Kai keliavome po Andalūziją birželio mėnesį, su kitais turistais stumdytis neteko. Toks mums, regis, tropinis karštis viliojo tik pensininkus. Beveik niekas nesimaudė ir Viduržemio jūroje, nors aš nepamenu, kad man kažkada būtų tekusi prabanga pajusti šiltesnį Baltijos jūros vandenį.
Tiesa, turiu iškart įspėti – nuotykių aprašymo nesitikėkite. Tam, kad įvyktų kažkas neįtikėtino, reiktų keliauti nieko nesuplanavus. Kaip kad tą dariau keliaudama į atrakcionius Haide parke Vokietijoje ir teko ne tik miegoti po atviru dangumi, bet ir keliauti naktį mišku, kada, savaime suprantama, mintyse pradeda suktis visi kada nors regėtų siaubo filmų scenarijai.
Lietuviškas nepatiklumas
„Nemokami gėrimai, damos! Ne? Tai gal masažo? Arba Ferrari?“ – taip svetingai mus, tris lietuves ir vieną latvę, pasitinka vieno Toremolinos pakrantės barų padavėjas. Nusijuokiame. Netikime, kad kažką galima gauti dykai. Na, nebent masažą.
Taigi. Masažo atsisakėme. Visgi sukome ratus aplinkui uostą, ieškodamos vietos kokteiliui išgerti. Bandėme įsigrūsti į Antonio Banderasui priklausantį barą. Pavyko ne iškart. Neradusios vietos prisėsti, dūlinome toliau, kol prie mūsų, o staigmena, ir vėl priskreto, tik šįkart jau du, nemokamus gėrimus siūlantys barmenai. Tik šįsyk – jau A.Banderaso bare, todėl pagunda labai viliojanti. Mes jau lyg ir eitume, bet viena lietuvė nerimsta – kažkas čia ne taip. Visgi mes nugalim, latvė išleidžia kažkokį garsą, panašų į „vyyyy“ ir esame palydimos iki staliuko baro viduje, kur mums jau kitas barmenas atneša 4 čekius. „Atviliojo, o dabar reikės susimokėti už įėjimą“, – šmėkšteli mano, o ir kitos lietuvės galvoje. Tačiau tai tik 8 eurų vertės čekiai, kuriais susimokame už savo vaišes, o išeidamos nepatikliai dairomės, kodėl niekas nepuola siūlyti užsisakyti dar ką nors. Taip gimsta mintis apsukti dar vieną ratą apie uostą ir grįžti vėl prie baro. Negrįžtame.
Einame pro kitas kavines, kur mums vėl siūlo užeiti. „O nemokami gėrimai? Masažas? Bent Ferrari?“ – klausiame mes padavėjų ir, smarkiai nusivylusios, keliaujame link jau savo pamėgto baro, kur po 22 val. gali nemokamai gulėti ant baltos lovos pajūryje su baldakimais ir gėrėtis jūra.
Taigi buvau Antonio Banderaso bare.
 |
| 15min.lt/Jurgitos Lapienytės nuotr./A.Banderaso baras |
Ispaniškas kraujo troškulys
„Korida yra vienintelis menas, kur menininkui gresia mirtis, o pasirodymo spindesys priklauso tik nuo kovotojo savigarbos“, – rašė amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Ernestas Hemingway. Pirmąją žmogaus ir buliaus kovą jis išvydo 1923 metais. Kovos nepamiršo ir ėmė aistringai domėtis šiuo mirtinu sportu.
 |
| Pablo Picasso Toreodoro mirtis |
Mirtinos toreodoro ir buliaus kautynės Ispanijoje pamaitina beveik 40 tūkst. žmonių. Taigi šio sporto uždraudimas daugeliui reikštų ne gyvūnų teisių paisymą, o didesnę bedarbių armiją.
Sakoma, kad korida yra pramoga tik tiems, kurie lankosi joje nuo vaikystės, tačiau turistui, kuris nori iš arti pažinti Ispanijos kultūrą, koridą būtina išvysti nors kartą gyvenime.
Toreodoras (žodžio matadoras ispanai nemėgsta, nes jų kalboje „matar“ reiškia „žudyti“) bulių turi užmušti per dvidešimt minučių. Tradiciškai trys toreodorai užmuša po du bulius, kurių mėsos paskanauti galima jau kitą dieną. Šalia arenos Rondoje, kur lankėmės antrą savo viešnagės Ispanijoje dieną, kitą dieną po koridos veikia mėsos turgus. Ten galima nusipirkti nesveikos, pilnos adrenalino, bet visgi labai brangios nukauto buliaus mėsos.
Šansų išgyventi bulius neturi – tais itin retais atvejais, kai toreodoras neužmuša gyvulio, jis vis tiek yra pribaigiamas – agresyviam, suerzintam ir sužeistam buliui jau niekas nebegali padėti. Paskutinį kartą dvikova toreodoro mirtimi Ispanijoje baigėsi 1984 metais. Lotynų Amerikoje koridose žmonės žūsta dažniau.
 |
| 15min.lt/Jurgitos Lapienytės nuotr./Francisco Goya paveikslas |
Jei norite lankydami Ispaniją pamatyti ir koridą, turėtume į kelionę pasiimti mažiausiai 50 eurų daugiau. Pigiausia sėdėti saulėtoje arenos vietoje – iš ten spektaklį galėsite stebėti maždaug už 50 eurų. Jei bijote saulės, už pavėsį papildomai reikės sumokėti apie 15 eurų. Ispanijoje koridą išvysti galite beveik visur – iš 17 autonomijų korida uždrausta tik dviejose (Katalonijoje ir Kanarų salose). Beje, katalonai koridą uždraudė ne gailėdami bulių, bet siekdami parodyti, kad jų, suvereniteto siekiančio regiono, kultūra turi visai kitokias tradicijas nei Ispanijoje.
Koridoje dalyvauja tik ne lengvesni nei 500 kilogramų ir ne jaunesni nei 5 metų amžiaus buliai. Iki kovos penkerius metus buliai gyvena puikiomis sąlygomis – ganosi pievose, gausiai šeriami, jiems duodamos karvės. Po penkerių metų jie atkeliauja į areną, kur septynias dienas, girdomi ir šeriami, buliai yra laikomi narvuose. Paskutinę dieną prieš koridą kiekvieną bulių atskirai uždaro į tamsius kambarius, gerti ir ėsti jie jau nebegauna. Taip skatinamas jų agresyvumas. Prasidėjus koridai ir pirmajam buliui išbėgus aikštėn, kiti tiesiog pašėlsta – užuodžia pirmojo kraują ir suvokia, kad jų laukia tas pats.
Už vieną pasirodymą toreodoras gauna nuo 280 tūkst. iki maždaug 1,8 mln. Lt priklausomai nuo vietos, nuo toreodoro patirties. Šią sumą jie dalijasi kartu su savo komanda.
 |
| Pablo Picasso Pikadoras |
Koridoje, deja, pabūti neteko, bet ketinu grįžti. Draugas siūlo keliauti į Pamploną, ir, pasigėrėjus korida, dalyvauti bėgime nuo bulių. Kas galėtų nepavykti?
Valgiau gėriau, burnoj neturėjau
Paskaičiavome – per dieną apie 4,5 valandos būdami Ispanijoje praleisdavome valgydami. Iš pradžių greiti pusryčiai viešbutyje, po to – sotūs pietūs ir iš kojų verčianti vakarienė. Paskutinę dieną, kai lankėme Antekeros miestelį, po jį jau nebe vaikščiojome, o tiesiog vilkomės. Sakot, reikėjo valgyt mažiau? O, taip. Bet kaip gi žmogus susilaikysi, kai ant stalo lėkštės su kumpiais ir sūriais, kuriuos taip retai Lietuvoj ragaujam, kaip ir saule džiaugiamės. Suprantu, kad net ir pirkdami Lietuvoje tas skaniąsias buliaus kojas, save mulkiname – čia akcijos metu koją galime gauti už šimtą litų, o ten tokio skanėsto kilogramas kainuoja apie 100 eurų.
Užkandžius, arba tappas, neša ir neša. Net ir paragavus visko tik po gabaliuką, jautiesi soti. O jei tai yra, pavyzdžiui, paštetas su datulių ir vynuogių padažu, negali atsisakyti ir antro gabaliuko. Arba kepti, medumi gardinti baklažanai. Taip kiekvienas surandame savo skanėstą ir iki pagrindinio patiekalo būname prisikirtę tiek, kad į maistą sunku bežiūrėti. Ar atsisakome pagrindinio patiekalo? Kur ten.
 |
| kempinski-marbella.com nuotr./Charo Carmona |
Didžiausią įspūdį man paliko Antekeros restoranas „Coso San Francisko“. Jam vadovauja moteris Charo Carmona, kuri, kol turėjo vyrą, nežinojo, kas tai yra darbas. Išsiskyrus teko imtis darbo. Dabar ji vadovauja savo restoranui, kuris šiemet pripažintas gaminantis geriausius užkandžius regione.
Taigi antras patiekalas buvo kiauliena su bulvėmis ir česnakais. Sakytumėt, kiauliena ir bulvės – nieko egzotiško. Tikrai nieko, bet dar niekad nesu taip skaniai kirtusi bulvių ir kiaulės. Kiauliena laikyta ne šaldytuve – paprastame ąsotyje ji panardinama į savo pačios riebalus ir taip gali stovėti pavėsyje negesdama net penkerius metus. Tik, manau, ji šiame restorane neužsistovi – jis išties populiarus. Patiekiama kartu su alyvuogių aliejuje keptomis bulvytėmis fri, ir su visu česnaku. Jis toks minkštas ir neaštrus, kad būčiau su mielu noru atsisakiusi mėsos ir bulvių už kelis papildomus česnakus, kuriuos suvalgius netgi nesmirdi iš burnos. O tai česnakų mėgėjams juk ir būna pagrindinis argumentas, kai reikia atsisakyti šio gardėsio.
Pablo Picasso gimtinė
Dėl to, kad nepamačiau koridos, žinoma, gailiuosi labiausiai. Tačiau nieko stebėtina, kad, kasdien po kelias valandas praleidžiant prie stalo valgant, laiko nelieka kitokios Ispanijos pažinimui – pavyzdžiui, Pablo Picasso muziejaus lankymui.
„Mano mama kartą man pasakė: „Jeigu tu esi karys, tu tapsi generolu, jei esi vienuolis – popiežiumi.“ Bet aš buvau dailininkas ir tapau Picasso“, – yra pareiškęs Pablo Picasso.
 |
| 15min.lt/Jurgitos Lapienytės nuotr./Pablo Picasso skulptūra Malagoje prie namo, kur jis gimė |
Gimęs Malagoje, jis ir dabar sėdi šalia namo, kur prieš 130 metų jo motina, Maria Picasso Y Lopez, pagimdė būsimą tapytoją, kubizmo kūrėją, moterų mylėtoją. Tiesa, sėdi ne jis pats, o jo atminimui pastatyta skulptūra, kuri labai primena jį patį, patogumų mėgėją, įsispyrusi į šlepetes.
Malagoje maestro kūrinių išlikę nedaug – dauguma garsiausių menininko darbų yra Paryžiuje, Niujorke. Tačiau Malaga saugo pačius asmeniškiausius tapytojo kūrinius – žmonų, šeimos portretus, kurie po menininko mirties kurį laiką priklausė jo šeimai, nusprendusiai pasidalinti P.Picasso kūriniais su visuomene.
Tokia padrika mano Ispanija. Gal jums ji kvepės ne tik kumpiu ir česnakais. O aš, grįžusi į savo kosminę realybę tegaliu iš kelionės prisiminti ilgas valandas prie stalo.
