Turizmo knygelėse teigiama, kad geriausia, ką galima nuveikti Rytų Timore, yra giluminis ar paviršinis nardymas (snorkelingas). Jūros aplink Timorą yra skaidrios ir pilnos gyvybės, todėl nardyti bus įdomu. Kol kas ši paslauga nėra taip gerai išvystyta kaip labiau į turizmą orientuotuose šalyse, tačiau tai vienas iš ką nuveikti Rytų Timore variantų.
Be to, Rytų Timore yra labai graži gamta. Čia galima rasti daug nuostabių paplūdimių su skaidriu vandeniu ir švariu smėliu. Tačiau prie viso to turi būti viena esminė sąlyga – vieta neturi būti lankoma vietinių. Jie bet kokį grožį greitai pavers sąvartynu.
Vieną tokių gražių vietų aptikome šalia Likisos kaimo. Apie jį mums papasakojo mūsų vargano karo lauko sąlygų viešbučio savininkas Dilyje, akivaizdžiai matydamas, kad mes nesidžiaugiame nei jo „establišmentu“, nei jo miestu, nei šalimi. Jis pripažino, kad Dilis gal ir ne pati geriausia vieta džiaugtis paplūdimiais, tačiau netoliese yra pasakiška Likisa, esanti maždaug už valandos kelio nuo Dilio. Susižavėję pasakojimu į Likisą išvykome nedelsiant.
Važiavome dviem mikroautobusais su persėdimu, prieš tai išgirdę perspėjimą, kad paskutinis mikroautobusas į Dilį išvyksta šeštą vakaro. Taip skubėjome patirti paplūdimių siūlomų džiaugsmų, kad šį perspėjimą praleidome pro ausis.
Deja, išlipę Likisoje supratome, kad viešbučio valdytojas arba visiškai atvirkščiai supranta sąvoką „grožis“, arba jis iš mūsų tiesiog pasityčiojo. Pasakymas „kas vienam negražu, kitam gali būti labai gražu“ čia negalėtų būti pritaikytas net ir didžiausios tolerancijos žmogui. Likisa yra klaikus, aptriušęs kaimas, iš esmės niekuo nesiskiriantis nuo visos šalies.
Yra didelis turgus dulkėtoje aikštėje, keletas visiškai identiškų tepaluotų parduotuvėlių su „įvairiomis prekėmis“ ir kartoninės trobos su laisvais lakstančiomis kiaulėmis ir ožkomis. Kiaulės vaikštinėja ir knisasi po vieną, nes jaučiasi individualybėmis, tuo tarpu ožkos yra daug labiau socializuotos būtybės ir trainiojasi būreliais, kartais nuo karto pasibadydamos ragais.
Beslenkant tuo kaimu jūros link ir belinkit, kad tos ožkos ragais subadytų viešbutininko užpakalį už apgavystę, prieš mus atsivėrė krištolo skaidrumo jūra su tuštutėliu ir švarutėliu paplūdimiu, kuris tęsėsi kiek akys užmato.
Tai buvo ypatingai keista, nes kaimas yra vos už kelių žingsnių, tačiau žmonės neina prie jūros. Pagalvojau, gal jiems neleidžia, bet gi toks draudimas absurdiškas būtų. Nebesukom galvos dėl to, atšaukėme savo ožkinius palinkėjimus viešbutininkui, kurio dėka mes visgi radome tai, ko ir ieškojome – didelę žydrą jūrą. Tai buvo nuostabus Bandos jūros pakrantės kampelis.
Ir tai dar buvo tik gėrio pradžia. Praeitoje dalyje rašiau, kaip sunku šioje šalyje rasti švaraus ir saugaus maisto, jau nekalbant apie skanų. Jau žingsniuojant per purviną Likisą navigacija pradėjo rodyti, kad ant jūros kranto stovi restoranas skambiu pavadinimu „Black Rock cafe“. Atrodė pernelyg neįtikėtina, kad būtų tiesa, todėl nurašėm tai į „Google“ informacijos nusimušimą arba bent jau manėme, kad bus koks eilinis kioskas su užpilamais makaronais ir „įvairiomis“ prekėmis. Netikėjom, nes tai buvo pernelyg didelis kontrastas tarp supančios aplinkos ir kažko bent jau panašaus į normalų restoraną. Tarsi eitumėte per čigonų taborą ir prieitumėte tris „Michelin“ žvaigždes turinčią užeigą.
Nors informacija ir atrodė nereali, nejučia pačios kojos ėmė nešti tos menamos užeigos link. O gal, o gal mes ko nors nežinome? Ir tai pasiteisino, nes kartais įvyksta stebuklai. Įveikę kaimo brūzgynus, ožkų, kiaulių ir šunų karaliją, prasibrovėme prie jūros ir kartu su gražiu paplūdimiu aptikome aptvertą teritoriją, kurioje stovėjo kelių kambarių viešbutukas, o didžiulėje medinėje pavėsinėje buvo įrengtas restoranas. Ir tai buvo ne miražas išbadėjusiam keliautojui.
Netrukus ir paaiškėjo, kodėl čia nesimala vietiniai. Maisto kainos buvo tokios, kad bet kuriam kaimiečiui už dienos patiekalą turbūt tektų atiduoti savaitės uždarbį. Pavyzdžiui, žuvis su skrudintomis bulvytėmis ir daržovėmis kainavo 12,5 JAV dolerio. Kadangi jau antrą dieną buvome normaliai nevalgę, nebežiūrėdami į kainas puolėme užsakinėti maisto. Esu didelis žuvies gerbėjas, todėl kai padavėjas pasakė, kad grobuoniška geltonpelekė karangė (Caranx ignobilis) yra šioje pat jūroje sugauta dar šįryt, nebegalėjau blaiviai mąstyti. O kur dar šaltas alus. Nevietinis, tiesa, ir brangus, bet aš net ir nemačiau, kad Rytų Timore būtų vietinio alaus.
Kol buvo ruošiamas maistas, mes čia pat maudėmės jūroje. Buvo puiku, ir mes jau džiaugėmės šia šalimi. Maudėmės, kol padavėjas ėmė moti mums ranka pranešdamas, kad maistas jau paruoštas. Jis buvo puikus. Ruoštas vakarietiškai ir švariai, kaip ir esame pratę.
Kalbant apie maistą, tai vėlgi – niekas man neįrodys, kad purvinas, neskanus ir riebaluose išmirkęs vietinis maistas gali būti kažkokia egzotika, kurią verta liaupsinti. Daug kur pasaulyje vietinis maistas yra tikrai vertas pagyrimo dalykas, bet ne Rytų Timore. Maistas čia artimas siaubui.
Netrukus paaiškėjo ir šio restorano paslaptis. Pamatę baltaodę moterį užkalbinome ją. Ji buvo šios įstaigos savininkė australė, vystanti savo verslą Rytų Timore. Jos viešbutis ir restoranas buvo orientuotas ne į turistus, kurių čia nėra, ir juolab ne į vietinius Likisos varguolius, o į Rytų Timore dirbančius užsieniečius, gaunančius dideles algas ir norinčius pasijusti kiek arčiau namų.
Daug kur pasaulyje vietinis maistas yra tikrai vertas pagyrimo dalykas, bet ne Rytų Timore. Maistas čia artimas siaubui.
Užstrigę šioje žavingoje akimirkoje pamiršome apie šeštą vakaro išvykstantį paskutinį transportą. Jis išvyko be mūsų. Gal ne tai, kad pamiršome, o labiau netikėjome šia informacija, todėl Dilio plente atsiradome jau po septynių. Per artimiausią pusvalandį visgi teko ja patikėti, nes niekas nebevažiavo. Ėmė temti ir darytis nebejuokinga. Galėjome grįžti nakvoti pas australę į viešbutį, bet labai jau ji daug prašė – 95 JAV dolerių už dvivietį kambarį.
Todėl nakvynę Likisoje pasilikome kaip paskutinį variantą ir nesugalvojome nieko gudresnio kaip tik „tranzuoti“. O ką tu, žmogau, čia sustabdysi, kai tie reti automobiliai yra taip prigrūsti vietinių, kad uodas snapo nebeįkištų, jau nekalbant apie tris apsivalgiusius užsieniečius. O ir šiaip iš veidų bei automobilių matėsi, kad šie keliautojai keliauja geriausiu atveju iki artimiausio kaimo arba net neišvažiuoja iš Likisos ribos.
Sutemus ėmė darytis nebejauku. Visgi ši puiki diena nusprendė nesusigadinti savęs pačios. Ji pasiuntė mums geru automobiliu važiavusią, ilgai užsienyje gyvenusių ir todėl puikiai angliškai kalbančių pagyvenusių timoriečių porelę.
Tai buvo panašus stebuklas kaip tas restoranas brūzgynuose. Tarp vietinių murzių atsirado žmonės, kurie ne tik mus nuvežė, kur reikia, bet ir aiškiai kalbėdami suteikė labai daug įdomios informacijos apie jų šalį.
Ši informacija ir įspūdžiai iš šalies sostinės Dilio – kitoje dalyje.