Pirma Pupų Dėdės iš jo namelio ant ratų nosį iškiša rusvas pudelis ilgomis it priaugintomis blakstienomis. Pupų Dėdė turi keturis šunis – kartu su jais leidžiasi į keliones.
Šunys net šlapintis į specialų indą išmokyti, kad ilgose kelionėse problemų nekiltų. Tokia dresūra Pupų Dėdė itin džiaugiasi. Net kelis, kaip sako, autorinius anekdotus turi apie tai paruošęs.
Teismas. Skyrybos. Skiriasi žmona su vyru. Iniciatorė – žmona. Teisėjas klausia, kodėl ji nori skirtis su vyru. Žmona sako: „Pudeliui savo padariau tualetą, jis į jį daro. O vyras prisigėręs – į lovą. Todėl ir noriu skirtis, kad šuo už vyrą kultūringesnis.“
„Toks va mano autorinis anekdotas“, – šypsosi Pupų Dėdė. Laimingesnio žmogaus aš seniai nemačiau. Gyvena, sako, jis iš aukų, kurias surenka už savo pasirodymus – žmonėms prie prekybos centrų ar kitur pasakoja anekdotus, traukia patriotines dainas, groja armonika, kartais sykiu pūsdamas ir lūpinę armonikėlę.
Šventojoje, sako, bus tol, kol bus geras oras. Nors Palangoje žmonių daugiau, taigi ir uždirbti daugiau galėtų. Tačiau ten nepatogu parkuoti namelį ant ratų, todėl mieliau renkasi Šventąją.
Smalsuoliams čia jis pristato ir tris savo albumus. Vienas jų neva kartais sukasi ir per šermenis. Liūdna, sako, bet malonu, kad jo kūryba.
Turi Pupų Dėdė ir kitus namus – butą Kauno rajone. Tačiau, sako, čia grįžta retai. Juk ne namas, sodo nėra, savo kiemo nėra, tad ką ten daryti. Tikrieji namai – ratai, kuriais su savo keturiais šunimis ir Europą, ir Aziją, ir Afriką vyras išmaišęs.
„O, jaučia šuo, kad demografinė krizė Lietuvoj, pataisyt nori“, – juokiasi Pupų Dėdė, vydamas vieną šunų, kuris bando taisyti tą demografinę padėtį, užlipęs ant kito šunėko. Nepataisys. Ir ne tik dėl to, kad šuo. Jis – kastruotas, pasirodo. Nes anksčiau ši pudelių šeimyna oi visli būdavo. Sako, Pupų Dėdė vienu metu net 18 šuniukų globojęs. Dabar likę 4. Senukai jau, ir vienas pliušinis, taip pat su armonika.
Su šunimis pasirodymų Pupų Dėdė nerengia. Bijo kitus pagalvosiant, kad jis gyvūnus kankina. Nekankina, o myli labai – tai jo šeima, tikina. Be to, šunys visada yra ištikimiausia jo publika. Ir iš tiesų – nuolatos akylai stebi, ką veikia jų šeimininkas.
Nerėkauja, nepolitikuoja ir nesikeikia – kitaip tariant, Pupų Dėdė nedaro nieko, ko įprastai tikėtumeisi iš keistuolio. Jis – patriotas, savo nameliu ant ratų išmaišęs pusę pasaulio. 500 tūkst. km – tiek, sako, nuvažiavęs su savo nameliu ir šunimis. Parašytas duoti interviu jis šoka į namelį pasipuošti – išlenda pasidabinęs lietuviškomis vėliavomis. Ir dainos beveik visos apie Lietuvą, išskyrus tas kelias, pavyzdžiui:
„Saulutė nusileido, mėnulis patekėjo, jauna graži mergaitė paplūdimy gulėjo“, – užtraukia Pupų Dėdė ir priduria – „gerbėjų privaišinta“. Ir juokiasi.
Tikras režisierius. Kai paprašėme bendros nuotraukos, jis pasiūlė savo variantą: „Tu imk pudeliui už vienos kojos, o tu – už kitos. O aš būsiu per vidurį ir rodysiu liuksą. Paprašysime, kad kas nors nufotografuotų. O jeigu vogs fotoaparatą, vysimės trise. Ir išmokysime šunį, kad painiotųsi jam po kojų.“
