2018 m. balandžio 18 d. šalyje prasidėjo protestai prieš prezidento Danielio Ortegos reformas, kuriomis siekta pakelti mokesčius dirbantiesiems ir sumažinti pensijas. Jie apėmė visus didžiuosius Nikaragvos miestus, į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Protestams numalšinti Ortega metė didžiules policijos pajėgas. Praėjus 3 mėn. nuo jų pradžios, per susirėmimus jau žuvo daugiau nei 270 žmonių, daugybė sužeista.
Diktatoriaus gimimas
Vos kritus pirmosioms aukoms, šalyje kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Įtūžę vietiniai ėmė reikalauti prezidento atsistatydinimo. Protestuotojai užblokavo pagrindinius šalies kelius, ir nuolatinės kovos su policija tapo Nikaragvos kasdienybe.
Tačiau Ortega niekur trauktis nesiruošia. Gyventojai jau seniai pakrikštijo jį diktatoriumi. Ir ne veltui. Ortega pakeitė šalies konstituciją, kad prezidento kadencijų skaičius nebūtų ribojamas. Anot jo, šis pakeitimas buvo reikalingas siekiant užtikrinti Nikaragvos stabilumą. Opozicija šį manevrą pavadino tiesiog grėsme demokratijai. Negana to, Ortegos šeima arba jo partijai artimi žmonės kontroliuoja daugumą šalies televizijų. Tad gauti patikimos informacijos tapo itin sunku.
Kaip tikras diktatorius jis pasistengė, kad vietinių ir tarptautinių stebėtojų rinkimų metu nebūtų. Stabilų užnugarį užtikrino įvairios privilegijos kariuomenės ir policijos vadams. Beje, amerikiečių serialo „Kortų namelis“ gerbėjai turėtų suklusti: Nikaragvos viceprezidentė yra Ortegos žmona.
Kita protestų pusė
Šalies sostinėje, Managvoje, gyvenantis Rolando Josué Lópezas Donaire'as pasakoja, kad dalyvauti protestuose yra jo, kaip demokratijos gynėjo, pareiga. Tačiau tai nėra lengvas pasivaikščiojimas. Rolando kaimynas protestų metu buvo pašautas ir nemažai laiko praleido ligoninėje, keletas draugų sužeisti.
„Protestų dabar vyksta mažiau nei pradžioje. Valdžia vykdo operaciją „Išvalymas“, kurios tikslas - pašalinti blokadas nuo visų Nikaragvos kelių. Policija persekioja protestuotojus. Nemažai žmonių buvo tiesiog ištempti naktį iš namų, įkalinti ir kankinami“, – sakė pašnekovas.
Nors Ortega vėliau savo reformas ir atšaukė, tačiau visi raginimai palikti valdžią buvo bevaisiai. Anot Rolando, buvo nemažai bandymų susėsti su prezidentu prie derybų stalo, bet visi jie baigėsi aklaviete. Ortega nuolatos laužo savo pažadus ir toliau vadovaujasi jam vienam suprantama logika.
Pasivažinėjimai blokuojamais keliais
Prasidėję protestai ir blokados paralyžiavo šalies kelius, Nikaragvos turizmas iš lėto ėmė merdėti. Žuvusių žmonių skaičiai atbaidė tūkstančius keliautojų ir privertė juos pakeisti savo planus. Nors realios grėsmės turistams ir nėra, tačiau keliavimas Nikaragvoje tapo labai sudėtingas.
Sykį Managvoje šio teksto autorius irgi turėjo gerokai pasukti galvą, kaip nusigauti į už keliasdešimt kilometrų esančią Granadą. Dėl blokuojamų kelių vietiniai autobusai nevažiavo, tad vienintele galimybe keliauti tapo taksi.
Kai kuriose gatvėse jau iš tolo matėsi iš betoninių blokelių sudėliotos barikados. Kitur ant kelio buvo suversti medžiai. Tačiau taksistui ir jo senutėlei „Toyotai“ tai buvo nė motais. Vairuotojas drąsiai „lipo“ ant kelkraščių, važiavo šaligatviais arba skirtingas juostas skiriančia žaliąja kelio dalimi.
Keliose sankryžose degė didžiulės padangų krūvos. Gatvėse šmirinėjo veidus prisidengę vietiniai. Kai kurie jų šaudė į orą iš kažkokių savadarbių vamzdžių. Taksistas sakė palaikantis protestuotojus ir entuziastingai siuntė jiems per langą linkėjimus. Vienoje vietoje automobilio langus keli jaunuoliai apipaišė įvairiais šūkiais, tačiau vairuotojas tik juokėsi.
„Nerekomenduoju tau vykti į Granadą, ten dabar labai pavojinga“, – bandė atkalbėti mane. Šią frazę jis pakartodavo kas keletą minučių, vis primindamas, kiek žmonių jau žuvo.
Įpusėjus kelionę, automobilį sustabdė būrys protestuotojų. Atsisukęs taksistas liepė duoti jiems 50 kordobų (1,35 euro), kad mums leistų pravažiuoti. Ką daryti, teko krapštyti piniginę. Šios rinkliavos iš turistų tapo įprastos visoje šalyje. Vairuotojas jas pavadino „parama protestuotojams“.
Granada atrodė visiškai apsnūdusi. Miesto aikštėje senyvos moterys pardavinėjo pupusas, keletas vietinių snaudė pavėsyje ant akių užsimaukšlinę skrybėles, karts nuo karto tylą pertraukdavo vienišo motociklo gausmas. Tačiau ši ramybė buvo apgaulinga. Vakarais gatvėse šurmuliuodavo protestai ir nuo 17 val. nakvynės namai rakindavo duris, neleisdami turistams niekur išeiti. Gyvenimas Granadoje ateinančias keletą savaičių tekėjo įprasta vaga, kol vieną dieną paaštrėjus susirėmimams su policija, dalis miesto centro paskendo liepsnose.
Nuo 17 val. nakvynės namai rakindavo duris, neleisdami turistams niekur išeiti.
Nikaragvos turizmo mirtis
Ometepės saloje nakvynės namus valdantis italas Gianmarco sako anksčiau sulaukdavęs maždaug 50 turistų per dieną. Dabar pas jį užklysta vos vienas kitas keliautojas.
„Turėjau 32 darbuotojus, dabar teliko 8, ir tai jie dirba ne visą dieną. Daugybė viešbučių, nakvynės namų, restoranų ir kelionių agentūrų užsidarė, žmonės prarado darbus. Kai kurie išvyko dirbti į Kosta Riką“, – dėl žlungančio verslo apgailestavo italas.
Pasak jo, suirutė šalyje neigiamai veikia ir gamtą. Nors Ometepė yra gamtos draustinis, tačiau vietiniai masiškai pjauna medžius ir stengiasi rasti naujų būdų išgyventi. Šalies ekonomika per šiuos 3 mėn. gerokai smuko ir nedarbas tapo Nikaragvos gyventojų kasdienybe.
„Šiuo metu Ortega laimi. Protestuotojai nėra organizuoti, jie neturi ginklų, tad panašu, kad prezidentas ir toliau išliks valdžioje. Man gaila žmonių ir tikiuosi, kad ateityje situacija pagerės. Visgi panašu, kad šis konfliktas greitu metu nesibaigs“, – kalbėjo Gianmarco.
Padėtis Nikaragvoje išlieka labai nestabili ir nėra aišku, kada šalis atsistos ant kojų. „Mes visi esame išsigandę ir nesijaučiame saugūs, – sako mokytoju dirbantis Jose Atonio Moreno Zavala, – tačiau visi esame šios situacijos įkaitai“.
