusėje žaliuojančiu, o kitoje pusėje – mėlynai banguojančiu Hai Van Pass, išgarsintu Top Gear vyrukų. Trečią dieną spraudiesi triukšmingomis miesto gatvėmis ir mokaisi vietinių taisyklių: motoroleris kaip tarakonas, gali prasisprausti visur, gali važiuoti šaligatviu, gali važiuoti priešprieša. Svarbu neuždusti nuo išmetamųjų dujų.
Vienos dienos būna lengvos – net nepastebi, kaip 100 km jau nuvažiuota. Kitą dieną jau po 50-ties stoji ir urgzdamas bandai išsitiesti, nes stuburas ištaškytas nuo duobėto kelio. Paskui dvi dienas intensyviai darai jogą, bandydamas atsigauti.
Kartais sutinki žmonių, kurie bando tave apgauti. Jie mano, kad tu – vaikščiojanti piniginė. Dar vienas vakarietis iš tų, kurie daug metų engė jų šalį. Pirma – prancūzai, tada – amerikiečiai. Ypač, jei būni turistinėse vietose, kuriose, jei ko nors iš vietnamiečio neperki, į tave neverta net reaguoti.
Kitomis dienomis neatsistebi plačiomis žmonių šypsenomis ir vaišingumu. Kartais tai net gąsdina, kai serpantinais važiuojantis sunkvežimio vairuotojas pavojingame posūkyje žiūri ne į kelią, o į tave, intensyviai mojuodamas ranka išsišiepęs iki ausų arba rodydamas nykštį, suprask – geras motoroleris. Ir nepaisant to, kaip sunkiai tau šiandien važiuojasi, galvoji, kad diena pasisekė, kai prasilenki su 10-čia uniformomis vilkinčių moksleivių, unisonu šaukiančių „hello“ ir mojuojančių taip, kad, atrodo, tuoj ranka išnirs.
Tavo maršrutas priklauso tik nuo tavęs. Gali pasirinkti keliauti į kalnus, jei tau patinka iššūkiai, kur motoroleris dviejų žmonių ant kupros neneša, ir vienam tenka į statesnį kalną užlipti pėstute. Per daug nesistengdamas gali važiuoti nesibaigiančiais ryžių laukais – tiesiai ir paprastai – stebėdamas šimtus žmonių, vis dar dėvinčių savo trikampes skrybėles, pasikinkiusių jaučius, dirbančius darbą, kurį tavo šalyje jau kuris laikas atlieka mašina.
Gali prisijaukinęs vėją lėkti pajūriu, kur bangos pradžioje tokios, it Hokusai savo Kanagawa bangą būtų piešęs čia, Vietname. Palengva tos bangos keičiasi, ir kraštovaizdis pereina į statybvietę. Supranti, kad pora metų, ir šis pajūris nebebus laukinis – jame savo odą bandys atmirkinti vakariečiai.
Gal ir gerai – gal bus postūmis aprinkti šiukšles? Po kurio laiko važiuodamas jų nebepastebi – gali priprasti prie tokio vaizdo, nors pačiam mesti šiukšlę į tas nesibaigiančias krūvas ranka niekada nebekils.
Važiuodamas savo kelionėje susiduri ir su gyvybe, ir mirtimi. Šita frazė, aišku, tik dramatizmui įnešti. Nieko baisaus nemanykit – vieną dieną eismą stabdo piemens ganomi jaučiai, kitą dieną matai šuoliuojančias kalnų ožkas, su kuriomis stabteli susidraugauti, bet joms tu neįdomus.
Trečią dieną tu jau važiuoji kilometrų kilometrus užgrobusiomis kapinėmis, kuriose paminklai – spalvoti ir didingi – labiau primenantys skulptūras. Kai kur paminklai mums nepažįstamos religijos, o kitur – išpuošti kryžiais, o horizonte šviečia didelės bažnyčios. Iš pirmo žvilgsnio manytum, kad tai prancūzų palikimas, bet privažiavus arčiau akį stebina statybos data: 2010, 2008 metai – kažkas intensyviai čia skleidžia krikščionybę.
Ir taip važiuoji kasdien tokioje malonioje rutinoje. Vienos dienos smagesnės, kitos – mažiau. Vienose daug gerų žmonių, kitos tave supykdo. Bet po truputį judi į priekį link savo tikslo. Ir nepaisant gedimų, nuovargio ar nuobodulio – jį pasieki. O kas toliau?
Skamba visai kaip gyvenimas, ar ne?
Gretos ir Benedikto kelionių nuotykius sekite FB: facebook.com/triptookus/ ir Instagram: @trip_took_us
